Skelbiame Tomo Maziliausko laišką, kuriame svarstoma, kaip vertinti sovietinį generolą Andrejų Vlasovą, kuris Antrojo pasaulinio karo metu bendradarbiavo su naciais.
2008 m. sausio 13 d. A.Čekuolio laidoje buvo kalbama apie generolą Vlasovą, tačiau nelabai buvo aišku, ką laidos vedėjas norėjo pasakyti. Nemanau, kad tai buvo propaganda, kurią taip mėgsta gerbiamas A. Čekuolis. Tai buvo kažkokių istorinių faktų kratinys, nors ir kai kuriais faktais galima abejoti.
Tarybiniais laikais apie generolą buvo kalbama arba blogai, arba visai nekalbama. Tačiau šiandieninėje Rusijoje yra išleista aibė istorinių leidinių apie šį generolą arba kitus žymius karininkus, kovojusius hitlerinės Vokietijos pusėje, ir jų tikrai negali pavadinti subjektyviais, kaip bando tą parodyti A. Čekuolis. Nors vis tik vyrauja dvi nuomonės: 1) generolas Vlasovas – kolaborantas; 2) kovotojas už Rusijos laisvę. Taigi galime pabandyti objektyviai pasvarstyti, kaip vertinti generolą Vlasovą.
Generolas Vlasovas buvo vienas iš Stalino numylėtinių. Tai rodo ir tas faktas, kad jis buvo apdovanotas vyriausybiniu apdovanojimu tuo metu, kai kiti ne tik jų negaudavo, bet neretai iš mūšio lauko pakliūdavo į NKVD rūsius. O Stalinas pasikliaudavo tais, kurie remdavo jo paties nuomonę – dažnai klaidingą ir net pavojingą. Ir naivu būtų tikėti, kad toks kadrinis generolas, „idėjiškai užgrūdintas bolševizmo dvasia“, per dešimt dienų, besislapstydamas pas kolūkiečius nuo vokiečių, tapo aršiu stalinizmo – bolševizmo priešu! Taip nebūna, čia „kvepia“ kažkuo kitu. Gal baime dėl savo galvos, kuri gali nulėkti už kariuomenės netekimą, nes galvos lėkdavo ir už mažesnius nusižengimus. Taip pat gerb. A. Čekuolis Vlasovą bando sutapatinti su „baltuoju judėjimu“, nors to judėjimo vienas iš lyderių, generolas Denikinas, savo atsišaukimuose smerkė tuos, kurie vokiečių pusėje kaunasi prieš Tarybų Sąjungą, o šio generolo tikrai negali apkaltinti simpatijomis bolševikams. Aišku, buvę „baltieji“ kovojo vokiečių kariuomenės sudėtyje, bet tai nebuvo masinis reiškinys. Vokiečiai gerai įsisąmonino romėnų patarlę: „Skaldyk ir valdyk“. Todėl jų daliniuose galėjai daug dažniau sutikti ne „baltuosius“ emigrantus, o Tarybų Sąjungos piliečius, paimtus į nelaisvę. Ir dažniausiai jų kovos prieš buvusius savo bendrapiliečius motyvai nebuvo tokie patriotiški, kaip bando įteigti A.Čekuolis. Didžiąją dalį šių, taip vadinamųjų „nacionalinių dalinių“ karių, sudarė vienaip ar kitaip nukentėję nuo tarybų valdžios žmonės: čečėnai, totoriai, kazokai, kurių, kaip socialinės grupės, rėmusios caro režimą ir turėjusios tam tikras privilegijas, vos neišnaikino bolševikai. Taip pat neseniai Tarybų Sąjungos aneksuotų šalių, kuriose buvo stiprios antirusiškos nuotaikos, piliečiai: Latvija, Estija, Lietuva, Vakarų Ukraina ir Vakarų Baltarusija. Tai buvo Vokietijos „penktosios kolonos“ politikos formavimo tęsinys. Tik Tarybų Sąjungoje „penktosios kolonos“ nepavyko sukurti, nes to padaryti buvo neįmanoma: Tarybų Sąjunga buvo totalitarinė valstybė su galingu, visus gyventojus sekančiu NKVD aparatu. Taigi vokiečiams teko tenkintis „tik“ taip vadinamųjų „nacionalinių darinių“ formavimu. Ir tikrai juokinga yra girdėti, kad neva tik kažkoks vermachto kapitonas bandė Vokietijos agresyvią politiką užkariautų tautų atžvilgiu pakreipti kiek kitokia linkme: t.y. pajungti jas bendrai kovai ne prieš pačią Rusiją, kaip tų tautų užkariautoją, o prieš kovą su bolševizmu. Pagal šio karininko biografijos faktus, kuriuos įvardijo A.Čekuolis, galima spręsti, kad tai Abvero karininkas (žvalgyba). O ir žinant vokiečių tvarką, naivu tikėti, kad kažkoks vokiečių karininkas turėtų tokius įgaliojimus be įsakymo iš „viršaus“, nes būtent tokia ir buvo III Reicho politika. Ir tai, kad tie daliniai neturėjo vieningos vadovybės, tik įrodo tai, kad vokiečiai jais nepasitikėjo, juk vieną kartą išdavęs... Apie jų kovingumą taip pat sunku spręsti, nes žinios prieštaringos. Operuojama ir tokiais faktais, kad Rytų fronte būta tokių atvejų, kai ištisi daliniai pasiduodavo. Todėl dažniausiai jie būdavo naudojami prieš partizanus arba norint galutinai supriešinti kai kurias tautas, pvz. ukrainiečiai Rusijoje, rusai Jugoslavijoje ir t.t. Taigi Jums spręsti, kas buvo generolas Vlasovas, vadovavęs POA (Russkaja Osvoboditelnaja Armija), kurios karių bene pagrindinis motyvas kovoje prieš bolševizmą buvo kerštas. Bet tai tik mano nuomonė. Spęskite Jūs.
