valstybininkų

Sunku ir apsakyti tą būseną, kuri mane apėmė išgirdus, kad Generalinė prokuratūra ir vėl paskelbė savo seną pramaną apie mūsų tragiškai žuvusį saugumo pulkininką ir diplomatą Vytautą Pociūną. Jie tempė, tempė, tempė ir vis laukė, kol mes pamiršime. Matosi, kad jie net nesiruošė keisti savo pozicijos.

Drąsiai galiu teigti, kad ši betvarkė su teisėsauga, kada su svetimos valstybės specialiomis tarnybomis aiškias sąsajas turintys žmonės ir jų sukurtos formuotės šokdina visą valstybę, galima tik todėl, kad mes valdžioje turime bailius politikus. Tai pilnai patvirtina neseniai į viešumą iškilęs Seimo pirmininkės atviro pokalbio su grupele piliečių turinys. Negana to Seimo pirmininkė verkšlena, kad ji, būdama antras žmogus valstybėje, nieko pakeisti negali.

Mūsuose labai madingos įvairios akcijos. Gaudome girtus vairuotojus, turime ypatingą kapitalizmą, kurio atmainų nerasime visame pasaulyje. Per pora naktų pakeičiame mokesčių sistemą. O prekyba jau kitaip nebemoka dirbti tik pardavinėdama pigiau, net 100%, suprask „veltui“. Tačiau yra viena sritis, kur šių akcijų pasekmės sublizga visomis didžiausio absurdo spalvomis - tai šalies energetinė sistema.

Kai Seimo komiteto, kuruojančio nacionalinį saugumą, vadovas neslepia ir nemato bėdos tame, kad dėsto nesusijusius su realybe teiginius – Lietuva gali būti rami. Jos saugumu ir viskuo kitu yra kam pasirūpinti. Istorikas Arvydas Anušauskas yra paskelbęs nemažai įdomių tekstų ir knygų. Beveik visi (o gal ir absoliučiai visi) darbai – tikrai vertingi ir įdomūs. Politikui A. Anušauskui nesiseka kitas – viešųjų ryšių žanras.

Prasidėjus naujos Lietuvos Vyriausybės lipdymo darbams, neatsitiktinai daugiausia dėmesio tenka Andriui Kubiliui. Ne vien dėl to, kad jis yra daugiausia rinkėjų balsų gavusios partijos pirmininkas, bet ir dėl to, kad turi užsitarnavęs krizės premjero titulą ir savo užsispyrimu yra tikra priešingybė G. Kirkilo daugiaveidei demagogijai. Tik G. Kirkilas galėjo apkaltinti savo partijos skyrius blogais rinkiminiais darbais tuomet, kai visi it užsikirtusi plokštelė kalba apie jo kabineto eibes.

Kad ir kas ką sakytų – aukščiausieji šalies vadovai moka gailėtis savęs ir vienas kito. Tai dar kartą parodo ir paskutinieji įvykiai. Prezidento Valdo Adamkaus emocinga ir dramatiška užuojauta „pačiam susipratusiam“ trauktis Seimo pirmininkui yra trigubai „neskani“. Ne vien todėl, kad išreikšta tradiciškai verksmingai bei patetiškai. Viskas kur kas rimčiau.

Po pulkininko Vytauto Pociūno žūties Breste ir jo išsiuntimo į Baltarusiją aplinkybių parlamentinio tyrimo lauktas valstybės gyvenimo apsivalymas neįvyko, o „valstybininkų“ klanas liko nepaliestas, rašo „Lietuvos žinios“. O gal „valstybininkų“ klano niekad nebuvo, tai tik prielaidos, fikcija? Tada ir pulkininko auka būtų beprasmė? Bet tai ir siekė įrodyti Seimo tyrimo priešininkai, šmeiždami pulkininką po mirties ir drabstydami purvais, persekiodami visus, kurie bandė aiškintis, kam trukdė V.Po...

Jau mėnuo kaip Lietuvos valdžioje vyksta politinis karas. Nuo 2007 m. kovo 15 d. prasidėję stiprūs mūšiai ne tik nesilpsta, bet netgi plečiasi. Tiesiogiai ir akivaizdžiai į kovos veiksmus įsitraukė beveik visos parlamentinės partijos palaikydamos vieną arba kitą pusę. Taip pat neliko abejingi visuomeniniai veikėjai ir žiniasklaida, kurie stengiasi padėti saviškiams nugalėti priešininkus. Žodžiu, valdantysis elitas kariauja.

Eilinis besitęsiančio VSD skandalo vingis – dėsninga mūsų šalies politinės „sistemos“ veikimo išdava. Lieka tik vienas paprastas klausimas: kada gi bus pasiekas dugnas? Tačiau, pažiūrėjus atidžiau, gal būt pamatysime, kad jokio dugno nėra ir būti negali. Tiesiog taip veikia visagalė „sistema“ ir ji veiks tol, kol egzistuos. Beprasmišku sentimentalumu gali būti įvardintas žmonių noras vadinti šio skandalo herojus bei jų elgesį įvairiais epitetais. Nuo to situacija nepasikeis.