Ingrida Bobinienė, organizacijos „Gelbėkit vaikus“ psichologė
Radę laisvesnę akimirką atostogų ar švenčių metu neretai stabtelime ir pagalvojame apie tai, kas mums išties brangu, prisimename ir aplankome ne tik savo artimuosius, bet ir tuos, kuriems stinga draugijos, meilės ir šilumos. Vaikų globos namų slenkstis – ne išimtis. Kalėdų laikotarpiu jį mina ne vienas geros valios žmogus. Visgi Kalėdų šurmulys baigiasi, o vaikai, augantys globos namuose, lieka laukti. Šie vaikai laukia visai ne kitų Kalėdų! Atviro pokalbio metu, vaikai, augantys globos namuose, prisipažįsta, jog jiems reikalingi ne saldainiai ir dovanėlės, o mylinti šeima.
Per ateinančius penkerius metus Lietuvos laukiantys pokyčiai – vaikų globos sistemos pertvarka – apleistiems vaikams yra viltis, jog mylinčios šeimos svajonė gali virsti tikrove, o kiekvienam iš mūsų – galimybė suteikti vaikams tokią pagalbą, kokios jiems išties reikia.
„Vaikų globos namų pertvarka“ arba „kiekvienas vaikas šeimoje“
Vaikų raidos, psichologijos ekspertai (M. Ainsworth, J. Bowlby, M. Mahler ir kt.) jau prieš kekėtą dešimtmečių savo daugiamečiais tyrinėjimais įrodė, jog būtina fiziologiškai ir psichologiškai sveikos vaiko raidos sąlyga – konstruktyvus, prieraišus ryšys su suaugusiuoju, pirminiu rūpintoju: tėvu, motina arba kitu vaiką auginančiu asmeniu. Šią sąlygą įmanoma užtikrinti tik tuo atveju, kai vaikas auga šeimoje. Darnioje šeimoje. Tą suvokdamos atsakingos Europos Sąjungos institucijos skyrė finansavimą vaikų globos sistemos pertvarkai. Ateinančiais metais šios tikslinės lėšos pasieks ir Lietuvą. Tad kaip viskas atrodys po keleto metų? Viena iš pertvarkos idėjų – gerokai sustiprinti psichologinių ir socialinių paslaugų šeimoms prieinamumą bei kokybę. Kiekviena šeima vienu ar kitu gyvenimo laikotarpiu susiduria su didesniais sunkumais. Juos išgyventi bei įveikti visuomet yra lengviau, kai gyvenama palaikančioje aplinkoje: vaikai gali eiti į darželį ar mokyklą, dienos ar bendruomenės centrą, lankyti būrelius, o tėvai ir visa šeima, esant poreikiui, sulaukia specialistų konsultacijų bei paramos. Šeimoms teikiama parama skirsis ir tuo, jog bus orientuojamasi ne į kiekybę (požiūris: „kuo daugiau paslaugų, pagalbos – tuo geriau“), o į kompleksiškumą ir kokybę: t.y. kai patyręs specialistas (atvejo vadybininkas) drauge su šeima aptaria ir įvertina, kokios paslaugos ar parama šeimai būtų efektyviausia ir užtikrina šios paramos prieinamumą. Sustiprinus šeimas, dažnu atveju galima išvengti vaikų atskyrimo nuo jų biologinių tėvų problemos.
Deja, netgi suteikiant kokybišką kompleksinę paramą, daliai šeimų, patiriančių didelių (neretai iš kartos į kartą sekančių) sunkumų, padėti nepavyksta. Kad vaikas patirtų kuo mažesnę žalą atskyrimo nuo tėvų atveju, laikiną jo globą ketinama patikėti specialiai paruoštai šeimai/ asmeniui – socialiniam globėjui. Socialinio globėjo statuso įtvirtinimas Lietuvoje – kitas svarbus vaikų globos namų pertvarkos momentas.
Socialinis globėjas – nauja „profesija“?
Šiuo metu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija drauge su kitomis susijusiomis valdžios institucijomis bei nevyriausybinėmis organizacijomis formuluoja socialinio globėjo apibrėžimą, derina jo teisinį statusą, visus kitus su šiuo procesu susijusius klausimus. Nors socialinio globėjo veiklas reglamentuos ne darbo, o civilinis kodeksas, turinio prasme socialinio globėjo veiklos bus itin panašios į darbinę veiklą. Visų pirma, tai bus atrinkti ir specialius mokymus baigę žmonės, tapę savo srities specialistais, visą parą pasirengusiais į savo šeimą priimti vieną ar keletą vaikų, atskirtų nuo biologinės šeimos bei šiais vaikais rūpintis iki tol, kol jie galės grįžti į savo biologinę šeimą arba (jei biologinėje šeimoje sunkumų iš(si)spręsti nepavyko) jiems bus surasta globėjų/įtėvių šeima. Planuojama, jog su vienu vaiku socialinis globėjas bendraus ne ilgiau kaip vienerius ar pusantrų metų. Nors paruoštieji socialiniai globėjai nuolat bendradarbiaus su kitais specialistais, siekiant kuo geriau padėti tuo metu auginamiems vaikams, šis darbas turės ir didelių iššūkių: kaip mylėti, o paskui atsiskirti su vienu, dviem, trim ar dar daugeliu kitų vaikų. Taigi, nepaisant planuojamo parengimo ir palaikymo, prieš renkantis socialinio globėjo kelią, kiekvienas turėtų apsvarstyti, ar užteks vidinių resursų šiam prasmingam, tačiau nelengvam pasirinkimui įgyvendinti.
Įveiktos globėjų ir įtėvių baimės
Vienas svarbiausių vaikų globos sistemos pertvarkos momentų – paramos globėjų ir įtėvių šeimoms stiprinimas, psichosocialinės pagalbos, įveikiant įvairius su vaiko amžiumi susijusius sunkumus, prieinamumo ir kokybės gerinimas. Taip pat skatinimas globoti ir įvaikinti. Pagalvokime: jei kas dešimtas ar dvidešimtas šio straipsnio skaitytojas paimtų globoti vaiką iš globos namų, galėtume nebetęsti šios temos nagrinėjimo, nes problema jau būtų išspręsta. Tačiau viskas yra gerokai sudėtingiau: kad ryžtumėmės globoti ar net įvaikinti, turime jausti ne tik vidinę motyvaciją, bet ir valdžios, specialistų, aplinkinių palaikymą, o svarbiausia – kad įveiktume savo baimes bei klaidingus įsitikinimus apie globą ir įvaikinimą. Būtent dėl klaidingų nuostatų apie vaikų smegenų raidą bei fiziologines reakcijas į psichologinius sunkumus ne vienerius metus Lietuvoje susidarydavo vaikams, likusiems be tėvų globos, bei globėjais ar įtėviais norintiems tapti asmenims nepalanki situacija: nors vaikų, augančių globos namuose ir norinčių susirasti naują šeimą išties daug, žmonės, norintys tapti globėjais ar įtėviais, ne vieną mėnesį laukia savo vaiko eilėje. Naujausi moksliniai tyrimai šią situaciją gali pakeisti kardinaliai.
Būsimi globėjai bei įtėviai, įsitikinę, jog vaiko smegenys visiškai susiformuoja iki trejų metų, prašydavo kuo jaunesnio amžiaus vaiko. Tą galima suprasti, nes apstu literatūros, kurioje pateikiama daugelį dešimtmečių vyravusi teorija (funkcijų lokalizacijos smegenyse teorija), kuri teigia, jog tuomet, kai smegenys susiformuoja, jos daugiau nebekinta. Taigi, būsimi globėjai ir įtėviai baimindavosi, jog susiformavusios vaiko smegenys nebeleis pakeisti emocijų raiškos, santykių kūrimo ypatumų ateityje. Visgi funkcijų lokalizacijos smegenyse teorija buvo nuolat tobulinama ir imta kalbėti apie dinamiškumą (kai pažeidus vienas smegenų sritis, jų funkcijas gali perminti kitos), o dabar ir apie neuroplastiškumą (plačiau galite skaityti N. Doidge knygoje „Save keičiančios smegenys“). Tai reiškia, jog kiekvienas potyris turi įtakos mūsų smegenų struktūros kaitai. Tai yra džiugi žinia ne tik globėjams ar įtėviams, bet ir kiekvienam iš mūsų: nepriklausomai nuo to, kokia buvo mūsų praeitis ar kokia patirtis mus lydi, mūsų smegnys mums suteikia neribotas galimybes tobulėti.
Kita klaidinga dalies būsimų globėjų bei įtėvių nuostata, ne vienerius metus sudariusi „vaikų laukimo eilę“ – manymas, jog fiziologinės diagnozės yra nekintamas reiškinys. Maži vaikai (o ypač kūdikiai) į psichologinius sunkumus visų pirma reaguoja savo kūno simptomais (paprasčiau tariant, sirgdami). Tą gali pastebėti ir į savo kūno kalbą įsiklausę atidesni suaugusieji: esant stresinei situacijai silpnėja imunitetas ir imama sirgti pačiomis įvairiausiomis ligomis, nuo paprasčiausio peršalimo iki labai sudėtingų ligų. Kita vertus, eliminavus stresines aplinkybes (arba, suaugusiųjų atveju – išmokus valdyti stresą), fiziologinė simptomatika dingsta. Tą rodo daugybė pavyzdžių, kai paimamas globoti vaikas po keleto mėnesių ar metų „išauga“ jam priskirtą ligą. Taigi vaikų vidinio pasaulio suvokimo gilinimas gali padėti ne vienam vaikui ir tėvams atrasti vieniems kitus.
Vaikų globos namų transformacija: „iš meškos į gazelę“
Šiuo metu vyksta daugybė diskusijų ir abejonių, kas nutiks su vaikų globos namais po šios pertvarkos. Aišku viena, tokių vaikų globos namų, kokie yra dabar (su keliasdešimčia vaikų, gyvenančių internatinio tipo namuose), nebeliks. Atsiradus socialiniams globėjams, vaikų patekimas į globos namus natūraliai mažės ar net sustos, o pačių vaikų globos namų laukia nelengva užduotis: pakeisti savo požiūrį, o tuomet – ir veiklos modelį, prisidedant prie pertvarkos tikslų. Pavyzdžiui, kūdikių sutrikusio vystymosi namai galėtų pakeisti savo veiklą į ankstyvosios vaikų diagnostikos/gydymo/reabilitacijos įstaigas, vaikų globos namai – į dienos centrus ar kitas prevencines/intervencines paslaugas šeimoms ir vaikams teikiančias įstaigas. Kardinaliai pakeisti veiklą – nelengvas uždavinys. Tą padaryti vaikų globos namams galės padėti patyrę konsultantai. Kaip matote, vaikų globos namų pertvarka – sisteminis pokytis, apimsiantis iš pradžių keletą Lietuvos miestų ir regionų, o vėliau – ir visą Lietuvą. Taigi šiam procesui svarbus ne tik valdžios institucijų, nevyriausybinių organizacijų, pačių vaikų globos namų indėlis, bet ir kiekvieno iš mūsų parama.
Kaip kiekvienas gali prisidėti?
Jei norite prisidėti prie šios iniciatyvos, visų pirma savęs paklauskite: ar parama/indėlis, kurį esate numatęs arba ketinate pasirinkti priartina vaiką prie šeimos? Ar padidina tikimybę vaikui grįžti į šeimą? Gal jam padeda rasti naują šeimą? Jei taip, Jūs jau radote tinkamą kelią. Jei ne – siūlome prisijungti prie NVO iniciatyvų, kuriančių alternatyvas vaikų institucinei globai.
Organizacija „Gelbėkit vaikus“, siekdama išlaikyti vaikus jų biologinėse šeimose, teikia pagalbą keletu krypčių. 1996-aisiais, įsteigusi pirmąjį Lietuvoje dienos centrą, organizacija „Gelbėkit vaikus“ vaiko apsaugos programas šiandien vykdo 15 savivaldybių, kuriose veikia 31 vaikų dienos centras. Dienos centruose kasmet pedagoginės, socialinės ir psichologinės paslaugos suteikiamos daugiau nei 700 vaikų ir jų šeimų. Su vaikais dirba socialiniai darbuotojai ir auklėtojai, kurie padeda vaikams džiaugtis vaikyste, ugdyti socialinius įgūdžius, gauti reikalingą pagalbą. Kartu centrai siekia padėti vaikų šeimoms – kad vaikas neprarastų galimybės augti su jam artimiausiais ir mylimiausiais žmonėmis, kad šeima galėtų tinkamai rūpintis vaiku.
Siekdama skirtingų Lietuvos regionų bendruomenes įgalinti patiems spręsti jų artimiausioje aplinkoje atsirandančias socialinės problemas, organizacija „Gelbėkit vaikus“ jau trečius metus 15 Lietuvos savivaldybių įgyvendina IKEA fondo remiamą projektą „Efektyvios alternatyvos vaikų institucinei globai“. Projekto veiklos duoda puikių rezultatų: ne viename regione suburti paramos šeimai komitetai, parengtos globėjų šeimos, įsteigtas krizių centras, regionų socialiniams darbuotojams nuolat teikiamos psichologų bei profesinės konsultacijos, supervizijos, vaikai, paliekantys globos namus, turi galimybę pasirengti savarankiškam gyvenimui psichoedukacinių seminarų metu. Visa tai sulaukia teigiamo vertinimo ne tik iš savivaldybių vaiko teisių apsaugos skyrių, socialinių darbuotojų bet ir iš pačių bendruomenių bei prisideda prie vaikų institucionalizacijos mažinimo mūsų šalyje.
