Kitą savaitę Seime prisieksiantis ir oficialiai užsienio reikalų ministro pareigas pradėsiantis eiti Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Audronius Ažubalis teigia jau pradėjęs formuoti savo komandą, tačiau jos sudėties dar neatskleidžia. Paskirtasis diplomatijos vadovas nepateisina jokio institucinio uždarumo, todėl santykius su Prezidente ir Seimu ketina grįsti atvirumu ir konsultacijomis.
A. Ažubalio nuomone, Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Rusijos Prezidentą Dmitrijų Medvedevą pakviesdama į Kovo 11-osios jubiliejų ir viešai paskelbdama šį faktą, pasielgė išmintingai.
"Jeigu svarstomas kvietimas Baltarusijos Prezidentui Aleksandrui Lukašenkai būtų siejamas su kažkokia gero draugiško veiksmo viltimi iš Baltarusijos pusės, manau, tai būtų protinga", - interviu Eltos žurnalistei Jadvygai Bieliavskai sakė paskirtasis Užsienio reikalų ministerijos (URM) vadovas A. Ažubalis.
Naujasis ministras įsitikinęs, kad, nepaisant sunkios finansinės padėties, svarbu išlaikyti Lietuvos diplomatinę tarnybą ir jos atstovybes kuo pilnesnės apimties, nes tai yra valstybės interesų rėmimas, užtikrinimas.
"Diplomatija, diplomatai, jeigu jie gerai dirba, yra pagrindinis Lietuvos čiuptuvas, įrankis, kuriuo ginami Lietuvos interesai, skatinamas, į užsienį stumiamas verslas, pritraukiamos investicijos. Dar daugiau: tai yra toks valstybės įrankis, be kurio neįmanoma efektyvi Vyriausybės veikla", - įsitikinęs kitą savaitę į ministro kėdę atsisėsiantis A. Ažubalis.
- Nepriklausomybės atkūrimo 20-etį mininčioje Lietuvoje dėl šalies valdžios pasikeitimo, užsienio reikalų ministrų kaitos pagrindinės užsienio politikos kryptys nesikeičia. Vis dėlto kuo Jūsų vadovavimas ministerijai skirsis nuo Jūsų pirmtako Vygaudo Ušacko?
- Atsakyti į šį klausimą reikštų kaip ir pasakyti, ko trūko ankstesnio ministro veikloje. Gal tam tikras mano vertinimas būtų ir nelabai korektiškas. Todėl paminėsiu tik vieną aspektą. Kadangi pats esu ilgametis parlamentaras, labai atsakingai žiūriu į bet kurios vykdomosios institucijos santykių kokybę su Seimu - su parlamento komitetais ir jo vadovybe. Manau, kad tie santykiai turi būti grindžiami atvirumu, konsultacijomis, kurių niekada nebus per daug, ieškant bendro vardiklio vienam ar kitam sprendimui.
Nepateisinu jokio dirbtinio institucinio uždarumo, pavyzdžiui, slepiant turimą informaciją. Atvirkščiai, mano patirtis rodo, kad pateikdamas informaciją tu rodai pasitikėjimą tuo asmeniu arba institucija, ir tai paprastai būna įvertinta. Logika paprasta: dalinkis ir būsi stipresnis. Aišku, tai mano toks idealus įsivaizdavimas, ir politikoje ne visada taip atsitinka. Tačiau, manau, svarbu siekti ir bandyti rasti tą nuolatinį ryšį tarp visų politinių užsienio politikos žaidėjų.
- Kaip sieksite tokių santykių su šalies vadove ir jos komanda?
- Prezidentė turi patarėjų komandą. Jie irgi turi būti viso šito politinio dialogo visateisiai dalyviai. Jau nekalbu apie pačią Prezidentę. Nupiešiau idealų variantą, kurį norėčiau pasiekti. Sunku pasakyti, kaip man seksis tai įgyvendinti.
- Jau trečią kadenciją esate Seimo narys, vertinamas kaip užsienio politikos profesionalas, turite didelės patirties vadovaujant Seimo Užsienio reikalų komitetui. Kokias matote sistemines URM problemas, kurias reikėtų spręsti?
- Vadovavau darbo grupei, rengusiai naują Diplomatinės tarnybos įstatymą, kuris jau pernai spalį atsidūrė Vyriausybėje. Mano manymu, jeigu nėra labai aiškių, griežtai apibrėžtų įstatymo rėmų, atsiranda vieta laisvam traktavimui ir interpretavimui. Pavyzdžiui, diplomatų rotacijos principas buvo tiesiog užmirštamas, jo nebuvo laikomasi. Ne paslaptis, kad vyravo principas: aš tave myliu, nemyliu ir sprendžiu, ar tu sėdėsi kur nors Vilniuje archyve, kamputyje, ar tu gausi rimtą poziciją, o gal išvažiuosi į diplomatinę atstovybę užsienyje, kur sėdėsi 13 metų. Mano žiniomis, tokių atvejų buvo, ir ne vienas. Manau, kad diplomatinėje tarnyboje rotacija turi turėti aiškiai apibrėžtus rėmus. Žinoma, ne tokius, kad negalėtume pajudėti, bet proto ribose ministras turėtų dirbti su diplomatais, juos rotuodamas taip, kad tai nekeltų pagundos piktnaudžiauti.
- Kokių esate numatęs permainų ministerijoje, diplomatinėje tarnyboje? Gal esant taupymo režimui sieksite uždaryti kai kurias Lietuvos diplomatines atstovybes?
- Manau, ne iš gero gyvenimo priimti tam tikri sprendimai, pavyzdžiui, uždaryti ambasados skyrių Belgrade. Eina kalba ir apie Lietuvos ambasados Šveicarijoje buvimą.
Ne paslaptis, kad daliai mūsų rinkėjų kartais patinka, kai sakai, kad čia sumažinai 60 proc., kitur - 70 ar 80 proc. Tačiau, manau, kad diplomatija, diplomatai, jeigu jie gerai dirba, yra pagrindinis Lietuvos čiuptuvas, įrankis, kuriuo ginami Lietuvos interesai, skatinamas, į užsienį stumiamas verslas, pritraukiamos investicijos. Be to, tai yra toks įrankis, be kurio neįmanoma efektyvi Vyriausybės veikla. Jeigu norime save apriboti, galime, atvirai kalbant, visose mūsų diplomatinėse atstovybėse palikti po vieną žmogų ir sutaupysime nemažai pinigų. Tačiau tokiu atveju liks tik simbolis, bus vėliava, iškaba, patalpa ir žmogus. Ar mums to reikia? Ar mes taip nutarėme, kad mūsų interesas toks siauras? Manau, kad ne. Todėl manau, kad svarbu išlaikyti diplomatinę tarnybą ir jos atstovybes kuo pilnesnės apimties ir efektyviai veikiančias, nes tai yra valstybės interesų rėmimas, užtikrinimas. Kitas dalykas - reikėtų pasiekti, kad jos dirbtų efektyviai, tačiau tai jau priklauso nuo vadybos, nuo motyvacijos.
- Kaip Jūs, kaip diplomatijos vadovas, ketinate padėti gerinti Lietuvos įvaizdį?
- Sutinku su tais įvaizdžio kūrėjais, kurie teigia, kad įvaizdis visų pirma yra realybė. Visa kita yra propaganda, kai realybė būna gražinama, vadinasi, pateikiama netiesa. Įvaizdžio kūrimas - realybės, realių galimybių pristatymas palankia, išradinga, įtikinama formomis. Bet jeigu tu pristatinėji tai, ko nėra, jeigu sakai, kad, pavyzdžiui, X šalyje investicijoms sąlygos yra nuostabios, o taip nėra, vadinasi, esi propagandistas, užsiimi sovietine propaganda ir melu. Bet jeigu tu sakai, kad sąlygos yra geros, bet nelabai kas žino apie jas, o tu stengiesi tai parodyti, tada tai yra įvaizdžio kūrimas, ir aš tą bandysiu daryti.
- Kaip Seimo narys, Seimo komiteto vadovas daug kartų įvairiais savo pareiškimais, rezoliucijų projektais akcentavote Rusijos okupacijos padarytos žalos atlyginimo klausimą. Suprantu, kad skelbti tokius jautrius pareiškimus parlamentiniu lygmeniu yra lengviau negu sėdint Premjero ar ministro kėdėje. Kaip Jūs dabar, tapęs užsienio reikalų ministru, bandysite realiai tai įgyvendinti, reikalauti iš Rusijos atlyginti žalą?
- Tautos yra duotas įpareigojimas siekti Rusijos okupacijos padarytos žalos atlyginimo, ir niekas negali jo išvengti. Iš tikrųjų dažnai būdavau vienas iš tokių Seimo rezoliucijų, nutarimų iniciatorių. Tai dariau, nes reikia pripažinti tiesiai šviesiai, kad vyriausybės, nesvarbu, kokios jos būtų pakraipos, nelabai ką konkretaus darė, sakyčiau, neatlikinėjo tam tikrų "namų darbų". Jeigu yra įstatymas, turi būti ir poįstatyminiai aktai. Mes daug dalykų nesame padarę, o vien tik nuvažiuoti pas kaimyną ir reikalauti - nerimta. Reikia atlikti "namų darbus", pasirengti tam atsakingam pokalbiui, o tada važiuoti ir kalbėtis. Manau, kad Lietuva dar nėra tinkamai pasirengusi tam pokalbiui.
- Kaip, Jūsų nuomone, reikėtų tam atsakingam ir sunkiam pokalbiui su Rusija pasirengti?
- Tai yra taktikos dalykai. Minčių turiu. Būtų keista, jeigu nurodinėčiau, kokius "namų darbus" reikia atlikti. Bet aš žinau, manau, ir Premjeras žino kai kuriuos darbus. Tikiuosi, kad tai dar bus diskusijų objektas. Rusijos okupacijos padarytos žalos atlyginimo klausimas buvo, yra ir bus aktualus tol, kol mes jo neišspręsime. Manau, kad galime išspręsti ir nevienašališkai. Tam reikia laiko ir tam reikia darbo.
- Ką Jūs manote apie Rusijos Prezidento Dmitrijaus Medvedevo pakvietimą į jubiliejines 20-ąsias Kovo 11-osios iškilmes?
- Pirmiausia, manau, kad Prezidentė turi tokią teisę. Mano manymu, svarbu tai, kad Lietuvos vadovė pakvietė Rusijos Prezidentą viešai. Ta prasme tai svarbus žingsnis. Anksčiau irgi būdavo kviečiami Rusijos vadovai, tai ne pirmas kvietimas, bet jie būdavo kviečiami konfidencialiai, kad mes lyg kažko varžytumėmės, kad kažkas mums būtų nejauku. Šiuo atveju buvo tiesiai šviesiai pasakyta: mes Jūs kviečiame į labai svarbią mums datą, į iškilmes. Ta data nėra įžeidi Rusijai, nes tai patvirtinta 1991 metų liepos 29-osios sutartimi. Manau, kad Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasielgė išmintingai, nusiųsdama laišką Rusijos Prezidentui ir kartu paviešindama šį faktą, nepalikdama to proceso tik diplomatinėms tarnyboms.
- Jeigu būtų oficialus Rusijos pakvietimas, ar Prezidentė D. Grybauskaitė turėtų vykti į Maskvą dalyvauti Pergalės dienos minėjime?
- Manyčiau, kad reikia elgtis nuosekliai ir žiūrėti į mūsų santykius, neperšokant vieno ar trečio laiptelio. Yra daug diskutuotinų dalykų, pavyzdžiui, ar mes minėsime su Rusija Žalgirio mūšio jubiliejų, ar ne? Aišku, dar yra laiko pamąstymams, bet tai, manau, yra diskusijų dalykas.
- Jūsų retorika Baltarusijos Prezidento Aleksandro Lukašenkos atžvilgiu būdavo aštroka. Todėl būtų įdomu sužinoti, ar reikėtų pakviesti į Kovo 11-osios iškilmes ir šios kaimyninės šalies vadovą?
- Kiek žinau, Baltarusijos Prezidentui dar nėra išsiųstas joks kvietimas. Bet manau, kad tai, kas vyksta viešoje erdvėje, ką kalba mūsų diplomatai, labai aiškiai leidžia suprasti, kad dvišaliai santykiai nėra tik vizitai, bet tai yra ir tam tikri įsipareigojimai, tam tikra parama vienai ir kitai pusei. Šiuo atveju aš įsivaizduoju, jeigu tas kvietimas būtų siejamas su kažkokia gero, draugiško veiksmo viltimi iš Baltarusijos pusės, tai būtų protinga.
Aišku, galima remtis įvairiomis taktikomis. Iki tol rinkomės taktiką bendrauti viceministrų lygiu, ką darė visa Europa. Dabar viskas keičiasi, todėl jeigu tas kvietimas A. Lukašenkai atvykti į Lietuvą švęsti Kovo 11-ąją būtų su potekste, tikintis gero ženklo ir rezultatų, manau, tai būtų normalu.
- Manyčiau, kad ir mūsų kaimynei Lenkijai yra įdomu, koks žmogus vadovaus Lietuvos diplomatijai. Tuo labiau kad Lenkijos žiniasklaidoje Jūs buvote "pakrikštytas" lenkams nepalankiu politiku, kuris esą garsėja nacionalistinių nuotaikų skatinimu. Ką galėtumėte atsakyti tokiems kritikams?
- Norėčiau vienareikšmiškai pabrėžti, kad tai yra netiesa. Tiesa yra tai, kad mums santykiai su Lenkija yra svarbūs, ypač strateginiu lygmeniu. Aš kalbu apie mūsų bendrą buvimą ES, apie tai, kiek mes viena kitą remiame, palaikome ir kuriame tas bendrąsias ES saugumo, užsienio, energetikos ar prekybos politikas. Lygiai taip pat svarbu, kaip mes matome ateitį NATO, kaip mes matome šito regiono energetinį, ekonominį saugumą, Rytų partnerystę, kaip mes matome Baltijos jūros ateitį "Nord Stream" kontekste? Jeigu mes sutariame šiais klausimais, tai mus iškelia į strateginių partnerių lygį.
Jeigu mes į tuos santykius bandome įterpti vienoje ar kitoje valstybėje neuždengtą mokyklos stogą arba kokią nors negražią provokaciją iškeliame į tarpvalstybinių santykių lygį, pas mus visada bus tam tikros įtampos ir nepasitikėjimo.
Reikia atskirti tuos du dalykus, nors, žinoma, tai labai sunku, nes vienoje ir kitoje pusėje yra labai daug emocinio palikimo. Suprantu, kad tas likęs emocinis laukas negali nedaryti įtakos Lenkijos politikams. Lygiai taip pat mums, prisimenant Seinus, 1920 metų sutartį, visus tuos dalykus kartais irgi sunku atriboti.
Be abejo, šitie dalykai svarbūs kiekvienos tautos identitetui. Bet kai mes sprendžiame, koks bus NATO ateityje, jo koncepciją, šito emocinio palikimo neturime pateikti kaip sąlygos sėkmingam bendradarbiavimui. Tik suvokdami tai, galime sėkmingai eiti į priekį.
- Ar nepakenks santykiams su JAV parlamentinio tyrimo išvados dėl galimo CŽV kalėjimų buvimo Lietuvoje?
- Kiek man teko bendrauti su JAV atstovais, diplomatais, supratau, kad tai yra mūsų šalies reikalas. Jie gerbia mūsų suverenitetą ir gerbia mūsų sprendimus. Juk tai mūsų vidaus demokratijos stiprumo išbandymo reikalas. Ne amerikiečiai čia atėjo pas mus, jie nieko neužvaldė - tai mūsų atitinkamų institucijų sprendimai. Kitas klausimas, ar tai buvo padaryta pagal visas demokratines žaidimo taisykles. Parlamentinio tyrimo metu padarytos išvados sako, kad ne. Vadinasi, Lietuvoje tarpinstituciniame valdžių bendravime kažkas yra negerai. Į tą mes turime atkreipti dėmesį.
- Jūs skelbiate esąs komandinio darbo šalininkas. Ar jau turite savo politinio pasitikėjimo komandą ir kas joje dirbs?
- Savo komandą dabar po truputį formuoju. Negaliu dar atskleisti konkrečių pavardžių, nes kalbuosi su žmonėmis. Duokite man laiko.
- Kas galėtų pakeisti Jus Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko poste? Ar šias pareigas galėtų užimti, kaip kalbama, šio komiteto nariai, atstovaujantys Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijai (TS-LKD) Vilija Aleknaitė-Abramikienė ir Emanuelis Zingeris?
- Manau, kad tai bus TS-LKD frakcijos narys. Manau, kad tai kolektyvinio sutarimo reikalas. Man labai sunku būtų įsivaizduoti, kad prieš frakcijos valią kažkoks žmogus vis tik įsibrautų. Visada turi būti pritarimas. Būtų tikrai nekorektiška minėti vieno ar kito kandidato pavardę.
- Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Jadvyga Bieliavska.
