Įvykę rinkimai pasižymėjo ne tik neįtikėtinai nykia kampanija, kurią marginaliomis spalvomis paįvairino keli išsišokimai. Kaip ir buvo laukta, prie urnų atėjo beveik 10 nuošimčių mažiau rinkėjų nei į savivaldos rinkimus, vykusius prieš penketą metų.
Prieš vakarykščius rinkimus būta ir įstatymų kaitaliojimo, ir nomenklatūros pelkėje uždususių mėginimų grįžti prie savivaldos galių bei rinkimų sistemos reformos. Nemenką dalį rinkėjų gūžtelėti pečiais galėjo priversti ir prieš pat rinkimus Konstitucijos „dvasios“ pašnekovų paskelbtas verdiktas, kad esą antikonstitucinės rinkimo sistemos nuostatos daro rinkimus neteisėtus „tik truputį“, ir visai nieko blogo, jei jie „tuputį neteisėti“ ir įvyks.
Pasigirdę raginimai rinkėjams „balsuoti prieš visus“ nebuvo labai populiarūs – neatrodo, kad sugadintų biuletenių skaičius siektų neįprastas aukštumas. Labai gali būti, kad dalis taip pasielgusiųjų šitaip protestuoja jau ne pirmą kartą, o kai kas linko „protestuoti“ šaltą dieną likdamas prie televizoriaus arba kokioje nors pirtyje. Rinkiminę kovą lydėjusi tema – nepartinių junginių dalyvavimas rinkimuose – taip pat nėra išsemta ir čia dar turėtų tęstis gan arši diskusija. Bet tai bus kiek vėliau, nes politikai neturi laiko.
Kai kurie dalykai nesikeičia – partijų lyderiai naktį, dar nesulaukę galutinių rinkimų rezultatų, puolė pasirašinėti susitarimus ir vilioti potencialius partnerius į koalicinius aljansus. Liaudies išmintis, sakanti, kad rytas už vakarą protingesnis - nė motais. Atsakydamas į klausimą – ar įmanoma ta ar kita koalicija,– premjeras tiesiai šviesiai pasakė – viskas įmanoma, čia juk politika. Jam paantrino kai kurie TV studijoje rinkimus komentavę žurnalistai – nieko čia tokio, kad išsakytos priešrinkiminės priesaikos paskui pamirštamos – čia juk politika.
Santykinė Tėvynės sąjungos sėkmė rinkimuose – didžiausias gautų balsų skaičius – nelabai ką nustebino. Rinkėjai, kurie balsuoja už partiją, balsavo už TSLK, kaip už šalies mastu gan nuosekliai (bent jau pastaraisiais metais) besilaikiusią tam tikrų pažiūrų ir užėmusią ypač tvirtą poziciją VSD skandalo metu. Tiems, kas balsuoja už atitinkamoje parapijoje autoritetą turinčius ir patikti mokančius žmones, konservatoriai irgi turi ką pasiūlyti. Partijos struktūros jau turi ne vienerių metų įdirbį. Tas pats pasakytina apie 2-oje vietoje tvirtai žengiančią LSDP – struktūrinė jėga visada buvo šios partijos ramstis. Iš „kolchozinės“ nomenklatūros išaugusi grupuotė, nesigėdijanti skelbti save „100-metės Valstiečių-liaudininkų partijos tradicijos tesėja“, irgi jau kelintą kartą pasirodo visai neblogai būtent dėl to paties „įdirbio vietose“.
Kai ką be reikalo nustebino dėl R. Pakso pasekėjų sėkmė, tačiau ji gan dėsninga. Ypač žvelgiant į situaciją Vilniaus mieste. Čia visa daugumos partijų politika „užsiciklino“ ties viena vienintele tema – diena iš dienos lenktyniauta kas gudriau, įmantriau ir garsiau atsižegnos nuo koalicijos su Artūru Zuoku. Labiausiai nukentėjo socialdemokratai, nes konservatorių šioje srityje aplenkti negalėjo, o A. Paleckio kaip roko klasikos atlikėjo talentas nebuvo įvertintas. Pasekmė – ne tik kuklūs rezultatai, bet ir galimas rimtas Vilniaus socdemų lyderio pozicijų susilpnėjimas LSDP partinėje hierarchijoje, kur jis ryžosi mesti pirštinę pačiam A. Brazauskui.
Liberaldemokratai irgi nusiuntė A. Zuokui bilietą į Varšuvą, bet iš esmės daugiau dėmesio skyrė vaikščiojimams po butus ir rankų paspaudimams bei tradicinio savo prekinio ženklo – „Tvarkos ir teisingumo“ reklama. Nedidelis rinkėjų aktyvumas ir susigraibyti žlugusios Darbo partijos balsai irgi prisidėjo prie to, kad Vilniuje ši partija pirma, o nacionaliniu mastu yra 3-oje vietoje.
Viską į „antizuokinę“ retoriką investavę Vilniaus konservatoriai, socdemai bei Liberalų sąjūdis yra priversti pripažinti, kad Zuoko visiškai sutriuškinti nepavyko – Vilniuje jo sąrašas liko trečias, o Lietuvoje – ketvirtas. Vienytis prieš jį kartu su R. Paksu kažkaip nesinori. Todėl 3 val. nakties ir atsirado 3-jų partijų susitarimas dėl koalicinio bendradarbiavimo, į kurį labai norima prisikviesti ir Lenkų rinkimų akciją. Pastaroji Vilniuje kaip visada surenka mandatų pakankamai, kad galėtų su jais parsiduoti tiems, kurie yra stipresni ir daugiau pasiūlo. Taip ir šį kartą galima suprasti pono Tomaševskio atsakymą, jog jis neskubėsiąs, o labiausiai priimtinais partneriais kol kas matąs liberaldemokratus.
Tiesa, Tėvynės sąjungos lyderis jau neatmeta net galimybės tartis su liberalcentristais, jei tik nebus Zuoko. Taigi, niekas negali garantuoti, jog nepasikartos praėjusius rinkimus lydėjęs scenarijus, kai vieni mėgino įrodyti, jog 6 yra daugiau už 18, o kiti į tai atsakė teismų maratonu ir mero faktinį išrinkimą atidėjo daugiau nei pusmečiui. Žodžiu, finalinė koalicijos konfigūracija Vilniuje gali paaiškėti dar labai negreit, kad ir kaip skubiai naktimis būtų pasirašomi bet kokie komunikatai.
Suskaičiavus visus balsus šalyje, bus galima paskaičiuoti, kurios partijos šiandien teoriškai perliptų reikalingą procentinį barjerą renkant Seimą, tačiau jau dabar aišku, kad rinkėjų pasitikėjimas Darbo partija nusilpo taip pat greitai, kaip kažkada ir išaugo – V. Uspaskichas nesugrįžo ir nemokamų agurkų tikrai nebebus. Nepavyko savo pozicijų sustiprinti A. Paulausko pasekėjams, o P. Auštrevičiaus Liberalų sąjūdis nesudarė rimtos konkurencijos liberalcentristams ir šio „projekto“ politinė ateitis lieka labai miglota.
Lygiai taip pat miglotos lieka ir savivaldos perspektyvos. Rinkimai baigėsi – prasideda sandėrių laikas, o manyti, kad net ir balsavę rinkėjai tikisi iš savo pasirinkimo labai didelių rezultatų, gali tik labai dideli optimistai. Viena aišku, iškart po rinkimų ir kiek vėliau yra būtina tęsti visuomenėje diskusijas dėl savivaldos ir rinkimų sistemos. Kol kas jų neleis užmiršti (bent taip žada) nenuoramos „nepartiniai“. Galiausiai, kažkam dar teks aiškintis ir su Konstitucijos „dvasia“, kurios vis ekscentriškesni pasisakymai jau įtakoja politinį gyvenimą daug stipriau nei rinkėjų balsavimas. Užtat, kaip pastebima, vis mažiau pasitarnauja teisinės minties plėtotei.
