Garsus gydytojas Rauba COVID-19 persirgo vienas pirmųjų: šiandien nesijaučiu labai ramus

Gydytojas otorinolaringolos Darius Rauba, vienas pirmųjų dar pavasarį prasirgęs Covid-19 infekcija, šiandien džiaugiasi, kad pavyko „išsisukti“ be didesnių pasekmių organizmui. Visgi gautas antikūnų testas jaustis ramiai nesileidžia, tad medikas siūlo visais įmanomais būdais stiprinti imuninę sistemą.

Darius Rauba (nuotr. Fotodiena/Justino Auškelio)

Kai pavasario pradžioje nepaisydamas užgimstančios pandemijos ženklų gydytojas vis tik pasiryžo su draugais vykti į seniai planuotą kelionę, dar buvo sunku numatyti, kokiomis sąlygomis visai netrukus teks organizuoti kasdienį gyvenimą.

Vis tik gydytojas sako susirgęs pirmiausia norėjęs padrąsinti visus, pasakyti, kad nors tai ir rimta liga, bet laikantis visų reikalavimų, ja galima prasirgti kaip eiline virusine infekcija.

Visgi medikas skeptiškai žiūri į tuos drąsiuosius, kurie skelbia, kad virusas jiems nebaisus.

„Nes būna taip, kad iš pradžių neigia pavojingumą, nesaugo savęs ir kitų, o patekę pas medikus prašo pagalbos“, – pastebėjo jis.

Apie visa tai ir kaip atrodo darbas pandemijos sąlygomis – pokalbis su VUL Santaros klinikų Ausų, nosies, gerklės ligų centro vyresniuoju gydytoju otorinolaringologu dr. D. Rauba.

Kaip pandemija pakeitė jūsų kasdienį darbą? Kai tarėmės dėl interviu, sakėte, kad laiką planuotis galime gana laisvai, nes operacijų dabar turite daug mažiau.

Patologijų, su kuriomis dirbu, laukas – daugiau nosies problemos, įsisenėjusios bėdos dėl nekvėpavimo, dėl augančių polipų, auglių nosyje. Tai darbas iš pradžių buvo gana intensyvus. Buvo žmonių, kurie tikrai norėjo kuo greičiau išsispręsti problemas, nes tai atsiliepia jų gyvenimo kokybei. Juo labiau nebuvo aišku, kaip toliau plėtosis situacija.

Visgi dalis pacientų, kurie planavo operuotis, po skelbiamų žinių, kad ligoninėse atsiranda Covid-19 židiniai, atšaukė operacijas bijodami viruso ir galvodami, kad jų liga šiandien nėra tokia svarbi. Juo labiau jie baiminosi dėl pooperacinio laikotarpio, kada užsikrėtus šiuo virusu eiga būtų žymiai sunkesnė.  

REKLAMA

Darius Rauba

Dabar jau daugiau nei 2 savaitės, kai tas ritmas krito, nes buvo sustabdytos planinės operacijos. Nes visgi, kaip minėjau, dalis mūsų atliekamų procedūrų susijusios su gyvenimo kokybe, o ne gyvybiškai svarbios, kurias reikia spręsti „čia ir dabar“. Be abejo, čia nekalbu apie ekstrines, komplikuotas situacijas. Onkologinė pagalba negali laukti, tad operuojama tokiu pačiu ritmu visose srityse.

Darbas stoja dėl poreikio visas pajėgas permesti į Covid-19 skyrių?

Mums per daug neaiškino, dėl ko viskas daroma, bet, manau, dėl kelių priežasčių. Visų pirma, siekiama palikti dalį laisvų lovų, kad staiga prireikus jų būtų Covid-19 ligoniams. 

Kita vertus, kadangi visuomenėje vis didėja užsikrėtusių asmenų ir tikimybė, kad toks žmogus gali patekti į ligoninės skyrių ir sukelti situaciją, kai gydytojai, turėję kontaktą, privalės izoliuotis, yra didelė. Taigi siekiama tokių situacijų išvengti. 

Pavyzdžiui, nors galiojo tvarka, kad 48 valandos prieš operaciją turėjo būti atliktas Covid-19 testas, kaip bebūtų keista, dalis žmonių nepasižiūrėdavo rezultatų. Tad buvo keli atvejai, kai ir sistema nepranešė, kad paciento testas teigiamas, ir toks žmogus atvyksta planinei operacijai. Gerai, kai dar sesutės patikrina sistemoje ir pamato, kad tas testas yra teigiamas...

Pavasarį buvote vienas pirmųjų, viešai prabilusių, kad susirgote. Tuo metu ypač medikai laikyti vos ne raupsuotaisiais, kurie atvežė virusą iš atostogų užsienyje. Nors persirgusių asmenų sparčiai daugėja, į juos, deja, tebežiūrima kreivai.

Tokia realybė, kad nemažai žmonių net susirgus artimajam nenori važiuoti tikrintis, nes yra baimė ir nepasitikėjimas. Štai neseniai sutikau savo pacientą, kuris sako neseniai prabuvęs izoliacijoje ir po 10 dienų grįžęs į darbą, tačiau visi nuo jo per metrą laikosi, nenori bendrauti.

REKLAMA

Taigi jei jau dabar visi atsargiai žiūri, o ką kalbėti apie pavasarį, kai išvis buvo baisu, niekas nenorėjo ir skelbtis. Bet viena priežasčių, kodėl pats pasiskelbiau, kad sergu, ir buvo ta, kad buvo labai daug baimių. 

Man norėjosi pasakyti, kad tai rimta liga, bet jei laikysimės visų reikalavimų, nesigydysime nepaskirtais preparatais, tai galime prasirgti kaip po eilinės virusinės infekcijos. Daugelis ir prasirgs lengvai ar vidutiniškai, kiti sirgs sunkiau, nes niekas neapsaugotas nuo tokios audringos organizmo reakcijos.

Kaip suprantu, jums pasisekė su lengvesne ligos forma?

Dabar, kai matau, kaip serga kiti, galiu sakyti, kad man pasisekė. Turbūt tai nebuvo besimptomė, bet lengva ar vidutinė forma. Nes, manau, vidutinė jau atsiranda tada, kai būna pažeidžiami kvėpavimo organai, sunki konstatuojama esant jau daugybiniams organų pažeidimams. Taigi kadangi mano būklė atsistatė, tai, galima sakyti, kad tai buvo ta lengvesnė forma.

Teko girdėti, kad izoliacijos metu pasitaikė situacija, ir kai žmona net grasino iškviesti policiją?

Buvo tokių niuansų, kad namuose suveikdavo signalizacija ir žmona nemokėjo susitvarkyti, tad vis papriekaištaudavo dėl to. Tai aš, nors ir buvau izoliacijoje, sakau, sėsiu į automobilį, kuris šalia izoliacijos vietos, ir su niekuo nekontaktuodamas, dėvėdamas kaukę atvyksiu namo, tik įkišiu ranką pro duris, pultelį sumaigysiu, sutvarkysiu ir viskas.

Tačiau tuo metu tiek baimės, vadinasi, buvo, nes ir karantinas labai griežtas buvo, kaip prisimename, ir gatvės tuščios, tai ir žmona bijojo. Juo labiau mažas vaikas namuose, vyresnio amžiaus uošvė, tad nenorėjo jokio kontakto, taip pat ir kad kaimynai pamatytų ar dar kas. Tai iš tokios baimės net grasinimai atsirado (šyptelėjo). 

REKLAMA

Ne taip seniai sulaukėte antikūnų tyrimo rezultato. Kiek imuniteto jau praėjus daugiau nei pusmečiui turite?

Kaip žinia, net ir nuo gripo, kuris kaip ir „pažįstamas“, ir skiepai yra, bet tą skiepytis kiekvienais metais, nes imunitetas praeina. Tai kaip ir prie bet kokios kitos infekcijos, galima buvo numanyti, kad tas imunitetas prasirgus Covid-19 ilgai netruks. 

Ir, kaip rodo tyrimai, tiek man, sirgusiam lengvai, tiek tiems, kurie grįžo iš tos pačios kelionės ir sirgo sunkiai, antikūnų atsirado vienodai mažai. Taigi akivaizdu, kad ta reakcija nebus amžina. 

Kviečiame žiūrėti platesnį reportažą apie antikūnus persirgus Covid-19:

Taigi šiuo metu saugotės tiek pat, kiek ir kiti? 

Nesijaučiu nei labai ramus, bet nesu labai išgąsdintas. Gyvenu taip, kad kiek įmanoma galėčiau pasikliauti savo imunine sistema. Stengiuosi nebesiplėšyti, naktinis išmiegoti daugiau nei 3–4 valandas, išeiti į lauką pasportuoti, laikytis darbo poilsio režimo. To reikia tam, kad būtum pasiruošęs bet kokiai virusinei ligai, kad ją įveikti būtų lengviau.

Nors dabar žmonės raginami būti namuose, bet tai reiškia, kad būti savame rate, tad išeiti kažkur prasibėgti, pasivaikščioti į mišką būtina. Dabar yra šildymo sezonas, sausa, visos gleivinės išdžiūva ir virusinės infekcijos tik ir laukia tokios būklės, kad būtume kuo ilgiau namuose. Tad patalpų vėdinimas, išėjimas į lauką yra būtinas. Aišku, ne grupėmis ir nekontaktuojant su kitais.

Darius Rauba

Viena Covid-19 ypatybių – skonio ir kvapo netekimas. Ar tai, žvelgiant iš jūsų specialybės srities, išskirtinė viruso savybė? Juk skonio ilgam žmogus anksčiau galėjo netekti ir persirgęs gripu.

REKLAMA

Kai peršalus mes neužuodžiame, tai dažniausiai sutrinka ir skonio pojūtis. Visgi gripo ir kitų virusinių susirgimų atveju daugiau pažeidžiamas pats receptorius, todėl kartais būna, kad po tokių persirgtų ligų uoslė kartais visiškai neatsistato.

Kalbant apie koronavirusą, tai manoma, kad daugiau yra pažeidžiamas ne pats receptorius, neurono ląstelė, o jį „palaikančios“ aplinkinės, gleivinės ląstelės. Todėl tikimybė, kad uoslės neteksime visiškai, yra mažesnė. Ir realiai po savaitės, dviejų ji sugrįžta, kiek man teko girdėti.

Aišku, jei pacientas serga lėtinėmis ligomis, yra nosies polipų, vargina alerginė sloga, jiems liga praeina sunkiau, nes nosies gleivinės barjeras jau būna pažeistas.

Ką pasakytumėte tiems, kurie puolė į kraštutinumus ir apskritai neigia šio viruso egzistavimą?

Lyginant su tuo, kas buvo pavasarį ir dabar, atsirado daug daugiau drąsos, kalbama ir apie tai, kad ribojimai suvaržo laisves. Bet žmonės jau yra tokie: kol jiems kas neatsitinka, visi labai drąsūs, gali labai reikštis ir socialinėse medijose, kad tai yra nesąmonė, bet kai susergama, ta drąsa kažkur išgaruoja, ypač jei ligos eiga pasitaiko sunkesnė. Tai ir pačiam drąsiausiam gali atsirasti ir panika, ir baimė. Ir tada jau reikalaujame pagalbos.

Ir tada kitą kartą priėmimo skyriuje, susidarius situacijai, jei reikėtų rinktis, kurį pacientą gelbėti pirmiau, galima gal „pasikelti“ socialines medijas ir tą, kuris buvo labai drąsus, nukreipti jį gydytis namuose?

Taigi labai slidu ir lengva kritikuoti valdžią ir jos sprendimus, nes tokia realybė, kad visada bus nepatenkintų. 

VUL Santaros klinikos

Kadenciją baigiantis ministras Aurelijus Veryga prabilo ir vos ne apie prievartinį medikų siuntimą į Covid-19 skyrius. Ką jūs apie tai manote?

REKLAMA

Taip, buvo ir toks išaiškinimas, kad jei paskelbiama ekstrinė situacija, panašiai, kaip esant kokiam atominės elektrinės sprogimui, tai niekas neklausia, kokios tu specialybės, kiek tu gausi uždarbio, visi skuba į pagalbą.

Tad nors ir atrodytų, kad yra abejonių, ar tokia priemonė reikalinga, bet jei susidarytų tokia situacija, kad trūksta darbo rankų, tai, matyt, reiktų eiti. Nes ir dabar, kiek įsivaizduoju, realiai vyksta burtų traukimas, kas, pavyzdžiui, iš terapinio skyriaus turės eiti dirbti į Covid-19 skyrių. Arba galbūt vadovas paskiria. Nes tų savanorių irgi daug nėra. 

Mano manymu, svarbiausia visgi aiškiai žinoti, kas tokiais atvejais eitų dirbti, apibrėžta, sudėlioti grafikai, kad medikai galėtų ir gyvenimą susiplanuoti. Juk dar pavasarį girdėjome tokių istorijų, kai medikai nenori grįžti namo, kad neparneštų infekcijos į šeimą, tad gyvendavo ligoninėse ar kitose patalpose. Taigi norėtųsi laiko pasiruošti, o ne ryte ateiti ir išgirsti, kad turėsi eiti ten dirbti.

Medikai iš jūsų skyriaus irgi kviečiami dirbti į priešakines fronto linijas?

Mūsų skyrius konkrečiai neturėjo tiesioginio ryšio ir esame palikti rezervui. Bet vis pagalvoju, kad nemaža dalis mūsų specialistų yra gana siauros specializacijos, kas susiję su rimta patologija – ausies lėtinės patologijos, nosies chirurgija, kaukolės pamato chirurgija. 

Taigi tokius specialistus realiai skaičiuojant ant pirštų siųsti žmones į tokią rizikingą vietą irgi nebūtų protinga. Tokiu atveju išvis būtų galima likti be jų pagalbos. 

Kita vertus, ta specializacija labai skirtinga, vienas mūsų jaunas specialistas irgi buvo paskirtas ten padėti. Tačiau jis susidūrė su iššūkiais, nes palatose gulint pacientams su sunkiomis patologijomis – kraujo vėžiais, inkstų ligomis, diabetu – jiems padėti reikia specifinių žinių.

REKLAMA

Realiai tokie ligoniai turėtų būti gydomi tik tam tikrų sričių specialistų, kurie išties gali padėti, nes kitu atveju tai daugiau tik mechaninė pagalba. Jei tie pacientai gydytųsi tame skyriuje, kur priklauso pagal patologiją, tai gal ir išgyvenamumas būtų kitoks. Čia, mano manymu, yra problema. 

Dėkoju už pokalbį.


Rašyti komentarą...
W
Www
2020-12-05 10:29:18
Pranešti apie netinkamą komentarą
Slidininkas...
Atsakyti
-4

n
neužmirškit
2020-12-05 11:36:29
Pranešti apie netinkamą komentarą
tai jis parvežė mums KORONĄ
Atsakyti
-4

P
Petras
2020-12-05 13:14:49
Pranešti apie netinkamą komentarą
Gydytojas ir nezino kaip apsisaugoti nuo virusiniu ligu.
Kaimo bobutes zino kaip su samagonu isgydyti puse ligu.
Atsakyti
-3

SKAITYTI KOMENTARUS (6)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų