Arvydas Baniulis
Skaitantį, klausantį ir žiūrintį Lietuvos pilietį užgriuvo įvairiausios svarbios ir įdomios informacijos lavina - prezidentinės rinkimų kampanijos pradžia, absurdiškas referendumas dėl žemės (ne)pardavimo užsieniečiams, baisūs lenkai, neva baigiantys nutautinti Lietuvą savo gatvių pavadinimų lentelėmis, pagaliau – sudvejintais unitazais įsimintina žiemos olimpiada subtropikuose... Yra tačiau šioje infogausybėje viena itin, sakyčiau net gyvybiškai svarbi tema, kuri minima tik tarp kitko. O „tarp kitko“ ji minima paprastai todėl, kad manoma, jog apie tai kalbėti kaip ir nepadoru, ir kad tai – neva tik visokiems rusofobams būdingas panikos kėlimas.
Kalbu apie karines grėsmes Lietuvai ir apie mūsų pasirengimą jas atremti. Dar tiksliau – apie vieną reikšmingą šios temos aspektą.
Pažiūrėjus į žemėlapį akivaizdu, kad galimos Rusijos agresijos atveju apginti Baltijos valstybes bus labai sunku. Kad tokia agresija yra apskritai įmanoma, rodo nuolat agresyvėjanti Rusijos vadovybės retorika, siekis atkurti imperiją Eurazijos Sąjungos pavidale ir didžiojo karo repeticija - Gruzijos užpuolimas 2008 metais. Žinoma, normali valstybė atsižvelgtų į tai, kad NATO šalių karinis potencialas yra nepalyginamai pranašesnis, bet Maskva niekad nepasižymėjo mąstymo ir veiksmų racionalumu – dažniau ji elgiasi tarsi nebrendyla, kuris kabinėjasi gatvėje prie suaugusių vyrų (tol, kol gauna į marmūzę).
Taip ir čia –yra paskaičiuota, kad iki tol, kol atskubės mūsų sąjungininkų pagalba, Rusijos kariauna siaubtų Lietuvą, Latviją ir Estiją net kelias savaites. Vėliau sektų pelnytas atpildas, Rusija būtų galutinai sutriuškinta ir išformuota (tikėkimės, kad šįkart – jau visiems laikams), o sąjungininkai skirtų milžiniškas sumas mūsų infrastruktūros atstatymui. Tik šimtų tūkstančių nužudytų ir nukankintų jau niekas nebeprikeltų...
Kodėl tokie „nerangūs“ tie mūsų sąjungininkai? Todėl kad mūsų uostai ir aerodromai būtų subombarduoti jau pirmosiomis rusų invazijos valandomis, o vienintelis takas, jungiantis Baltijos šalis su „Didžiąja žeme“ – 90 km pločio pasienis su Lenkija (su kuria mes penki metai sėkmingai gadiname santykius) būtų nesunkiai perkirstas iš dviejų – iš Karaliaučiaus srities ir Gardino - pusių. Deja, geografinės padėties pakeisti neįmanoma.
Išvada labai paprasta – jei norime, kad mūsų nuostoliai nebūtų tokie dideli, o aukos – tokios baisios, privalome daryti viską, kad sąjungininkų pagalba galėtų pasiekti mus kuo operatyviau. Vienas iš realių būdų – tai europinės vėžės geležinkelis „Rail Baltic“, turėjęs it plieno styga sujungti Varšuvą su Talinu. Būtent juo gausios NATO divizijos – šimtai tūkstančių karių su sunkiąja technika – galėtų pasiekti Lietuvos, Latvijos ir Estijos teritorijas vos per keletą valandų (nes planuojama, kad traukiniai judės „Rail Baltic“ net 250 km/val. greičiu). Manoma, kad tuo metu NATO valstybių karinės oro pajėgos pajėgtų pridengti šį „Gyvybės kelią“ iš dangaus, o Baltijos šalių kariuomenės – sulaikyti priešo veržimąsi link šio strateginio geležinkelio bent kelioms dienoms.
Tikėtina, kad tokiu atveju, žinodami apie neišvengiamą pralaimėjimą jau pirminiame karo etape, Kremliaus šeimininkai nesiryš pradėti Trečiojo pasaulinio karo. „Tai ką, naujas geležinkelis taip ir liks nepanaudotas šiam tikslui?“ – paklaus tūlas skaitytojas. Gal ir liks, ir ačiūDievui. Juk ir kariuomenės pagrindinė paskirtis, kaip bebūtų keista, ne kariauti, o atgrasyti (t.y. išvengti karo). Be to, „Rail Baltic“ bus naudojama ir civilinėms reikmėms – keleiviams ir kroviniams vežti (viešai tik apie tai ir kalbama). Tik tų keleivių vagonuose bus ne ką daugiau, negu dailiame traukinuke, kursuojančiame tarp Vilniaus oro uosto ir geležinkelio stoties (nes jie kažkodėl mieliau renkasi lėktuvus ir autobusus), ir kroviniai mūsų platumose keliauja daugiausia ne Šiaurės – Pietų, o Vakarų – Rytų kryptimis (ir jiems tikrai nereikia 250 km/val. greičio). Nieko nepadarysi – strateginė naujo geležinkelio paskirtis lėmė jo linijos tiesumą, dėl ko nuošalėje (40 km atstumu) liko net beveik milijoninė Ryga.
Visaip keikiami vakariečiai supranta mūsų delikačią geopolitinę padėtį, ir ketina skirti mūsų transporto infrastruktūrai pagerinti (o iš tikrųjų, kaip jau supratote – mūsų saugumui užtikrinti) net iki 7 milijardų eurų.Jų politinis sprendimas dėl „Rail Baltic“ tiesimo priimtas dar 2004 metais. Ir štai dabar, kai priartėjo pats karštymetis, prasidėjo kažkokie fokusai. Lietuvaičiai (tiksliau – jų vardu veikianti „draugų grupė“) apsimetė, kaip tokiais atvejais sakoma, šlangomis, ir užsimanė pakeisti strateginio geležinkelio kryptį – „užvažiuoti“ pakeliui dar į Vilnių (turbūt kad rusų ir gudų tankams arčiau būtų). Mat papildoma atšaka nuo Kauno mūsų netenkina. O kodėl tada „neužvažiavus“ dar ir į Minską? Pradėta kažką vograuti apie tai, kad Vilnius sukuria 40 procentų nacionalinio produkto (prie ko čia tai?) ir apie tai, kad Lietuvos tautinį orumą žeidžia (nuo kada?) pasiūlymas būti „tik“ tranzitine šalimi. O tam, kad viskas būtų galutinai supainiota, puse lūpų prasitarta, kad buvo svarstomas „užvažiavimo“ ir į Klaipėdą (?!) variantas.
Iš pradžių tokią ir panašią išmintį ištransliavo naujai įkurtos LG dukterinės įmonės „Rail Baltic statyba“ (šiaip jau tik rusai stato kelius, o lietuviai iki šiol statė tik pastatus, kelius gi tiesė) naujai paskirtas vadovas Dainius Budrys.Matomai žiūrėta, kaip į tai sureaguos visuomenė, ypač ekspertų bendruomenė. Jeigu kiltų triukšmas, viską galima būtų suversti jauno nepatyrusio vadovo saviveiklai.
Tačiau ekspertai tuo metu skaitė visai kitus straipsnius ir interviu, ir joks šuva nesulojo. Tuomet analogiškus tekstus įgarsino tiesioginis D.Budrio viršininkas, LG vadovas Stasys Dailydka (neseniai Specialiųjų tyrimų tarnyba demonstravo nemenką susidomėjimą jo tvarkomu ūkiu) ir susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius.Atitinkamą rezoliuciją priima Lietuvos Seimas. Panašūs žodžiai įdedami į ministro pirmininko Algirdo Butkevičiaus lūpas, pritarimą „užvažiavimui“ išreiškia ir prezidentė Dalia Grybauskaitė (dėl premjero galima įtarti, kad vėl ne tie patarėjai ne tuos popierius pakišo, o prezidentės atveju gali būti ir rinkiminė PR akcija, ir jos biografijos atspindžiai). Be to, buvo pranešta, kad nusižiūrėję lietuvaičių (žr. aukščiau) kaprizus, paišdykauti nutarė ir kai kurie latvaičiai, staiga irgi užsimanę „užvažiavimo“ Rygon.
Tokiu būdu amžiaus projekto likimas pakibo ant plauko. Kodėl Londonui, Berlynui, Paryžiui arba tam pačiam Briuseliui mūsų saugumas ir mūsų gyvybės turi rūpėti daugiau negu mums patiems? Pažvelgusi į lietuvaičių (dabar jau ir brolių latvaičių) išsidirbinėjimus ir juos perpratusi, Europos Sąjunga gali revizuoti savo beveik dešimties metų senumo sprendimą. Tai kodėl taip žaidžiame savo ir savo vaikų likimais?
Perfrazuodamas Profesorių, noriu paklausti – kas galėtų paneigti galimybę, kad pinigai, pasiūlyti kitos pusės už tai, kad „Rail Baltic“ geležinkelio (tokio, koks jis buvo sumanytas) nebūtų, yra didesni, negu piniginės atraižos, kurių buvo tikėtasi sulaukti realizuojant šį projektą?
