Nors Vilniaus universiteto turkų kalbos centras kiekvienais metais organizuoja įvairius projektus, siekiančius priartinti Turkijos pasaulį prie Lietuvos, vis dėlto ši šalis mums dar toli gražu nėra pažįstama.
Todėl lapkričio 4 d. „Skalvijos“ kino centre vyksianti turkiškų trumpametražių filmų programa bus ir įdomi, ir netikėta, rašo „Respublika“.
Filmai atrinkti balsavimo keliu
Jau kiek daugiau nei metus Lietuvoje gyvenantis Muhammetas Erbay ne tik Vilniaus universitete dėsto turkų kalbą. Jo dėka su turkų kultūra gali susipažinti ir tiesiog smalsūs kino pasaulio tyrinėtojai – jis pasistengė, kad į Lietuvą atkeliautų devyni trumpametražiai turkų kino filmai. Rašydamas disertaciją, pedagogas ėmė gilintis į neprofesionalų kuriamus filmus. Taip jo akiratyje atsirado išties netikėtų plotmių.
M. Erbay pasakojo, kad filmai žiūrovams turėtų būti itin įdomūs dėl dviejų priežasčių: kultūrinių, mentaliteto skirtumų tarp Lietuvos ir Turkijos bei fakto, kad visų filmų režisieriai – neprofesionalai.
„Tai studentų mėgėjų kurti filmai. Beje, filmai, kurie bus rodomi „Skalvijoje“, buvo atrinkti balsavimo keliu. Kiti studentai, daugiausia lietuviai, rinko jiems labiausiai patikusius filmus. Mano akimis, buvo nuostabių filmų, kurie vis dėlto čia nebus rodomi“, – šypsojosi dėstytojas.
Pedagogas neslėpė, kad tarp debiutuosiančių trumpametražių filmų turi ir savo favoritą – tai „Tėvas ir sūnus“.
„Tačiau nesu paprastas žiūrovas, nes teko įsitraukti ir į darbo procesus. Kelis filmus pats ir verčiau“, – dėstė projekto iniciatorius.
Kad ir kokie skanūs būtų cepelinai...
Ilgą laiką gyvenęs Austrijoje, Vienoje, M. Erbay sakė ir Vilniuje gyventi prisitaikęs gana lengvai. Tačiau neslėpė – tiek šalis, tiek žmonės čia visai kitokie nei gimtinėje.
„Nors galbūt tai tik pirmas įspūdis, kad žmonės atrodo šalti? Greičiausiai tiesiog reikia išmokti kitaip elgtis, bendrauti jiems suprantama kalba, ir tuomet viskas pasikeičia“, – svarstė dėstytojas.
Vis dėlto paklaustas apie lietuvišką pasididžiavimą – cepelinus, M. Erbay nesusilaikė nenusijuokęs. „Jie puikūs. Bet aš mieliau lieku prie savo patiekalų“, – sakė vyras.
Be to, savaime suprantama, kad skrandžio įnoriai – tai tik menkas nepatogumas apsigyvenus visai svetimame krašte. Ir būtent dėl netikėtumų, dalykų, kurie atrodo tokie aiškūs, kurių neužfiksuoja dažnai net paties režisieriaus akis, svečios šalies meno kūriniai taip domina kitataučius.
Nors jau pernai buvo organizuojami tiek šešėlių spektakliai, tiek turkiškų filmų peržiūros, greičiausiai dabar yra pirmas kartas, kai šios šalies filmai bus prieinami tikrai kiekvieno žiūrovo akims. „Įdomiausia tai, kad šie filmai bus ir dokumentiniai, ir meniniai, ir eksperimentiniai. Jie bus netikėti“, – tikino M. Erbay.
Rasa Velijevaitė
