„Įsėdome į prekinį traukinį ir atvažiavome į Lietuvą. Elgetaudami vaikščiojom po kaimus. Mus priėmė pagyvenę žmonės. Jų vaikai jau buvo užaugę. Šeimos galva, tėvas, mokėjo vokiečių kalbą. Taip ir likau pas juos, užaugau, išmokau lietuviškai...“, – „Vilko vaikų“ atsiminimuose rašo Ingrida M. W. Sovietams 1944 m. įsiveržus į Rytprūsius, ieškodami prieglobsčio į Lietuvą atvyko daugybė vaikų. Apie savo istorijas jie prabyla tik dabar.

1944-aisiais Antrojo pasaulinio karo banga dar kartą persirito per Lietuvą. Stumdama nacius, sovietinė Raudonoji Armija judėjo į Vakarus.

„1944 m. pavasarį frontas pasisuko į Vakarus. Sovietai pradėjo atsiimti prarastas teritorijas. Liepos mėnesį sovietų armija išvaduoja Baltarusiją, užima Minską, paskui Vilnių ir artėja prie Rytų Prūsijos.

Vokiečių karo mašina labai sėkmingai sugebėjo priešintis permesdama atskiras kariuomenės grupuotės vienoms ar kitoms divizijoms, bet spaudžiama labai sudėtingų sąlygų, tuo labiau, kad atsidarė antras frontas 1944 m. birželį Prancūzijoje. Šiuo atveju vokiečių armijos sugebėjimas priešintis buvo gerokai palaužtas. 1944 metų vasaros pabaigoje sovietų armija atsiduria visai šalia Rytprūsių, belieka ne tiek ir daug – 120 km“, – pasakoja istorikas Vygantas Vareikis.

REKLAMA

Tų pačių metų rudenį sovietinė armija priartėjo prie pat Trečiojo Reicho sienos – Rytprūsių. Už jos – nežmoniška neapykanta viskam, kas vokiška. Raudonarmiečiai nepamiršo Vermachto padarytų skriaudų ir savo įniršį liejo ne vien mūšio lauke.  

„Kada rusai atėjo, mus išvarė. Iš kairės pusės – vokiečiai, iš dešinės – rusai. Pradėjo šaudyti, o mes per vidurį šliaužte šliaužėm“, – vaikystės prisiminimais dalijasi Rita Eidijienė.

Raudonoji Armija telkė pajėgas pirmajam žingsniui į priešo teritoriją – priešakyje Rytprūsiai, Karaliaučiaus kraštas, Vokietija. Sovietiniai  ideologai kareivius pradėjo ruošti kerštui.

Ta proga III-ojo Baltarusių fronto štabo propagandininkas Ilja Erenburgas sukūrė daugybę kerštu persunktų tekstų.

Per Vilniaus radijo stotį autoriaus balsas skelbė: „Nėra nieko, kas vokiečiuose būtų be kaltės – nei tarp gyvųjų, nei tarp mirusiųjų. Raudonarmiečiai, šventai vykdykite draugo Stalino nurodymą ir sumindžiokite fašistinį žvėrį jo urve. Sulaužykite germaniškųjų moterų rasinį pasididžiavimą. Pasiimkite jas sau kaip teisėtą grobį“.

Vėlesniais metais sukurta sovietinė kino kronika pateikė jau kitokį išvaduotojiškos armijos veiksmų Karaliaučiaus krašte vaizdą.  

„Nusikaltimams prieš žmogiškumą nėra jokio pateisinimo ir aš nenoriu bandyti pateisinti sovietų, bet jeigu paimsime sovietų santykį su Rytprūsių gyventojais, buvo tam tikrų specifinių bruožų, kurie tą žudymą padarė dar žiauresniu. Neužmirškime, kad Rytprūsiai buvo pirma teritorija, į kurią įsiveržė sovietai ir rytprūsiečiams atiteko didžiausia pykčio ir keršto dozė“, – sako istorikas Alvydas Nikžentaitis.

REKLAMA

Jo teigimu, buvo ir dar vienas dalykas, akivaizdžiai skatinęs pykčio protrūkius.

„Rytprūsiuose buvo visai kitas civilizacijos lygmuo ir čia sovietai pamatė daug nepažįstamos aplinkos. Susidūrimas su nepažįstamu ir nesupratimas, kas tai yra, skatina agresiją. Tas pirmųjų teritorijų užėmimas ir aplinkos kitoniškumas padarė rytprūsiečius atpirkimo ožiais“, – mano A. Nikžentaitis.   

Smurtas tapo kasdienybe

Visus labai sukrėtė sovietinio karinio desanto operacija 1944 metų spalio 21 dieną Nemerkiemyje (dabar Majakovskajos kaimas). Čia sadistiškai išprievartautos ir nužudytos 72 kaimo moterys nuo 12 iki 84 metų amžiaus. Netoli Ragainės 20 kareivių išniekino lietuvę moterį jos vaikų akivaizdoje. Vėliau apipylė benzinu ir padegė.

Tas pats vyko visame Karaliaučiaus krašte: žudymai, plėšimai, prievartavimai tapo kasdienybe. Karaliaučius buvo vaizduojamas vokiečių militarizmo tvirtove, kurią reikia sunaikinti.  

„Mačiau. Tos moterys vos paeidavo... Paskiau mes pradėjome ten gyvent. Valgyti norisi, eidavau ubagauti. Kartą papuoliau pas kareivius ir mane norėjo išniekint, bet visa laimė, kad kariškis atėjo ir aš pabėgau, bet nedaug trūko ir būtų per mane perėję 10 kareivių. Eidavom į kareivines vogti bulvių, kopūstų. Žinot, kai valgyt nori... Buvom ištinę, ir po oda utėlių buvo, ir pilvai buvo dideli“, – pasakoja R. Eidijienė.

Nugalėtojų ir nugalėtųjų santykiai Rytprūsiuose pasireiškė ypač aštriai. Civiliams krašto gyventojams teko asmeniškai atsakyti už nacių veiksmus Sovietų Sąjungoje. Tačiau sovietiniai ideologai kino kronikose stengėsi kurti visai kitokį išvaduotojiškos armijos įvaizdį.   

REKLAMA

„Prievartavimai, žudymai buvo natūralus sovietų, įžengusių į Rytprūsius, elgesys. Galima suprasti, rusų kareivis matė sudegintus Baltarusijos, Rusijos kaimus, tūkstančius rusų karo belaisvių lavonų, tūkstančius mirusių iš bado, o dabar jis atėjo į vokiečių žemę ir dar skatinamas antivokiškos propagandos – išprievartauti moteris ir žudyti visus“, – teigia V. Vareikis.  

Kaip pasakoja karo baisumus išgyvenusi Silva Pocytė, „toje maišalynėje, kai sovietai veržėsi, o vietos gyventojai stengėsi pasitraukti, įvyko didžiulis chaosas ir daugelis šeimų buvo išskirta. Vyrai paimti į folkšturmą, į paskutines vokiečių armijos gretas, liko tik moterys, vaikai ir seniai. Šeimos buvo išskirtos ir toje chaoso situacijoje daug vaikų pasimetė nuo savo mamų“.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje žiauraus likimo sulaukę vaikai vadinami „vilko vaikais“.  

Priešo nemaitino

„Rusai užėjo, maistą, kurį turėjom, kareiviai atėmė, nes neturėjo ką valgyt. Paskui suvarė visus į bendrą namą. Naktį tie kareiviai ateina, pasirenka moterų ir išeina. Tada nesupratom. Paskui mus pradėjo varinėt – kur jie eina, ten ir mus veda. O žiema, nevalgę, neapsirengę, šalta.

Duodavo gabaliuką duonos – kas gavo, kas negavo. Kai apsistojom, padarė kolchozą. Per parą davė 200 gramų duonos trims žmonėms ir sriubos. Pradėjom vagiliauti – tai bulvių, tai morkų. Mane pagavo su morkom, uždarė“, – prisimena Elfrida Ščiukienė.

Karo metu sovietinė armija nematė reikalo maitinti priešą. Gailestingumas priešo civiliams nebuvo numatytas ir netgi baudžiamas. Po karo administracija buvo suinteresuota maitinti tik darbo jėgą.

REKLAMA

Badas įstrigo visų atmintin. Ypač siaubinga buvo 1946–1947 metų žiema, kai visai nebuvo ko valgyti. Tuo metu kai kuriose vietose pasitaikydavo ir kanibalizmo atvejų.

„Po karo, kai rusai užėjo, tai neduok Dieve. Ėjau į mėsinę žarnų vogti. Kartą po žarnom radau lavoną, bet pasiimi ir eini. Badauti reikėjo daug. Baisus gyvenimas buvo“, – sako R. Eidijienė.

„Gyvenimo standartai buvo minusiniai. Maisto trūko, medikamentų, kanalizacija ir visos infrastruktūros sugriautos... Visas tų civilių žmonių gyvenimas buvo sužlugdytas. Jeigu armija buvo aprūpinama viskuo centralizuotai, tai civiliai gyventojai vertėsi kas kaip galėjo“, – pasakoja istorikė Arūnė Arbušauskaitė.

„Po Rytprūsių užėmimo buvo neįsivaizduojamas badas. Jis vertė ne tik valgyti mirusius žmones. Vaikai patys bėgdavo į kitas šalis arba tėvai juos ragindavo, patys įsodindavo į pravažiuojančius prekinius traukinius, kad jie vyktų į Lietuvą“, – teigia A. Nikžentaitis.

Pasak istoriko, tuometiniuose Rytprūsiuose buvo dideli judėjimo suvaržymai.

„Bet kokia griežčiausia kontrolė nėra be spragų ir mes galime kalbėti apie keliolika tūkstančių vokiečių, kuriems pavyko pabėgti į Lietuvą. Tai pasienio teritorijų gyventojai arba teritorijų, pro kurias ėjo geležinkelis“, – tvirtina A. Nikžentaitis.

Lietuvą pasiekdavo traukiniais

Rytprūsių vaikai, lietuvių vadinami vokietukais, į kaimyninį regioną dažniausiai atvažiuodavo traukiniais. Keleiviniai sąstatai pirmaisiais pokario metais važinėjo retai, o ir pinigų bilietui vaikai neturėjo, todėl mėgindavo pasinaudoti prekiniais traukiniais.  

REKLAMA

„Lietuva jiems buvo kraštas, kuris galėjo duoti duonos kąsnį. Daugelis dabartinių vilko vaikų, kurie jau gali apie tai pasakoti, sako, kad Lietuva davė duonos kąsnį, bet už jį reikėjo atidirbti pas globėjus, įtėvius“, – pasakoja S. Pocytė.   

„Sakė, kad gali eit pas ūkininkus dirbti. Po karo dar buvo ūkininkai, tai vieną sekmadienį pakilom ir išėjom. Buvo toks ūkininkas be rankos – Petrylas. Viską darėm. Lietuviškai nemokėjau, prie darbo daug šnekėti nereikia. Ranka parodo, ką daryti ir viskas“, – prisimena vilko vaiko dalią patyręs Vilius Počys.

Kas elgetaudamas eidavo per kaimus, kas bandė rasti darbo, tačiau suaugusieji neretai maisto į Lietuvą siųsdavo parvežti vaikus. Mat jų dažniau pagailėdavo, sočiai pamaitindavo ir dar kelionei atgal maisto įdėdavo.

„Pradėjom važiuoti į Lietuvą. Brolis 19 metų mirė, o kitam broliui traukinys galvą nupjovė. Mano pamotė gulėjo ligoninėje, aš brolį palaidojau. Su ta pamote likom dviese. Atvažiuodavau į Lietuvą ir parveždavau bulvių, duonos, agurkų. Ji nuskusdavo bulves, man išvirdavo lupynas, o pati bulves valgė. Pagalvojau, kodėl man važinėti atgal, juk aš nieko neturiu ir pasilikau čia, Lietuvoje“, – vaikystės atsiminimais dalijasi R. Eidejienė.

„Prisirinkdavom maisto ir grįždavom atgal į Vokietiją. Pradėjo griežtai žiūrėti, kad nevažinėtumėm. Mamą vieną kartą nutraukė nuo traukinio ir viena važiavau. Mama mane surado ir nusprendė išvažiuoti visam laikui“, – sako Elfrida Ščiukienė, kuriai taip pat teko vilko vaiko dalia.  

REKLAMA

Anot istorikės A. Arbušauskaitės, vilko vaikai atsirado 1945–1946 metais, kada siautė badas, kada civiliai gyventojai nebuvo surinkti ir suskaičiuoti.

„Jie paprasčiausiai eidavo elgetauti, ieškojo duonos. Pagrindinė duonos, darbo ir prieglobsčio kryptis buvo Lietuva. Be abejo, kelionė į Lietuvą buvo pavojinga, jie neturėjo jokio tapatybės dokumento.

Įdomiausia, kad lietuviai suprato, iš kur ateina tos valkatų ir elgetų minios, juos priimdavo. Be jokios abejonės, buvo, kad ir šunimis užpjudė. Tuo neabejoju, bet kiti pamaitino, į darbą priėmė, ir pamažu jie įsitvirtino Lietuvoje“, – teigia istorikė.

„Didelė dalis prūsiečių, ypatingai vaikų, buvo slepiami. Tam tikra registracija pradėjo vykti apie 1950 metus. Rytprūsiečiai turėjo galimybių pradingti lietuvių šeimose vien dėl to, kad pirmaisiais pokario metais sovietų valdžia Lietuvos kaimo dar nekontroliavo. Tokios to meto realijos, nes jeigu būtų galėjusi kontroliuoti, tai būtų ėmusis žingsnių, bet pokarinis kaimas iki kolektyvizacijos įsibėgėjimo buvo mažytė laisvės oazė, bet jau dienai krypstant link vakaro“, – įsitikinęs A. Nikžentaitis.

Pasirodžius pirmiesiems elgetaujantiems pabėgėliams buvo platinami atsišaukimai, įspėjantys, kad už prieglobsčio suteikimą bus baudžiama. Kaliningrado vokiečiai Lietuvos sovietinėje respublikoje buvo laikomi užsieniečiais ir iki 5- ojo dešimtmečio pabaigos apskritai neturėjo teisės gyventi Lietuvoje.

A. Arbušauskaitės teigimu, pasportizacija  prasidėjo 1945 m. pabaigoje – kiekvienas suaugęs žmogus turėjo būti suskaičiuotas ir gauti tarybinį pasą.

REKLAMA

„Tarybiniame pase buvo tokia grafa – tautybė. Visi lietuviai galėjo gauti pasą su lietuvių tautybe, o šitie atėję – ne. Ilgą laiką jie buvo asmenys be dokumentų. Didžiulė mįslė, kaip jie sugebėjo iki 1948–1950 metų išsilaikyti Lietuvoje be jokio dokumento.

Reikėtų imti kiekvieną atvejį atskirai nagrinėti. Manau, kad daug dokumentų buvo padirbinėjama. Buvo vienas pinigas – samagonas, už kurį buvo galima nusipirkti ir vardą, ir pavardę, ir tautybę“, – mano istorikė.

Hitleriukai, fašistai, fricai – tai įprastos tų metų pravardės. Elgetos kelyje pasirodęs didelis ūkis toli gražu dar nereiškė maisto. Dažniau išmaldą duodavo mažiau pasiturintys.

„Teko ir lauke miegoti, ir šieno kupetose. Kaip žmonės priimdavo? Visaip būdavo. Kartą šunis paleido, kai pamatė. Bijojo. Vieni priima nakvoti, gailisi, kiti bijo. Neįleido, kluone ant šiaudų nakvojom, paskui ryte pavalgydino ir į kelionę įdėjo maisto“, – prisimena E. Ščiukienė.

Tapo lietuviais

Iš pradžių nei žodžio lietuviškai nesupratę ir svetimoje šalyje atidūrę beglobiai vokiečių vaikai pasklido Vakarinėje Lietuvos teritorijoje, o kai kurie, ieškodami maisto ir prieglobsčio, nuklydo dar toliau. Vienus priėmė globėjai ir netgi sugebėjo įvaikinti, nes pokario sumaištyje tai padaryti nebuvo labai sudėtinga. Užtekdavo pasakyti, jog tai kare žuvusio giminaičio vaikas.

„Pasportizacijos procesas prasidėjo po karo ir vaikus buvo galima padaryti lietuviais, suteikiant jiems šeimos, kuri juos priglaudė, pavardę. Dalis tų vaikų taip ir liko vokietukais, dalis jų 1950-ųjų pradžioje turėjo galimybę išvykti į VDR. Bet jų legalizavimas vyko išduodant asmens identifikavimo korteles ir šeimom tvirtinant, kad tai yra saviškiai.

REKLAMA

Šiek tiek balto melo ir tas procesas vyko. Daugeliui Rytprūsių vaikų kilo problemų įrodant, kad jie yra vokiečiai, norint išvykti į Vokietiją, ir tas procesas nebuvo toks paprastas“, – tvirtina A. Nikžentaitis.

Pasak S. Pocytės, žmonės, priglaudžiantys vaikus, žinojo, kad už tai bus baudžiami ar net išvežami į Sibirą. „Pasitaikydavo, kad vaikai, kurie rado savo namus iki 1948 metų, iki tol, kol prasidėjo didžiosios deportacijos į Sibirą, buvo išvežami kartu su savo globėjais“.

Istorikės A. Arbušauskaitės teigimu, atvykėliai iš Rytprūsių Kaliningrado KGB sistematikoje turėjo specialų pavadinimą – „Kaliningradskije nemcy“. 1950 m. buvo duotas įsakymas iš viso Pabaltijo surinkti Kaliningrado vokiečius ir jais atsikratyti.

„Jie visi buvo renkami Lietuvoje ir išvyko 1951 metais gegužės mėnesį. Du ešalonai išvyko iš Kauno, vienas iš Pagėgių – tai buvo paskutinieji oficialiai išvykę vadinamieji Kaliningrado vokiečiai.

Vaikai šiame sraute buvo skaičiuojami atskirai, vaikų iki 16 metų buvo per tūkstantį. Tų ešalonų sąrašai išlikę ir galima perskaityti vardus, bet pavardė ir tėvai nėra žinomi. Apie tūkstantį vaikų išvažiavo pusiau žinodami apie savo kilmę. Man atrodo, kad iki šiol kas nors ieško savo tikrųjų vaikų“, – mano A. Arbušauskaitė.

Skirtingai nei suaugusieji, kurie žinojo, kad repatriantų traukiniai iš tiesų važiuoja į Vokietiją ir visaip stengėsi į juos patekti, vaikai registracijos vengė. Dažnas vaikas tapdavo trėmimų į Sibirą liudininku, todėl neįsivaizdavo iškeldinimo iš Lietuvos kita kryptimi.  

REKLAMA

Antra vertus, didelė dalis vilko vaikų jau turėjo lietuviškas pavardes ir dokumentus, todėl įrodyti repatrijavimui būtiną vokišką kilmę buvo keblu ir netgi pavojinga. Taip vadinamieji vilkiukai Lietuvoje liko visam laikui.

„Įsivaizduokit, kiek Lietuvoje gali būti tokių vaikų likę. Man įdomu, kuo jie save laiko. Šaknys jų kitur, bet jie užaugę čia. Tai įdomus dalykas – konkretaus žmogaus asmeninė problema ir pasirinkimo klausimas“, – įsitikinusi A. Arbušauskaitė.

E. Ščiukienė sako laikanti save lietuve: „Dabar lietuvė. Mano pasas – pusiau, kadangi ten užrašyta, kad esu vokietė. Namai Vokietijoje... Tokie ir namai, nes diedukai kumečiai buvo. Dabar jie čia – Lietuvoje“.

„Lietuvė, jau 60 metų... Buvom nuvažiavę pažiūrėti, bet nėra potraukio...“, – teigia R. Eidijienė.  

Nežinoma tema  

S. Pocytės nuomone, apie vilko vaikus reikia kalbėti, nes tai visuomenei nežinoma tema.

„Kažkodėl bijom arba nenorim kalbėti. Lietuvoje, kartu su R. Kibelkos knyga „Vilko vaikai“, prabilta apie tai, kas tie vilko vaikai yra. Praėjusiais metais buvo surengta pirmoji paroda ir daug kas apie tai išgirdo pirmą kartą. Jie dabar pradeda atverti savo gyvenimo istorijas. Jiems labai sunku, netgi savo žmonoms, savo vyrams ilgus dešimtmečius nieko nepasakojo“, – teigia moteris.  

Pasak istoriko A. Nikžentaičio, Vokietijoje apie šiuos pabėgėlius taip pat prabylama tik paskutiniaisiais metais.

„Po 1968 m. studentų revoliucijos susiformavo požiūris, kad visi tremtiniai yra vokiečių revanšistai. Apie pabėgėlius, apie buvusių žemių problemas Vokietijoje nebuvo norima kalbėti. Tik paskutiniais metais situacija keičiasi, vokiečiai pradeda prisiminti savo kančias. Sakykime, toks savotiškai naujas akcentas – išvadavimo dienos minėjimas.

REKLAMA

Jeigu vokiečiai anksčiau pabrėždavo nacių padarytus nusikaltimus, tai dabar, šito argumento neužmiršdami, jie kaip niekad daug dėmesio skyrė savo patirtoms aukoms pvz., Drezdene, taip pat ir rytprūsiečiams. Manau, kad formuojantis naujoms tendencijoms, kuomet vokiečiai nebebijo prisiminti ir savo aukų, dėmesys vilko vaikams gali padidėti“, – sako A. Nikžentaitis.  

Istoriko manymu, vokiečiams prisiminti aukas, tarp jų ir vilko vaikus, buvo nepatogu dėl tam tikro moralinio klimato, susijusio su nacizmu, holokaustu.

„Sau suformuotas kaltės jausmas vertė užmerkti akis prieš daug nekaltai nukentėjusių savo žmonių, bet situacija dabar keičiasi“, – mano istorikas.  

Rimas Bružas

Parengta pagal dokumentinių filmų ciklą „Amžininkai“.

Kraupu
2008-06-07 16:16:51
Apie tai nezinojau...
Atsakyti
Patogiausias būdas sužinoti daugiau - sekti naujienas mūsų „Facebook“ paskyroje!
Angelika Krause 2011-03-04 11:18:23
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
Esu vilko vaiko anuke ir pavarde senelio pasilikau.Senelio seserys isvyko i Vokietija per raudona kryziu po karo ir lig siol ten tebegyvena. Aprasytas istorijas mintinai zinau, nes augau pas senelius ir daznai jas girdedavau pasakojant. Tomis istorijomis ir uzauginta buvau ir KGB persekiojimus patyriau (per vaikai gi lengva viska susnipineti paduodant saldaini). Jei kam reikia info - kreipkites. Gyvenu siuo metu Vienoje (Austrija), retai griztu i Lietuva i Klaipeda pas mociute, o seip apsistoju savo buste Pagegiuose. Skype:Engelsas.   ATSAKYTI
audra 2010-11-23 13:33:56
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
labas viktorija nezinau kur galiu tau parasyti nematau cia tavo nei elektroninio adreso gal i skype galeciau parasyti dekui uz atsiliepima tikrai butu idomu ka nors suzinoti    ATSAKYTI
Viktorija 2010-11-18 13:52:45
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
Sveiki, prasau parasykit man. As gyvenu Vokietijoje ir turiu viena pazistama vokieti, kuris ta tema domisi,iesko likusius vilko vaikus ir ju giminaicius, bandu juos vel suvesti.

Viktorija   ATSAKYTI
birutė 2010-10-19 11:18:42
Pranešti apie netinkamą komentarą
0


Audra,jei ne paslaptis,Jūsų mama pasiliko čia Lietuvoj ar išvyko į Vokietiją.
Manau ,kad po karo ją įsivaikino ir pakeitė pavardę.Stiprybės Jums!   ATSAKYTI
vilko vaiko vaikas 2010-10-19 11:06:14
Pranešti apie netinkamą komentarą
0

...negi niekas ir neatsilieps ,o labai gaila...   ATSAKYTI
audra 2010-04-11 19:25:24
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
kiek zinau mano mama buvo vokiete 1944m metais ir atklydo i letuva su senele bet buvo maza4m,nieko neatsimena tik senele paliko pas zmones ir pasake varda ir pavarde sabina kraus ieskojom artimuju bet neradom    ATSAKYTI
audra 2010-04-11 19:11:37
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
mano mama buvo ir tais metais budama 4m pasimetete nuo savo seimos taip ir liko nesuradus savo artimuju    ATSAKYTI
vilko vaiko vaikas 2010-02-20 14:24:37
Pranešti apie netinkamą komentarą
0

Taip, aš esu vilko vaiko palikuonis.Gyvenu su šeima Kretingos raj.Galima sakyti,vienui viena tarp smerkiančių lietuvių,kad kartais nenukristų iš kur nors koks trupinėlis iš Vokietijos pusės.Gal kad esu be galo darbšti ,tvarkinga ir turiu savo nuomonę,viską pasiekiu savo kruvinom rankom ir nedejuoju.Gal atsirastų tokio pat likimo ,kurie pasiliko čia.
Būtų malonu užmegsti ryšius su užsilikusiais Lietuvoj.   ATSAKYTI
taigi 2008-06-08 14:40:57
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
gaila vokieciu,bet nereikia pamirsti ir nuzudytu bei isniekintu rusu.Manau,kad 1:1 ir nereikia raudoti bei bandyti kazka stumti svieson.Yra isleistu knygu,vertimu i LT kalba.O del Kionigsbiorgo krasto tai jis manau su laiku atiteks Vokietijai,o tuo paciu ir Klaipedos krastas.Tai laiko klausimas.Tik bus idomu stebeti kaip LT valdzios vagys ir zemgrobiai begs kaip kadaise zydai link Darbenu ar Kauno.O gal vaiku ar ju anuku tai laukia!!!Isvarytuju vokieciu sajunga savo zemiu nepamirso,turi fraksija parlamente ir milijonus remeju.Lenkai jau rekia ir sika,o lietuviai varo burbulus ir nesupranta kas laukia?   ATSAKYTI
lietuvininks 2008-06-08 12:56:52
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
Jau kadai baigėsi mandato valdyti Karaliaučiaus kraštą Rusijai laikas, bet kažkodėl tylu ir ramu lyg subinėj. Kur Lietuvos balsas, kur tos jūsų demokratijos gynėjos Amerikos reikalavimai atstatyti istorinį teisingumą. Gina banditų psiadovalstybę Kosovą, o Prūsiją KUR? NIEKAS NEUŽMIRŠTA nekenčiami ponai. Ateis laikas ir TIESA NUGALĖS.   ATSAKYTI
Atrodo 2008-06-08 11:08:05
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
kad Nikžentaitis nežino elementarių istorinių Rytų Prūsijos karo pabaigos įvykių,kurias visa Lietuva žino seniai.Čia vyko masiniai prievartavimai vaikų ir moterų,masinės žudynės be teismų ir jokio baudžiamumo.Raudonojo fašizmo slibinas raitėsi į Europos vakarus.   ATSAKYTI
Zalaga 2008-06-08 00:56:25
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
Rytprusius užplūdo ideologiškai žiaurumams paruoštos ordos.Neliko Kaliningrado srityje nė vieno vokiečio.Plėšk,prievartauk ,žudyk- jokios atsakomybės.Tik rusų spaudoje užtikau kapitono Marinesku "Žygdarbį".Jau pasibaigus mūšiams , torpeda jis paskandino vokiečių laivą su civiliais gyventojais ir sužeistaisiais,bėgusiais iš Karaliaučiaus. Žuvo 10 000 keleivių- daugiausia moterų ir vaikų.Ar žino tai istorikas Nikžentaitis?   ATSAKYTI
Jurgis 2008-06-08 00:30:47
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
Man senelis pasakojo kaip i ju miesteli uzejo rusai. Kas is vyru nebuvo pasitrauke, pabego i miska. Liko vaikai, moterys ir senukai. Rusai is pradziu visu klausinejo ar yra armijai tinkantys vyrai, kas is miestelio gyventoju vokieciams "tarnavo", paskui eme plesti, gerti ir moteris prievartauti. Viena savaji kareiveli, nesutikusi prievartauti, girtas majoras cia pat prie kitu kareiviu nusove ir pasake: poslat zapisku domoi cto gierojicieski pogib v borbie s fashistami...   ATSAKYTI
Kraupu 2008-06-07 16:16:51
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
Apie tai nezinojau...   ATSAKYTI

Top Video

Kosinčia keleive pasiskundęs autobuso vairuotojas po savaitės mirė nuo koronaviruso
DABAR RODOMA
Kosinčia keleive pasiskundęs autobuso vairuotojas po savaitės mirė nuo koronaviruso
DABAR RODOMA
Farai. Tokio veikėjo „Farai“ jau seniai nefiksavo: epizodas virto tikra tragikomedija
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Profesorius Kasiulevičius įvardijo Lietuvos ir pasaulio galimus scenarijus dėl koronaviruso
DABAR RODOMA
Nepaprasta prieglaudoje gyvenančio keturkojo istorija: visus pasitinka su šypsena
DABAR RODOMA
Sunku patikėti: išsitraukė kamerą pamačius, kaip moteris pilasi kurą
DABAR RODOMA
Farai. „Farų“ operatorius tapo neblaivaus taksisto įniršio taikiniu: tokio protrūkio nesitikėjo
DABAR RODOMA
Moterys parduotuvėje susimušė dėl tualetinio popieriaus: pamatykite vaizdo įrašą
DABAR RODOMA
Užfiksuotas smurto protrūkis vienoje Lietuvos mokykloje
DABAR RODOMA
Farai. Pamatę, kas po avarijos liko iš BMW, pareigūnai liko priblokšti: išgirdo fantastinę istoriją
DABAR RODOMA
Prieš srovę. Vaikų teisės su tarnybomis laužėsi į butą: mama ir dukra laukė susigūžusios
REKLAMA
Sodra (Justinas Auškelis/Fotodiena nuotr.
„Sodra“ pradėjo mokėti ligos išmokas gyventojams, kuriems nedarbingumo pažymėjimai išduoti dėl ekstremaliosios situacijos ar karantino. Iki Velykų išmokėjo ligos išmokas ...
Koronavirusas (nuotr. Scanpix)
Joniškio rajono meras Vitalijus Gailius penktadienį savo „Facebook“ paskyroje pasidalijo džiugiomis naujienomis. Anot jo, rajone koronavirusu susirgę pacientai jau pasveiko. ...
(nuotr. Vilniaus savivaldybė)
Lietuvos vadovai penktadienį pareiškė pagarbą ir palaikymą kaimynei Lenkijai minint 80-ąsias Katynės ir dešimtąsias Smolensko tragedijų metines. Prezidentas Gitanas Nausėda, ...
Palanga (nuotr. stop kadras)
Vyriausybei priėmus sprendimą šv. Velykų savaitgalį, nuo balandžio 10 d. 20 val. iki balandžio 13 d. 20 val. šalyje riboti asmenų judėjimą tarp miestų ir miestelių, ...
ligoninė (Raimundo Maslausko nuotr.) (nuotr. TV3)
Marijampolės maisto pakavimo įmonėje darbuotojai užsikrėtė vienas nuo kito, o dėl dviejų darbuotojų, apsikrėtusių koronavirusu, sustojo gamyba Marijampolės įmonėje ...
REKLAMA

×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų