Mūsuose labai madingos įvairios akcijos. Gaudome girtus vairuotojus, turime ypatingą kapitalizmą, kurio atmainų nerasime visame pasaulyje. Per pora naktų pakeičiame mokesčių sistemą. O prekyba jau kitaip nebemoka dirbti tik pardavinėdama pigiau, net 100%, suprask „veltui“. Tačiau yra viena sritis, kur šių akcijų pasekmės sublizga visomis didžiausio absurdo spalvomis - tai šalies energetinė sistema. Nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo, politinės šalies valdžios šioje srityje stengėsi pasiekti vis didesnių absurdo rekordų.
Pradėkime nuo socdemų ir konservatorių nustekentos naftos perdirbimo įmonės AB “Mažeikių nafta“, apie kurią vienas žinomas profesorius yra pasakęs, jog tai nieko daugiau, o tik metalo laužo krūva. Metalo laužo krūva, kurios siekė ir Amerikos verslas ir rusai. Bet įmonė atiteko lenkams, kurie, neturėdami savo naftos, gana pelningai dabar šeimininkauja. Ką šioje istorijoje įrodėme? Tik tai, kad esame tokie kvaili, kad net nesugebėjome disponuoti Lietuvos valstybei priklausiusia naftos perdirbimo įmone, kuri šalies biudžetą papildytų milijonais litų. Ponai konservatoriai net bijo prisiminti taip vadinamos „Wiliams“ aferos, kuri galiausiai baigėsi tuo, kad šią įmonę keletą metų valdė rusai. Apie kokią nepriklausomybę mes šiandien šioje srityje galime kalbėti?! Įmonė ne mūsų, į šalį importuojami kiti naftos produktai taip pat mums nepriklauso. O Lietuvoje naftos produktų rinkoje yra susidariusi gana keista situacija, jog už degalus mes mokame brangiau nei kaimynai.
Apie dujas daug postringaujama. Ypač dabar madingas teiginys kad, atskyrus dujų vamzdžius nuo dujų savininko, bus išgautas kažkoks sveiku protu nesuvokiamas efektas. Norėčiau priminti, mūsų spauda specialiai nutyli faktą, jog AB“ Lietuvos dujos“ priklauso ne tik valdžios nekorektiškai koneveikiamam „Gazprom“, bet ir Vokietijos bendrovei „Rurgaz“. Beje, pastarieji yra pašiurpę nuo Lietuvos energetikos ministerijos ir asmeniškai ministro Arvydo Sekmoko nepelnyto puolimo, tampymosi po teismus ir nepagrįsto jokia ekonomine logika šios bendrovės skaldymo. Ministrui norėčiau priminti tik vieną skaičių – Europos suvartojamų dujų balanse rusiškos dujos sudaro tik 86%. Europos politikai ir verslininkai bei gyventojai jau seniai suprato, kad nėra jokio tikslo veltis į konfliktus su Rusija, jeigu pati Rusija taip nesielgia. Jie tiesiog civilizuotai bendradarbiauja su turinčia didžiulių gamtinių išteklių kaimynine valstybe. Ar girdėjote nors vieną Europos valstybių prezidentą, premjerą ar kitą iškilesnį politiką nuolat priekabiaujant prie Rusijos ir jos vadovų, juos įžeidinėjant ir vis gąsdinant, atseit rusų tankai jau okupuoja Europą? Asmeniškai man neteko to nei girdėti, nei apie tai skaityti. Viskas yra atvirkščiai. Europa aktyviai plėtoja ekonominius – ūkinius santykius su Rusija daugelyje, tarp jų ir energetikos, sričių. Šiame kontekste nesolidžiai skamba mūsų vyriausybės, Seimo narių ir Europarlamentarų arogantiški vieši pareiškimai, tarsi europiečiai vykdo „real politik“, o jie yra už viską aukštesni ir kovoja už vertybes. Tačiau noriu šių ponų paklausti, kas suformulavo jų galvelėse kirbančias vertybes, kurių pagrindas - nuolatinė konfrontacija su Rusija, perauganti į patologiją? Kas jiems suteikė teisę Tautos vardu taip kalbėti ir elgtis? Juk LR Konstitucija draudžia tautinės nesantaikos kurstymą, o dauguma ponų tą ir daro. Vienas svarbiausių dalykų yra tas, jog bet kurio valdžios vyro ar moters kalba bei sprendimai, remiantis LR Konstitucija, neprieštarautų daugumos Tautos nuomonei ir norams. Tačiau ar kas paklausė Tautos, ar ji nori nuolatinės Lietuvos – Rusijos santykių įtampos? Ar ji dėl kažkieno liguistų ambicijų privalo aukoti ir taip ubagiškus sunkiai uždirbtus grašius, mokėdama už dujas brangiausiai visoje ES? Esu įsitikinęs, kad objektyvus visuomenės nuomonės tyrimas bus ne šių ponų naudai. Jeigu jie dirbtų, o ne kurstytų nesantaiką, tada ištesėtų priešrinkiminius pažadus atsisakyti tarpininkų dujų sektoriuje. Parlamentinis Seimo NSGK tyrimas paviešino „valstybininkų“ klaną, demaskavo UAB “Dujotekanos“ nešvarius darbelius. Beje, būtent jos savininkai, turėdami didžiulę įtaką šalies specialioms tarnyboms, padarė taip, kad net dabar neturime suskystintų dujų terminalo. Būtent jie inspiravo puolimą prieš skaidrų valstybei naudingą „Achemos“ įmonės inicijuotą šio terminalo statybą. Užuot išaiškinę ir nubaudę kenkėjus, mūsų teisėsauga su politikais klusniai jiems tarnauja. Tad apie kokią nepriklausomybę ponai jūs kalbate? Jeigu ponas A.Sekmokai esate toks drąsus – atsikratykite parazitinės tarpininkės, kuri kasmet susišluoja 80 – 160 milijonų litų pelno.
Bene didžiausių nuostolių iš eksperimentų patiria elektros energetika. Ką jau kalbėti apie pamirštas didelio masto elektros vagystes, fiktyvų jos pardavimą Baltarusijai. Kiek kainavo šaliai neapgalvotas skirstomųjų tinklų išskaidymas? O dabar vėl jos sujungimas. Kam buvo naudingi šie eksperimentai? Atsakymas akivaizdus. Tik taip galėjo atsirasti LEO.lt afera, prasidėjusi dar 2003 metais, VST privatizavimu už 0 litų. Toliau 2004 m. elektros energijos kainos įstatymo pakeitimas atnešęs „NDX energijai“ (tai 2010 m. nustatė valstybės kontrolė) nepelnytą 1 milijardą litų pelno ir baigiant LEO.lt išardymu dar iš valstybės iždo išmokant 680 milijonų litų. Taigi iš valstybės ir vartotojų buvo neteisėtai pasisavinta apie 3 milijardus litų, su premjerų Gedimino Kirkilo ir Andriaus Kubiliaus vyriausybių palaiminimu. Teisėsauga į šią nusikalstamą veiklą žiūri pro pirštus. Šiai aferai prilygsta tik Ignalinos AE uždarymas. Atsakomybė už šį nusikalstamą sprendimą tenka didelei daliai politikų. Buvo uždaryta tvarkinga, veikianti ir galinti dirbti AE. Visos pasakos apie pasižadėjimus ES nė sudilusio skatiko nevertos. Tai vyko pasaulinės krizės metu, o svarbiausia niekas iš Lietuvos net nebandė oficialiai raštu kreiptis į aukščiausią ES institucijos Vadovų Tarybą. Mums jie melavo. O dabar jau aišku, kad ES nebevykdys savo pažado padengti bent 90% Ignalinos AE uždarymo išlaidų, jaunimo slengu kalbant apie tuos, kurie rėkavo apie įsipareigojimus ES „išdūrė“. Tik bėda ta, kad mokėsime visi. Kaip mokėsime už valdžios eksperimentus su naujos atominės elektrinės statybomis. Tokie nekvalifikuoti veikėjai, kurie dabar vadovauja šalies energetikai, švaisto didžiules pinigų sumas įvairių konsultantų ir neaišku kam reikalingų popierinių studijų rengimui. Kyla klausimas, ar jie sugeba studijas įvertinti? Yra simptomų, kad naujas strateginis investuotojas kvepia antru konservatorių „Wiliams“. Kas paneigs, kad už jų nestovi Rusijos kompanija „Rosatom“? Pikti liežiuviai plaka, kai tik pasirašys visus popierius, o investuotojas užsitikrins 51% akcijų paketą, neilgai trukus jos taps „Rosatom“ nuosavybe. Štai jums ir nepriklausoma energetika! Geras sandėris ar ne? Bet tai dar ne viskas. Pati didžiausia bėda yra ta, jog norint išlaikyti naujos AE 34% akcijų paketą, energetinio sektoriaus generolai pasiryžę įkeisti bene visą turimą šalies energetinę sistemą arba ženklią jos dalį. Vienu žodžiu, viską taip supainios, kad vėliau jau niekas nebeišnarplios. O nuostoliai? Juos dengsime mes ir mūsų vaikaičiai. Perfrazavus galime sakyti, rengdami mus šalies energetinei nepriklausomybei, jie tiesiog susišluos mūsų visų pinigus. O Lietuva nebeturės jokio valstybinio ar strateginio turto. O kodėl jo neišparceliuoti? Juk nubaustas Lietuvoje nebūsi. Kaip nebaudžia ir už pinigų, surinktų už taip vadinamą VIAP padidintą mokestį ir išdalijimą verslo aferistams. Nebaudžia ir už lėšų švaistymą nepamatuotoms energetikų algoms, kurių ir energetikais nepavadinsi, nes jie yra diplomatai, bankininkai ir pan., tik ne energetikos specialistai. Rimto teisėsaugos domėjimosi reikalauja ir visų valdžių neįvykdytas elektros tinklų jungties su Lenkija projektas. Dabar bandoma reklamuoti jungtį su Švedija, kas Lietuvai yra nereikalinga. Švedija turi tik brangią elektros energiją, o mes jos neįpirksime.
Lietuva turi unikalių galimybių. Turime jungtis su Rusija ir padarius tokią jungtį su Lenkija galime tapti rimta elektros energijos tranzito šalimi. Jeigu ES nevykdys savo įsipareigojimų ir neskirs lėšų uždaryti Ignalinos AE, Lietuva turi iš naujo paleisti antrą Ignalinos AE bloką. Jeigu statytumėme naują AE, laukiami investuotojai būtų baltarusiai ir rusai, su sąlyga, kad jie nestatys AE nei Astravoje, nei Kaliningrade. Kiti galimi potencialūs investuotojai būtų prancūzai, JAV, Latvija, Lenkija, Estija. Įvertinant Ignalinos AE turimą infrastruktūrą, tai galėtų būti didžiulis energetinis tarptautinis projektas.
Valdžia meluoja - nebus jokios energetinės nepriklausomybės. Jeigu kabelį nutiesime į Švediją, vadinasi nuo jų ir priklausysime. Jei į Lenkiją - nuo jų. Turime susivokti - viskas, kas susiję su pinigais, draugų nėra. Taip elgėsi Švedijos bankai, per jėgą daliję kreditus į kairę ir į dešinę. Jie gerai pralobo. O prasidėjus krizei - nutraukė finansavimą. Pablogėjo mūsų santykiai su Lenkija, kai Lietuva kategoriškai atsisakė parduoti įmonę „Klaipėdos nafta“. Būtent čia yra blogų Lietuvos – Lenkijos santykių priežastis. O kalbos apie pavardžių rašymą tik priedanga. Vadinasi, valdžia siekia ne energetinės nepriklausomybės, bet utopinės nepriklausomybės nuo Rusijos. Tokie dalykai neįmanomi, nes labai brangiai kainuoja. Šiame globaliame pasaulyje besiplėtojant mokslui, yra ypač svarbu šalims kaimynams bendradarbiauti transporto, ryšių, energetikos ir kitose veiklos srityse. Taip būtų logiška. Kas šiandien suteikė teisę vienas šalis skelbti geresnėmis partnerėmis už kitas? Lietuva ir jos valdžia privalo elgtis taip, kad visi sprendimai būtų kuo naudingesni šaliai ir jos žmonėms. Už tai visada pasisako ir to siekia Tautos ateities forumas (www.taf.lt). Esame pateikią išsamius pasiūlymus, problema, kad valdžia mano esanti protingesnė už visus, tik deja jų blogų sprendimų karčius vaisius turime valgyti drauge. Kad to išvengti būtina mūsų kiek įmanoma aktyvesnė pozicija ypač tokiais visiems svarbiais klausimais kaip energetika be kurios šiame pasaulyje niekas nebeišgyvena.
