Rusėjo pradžioje atšventusi savo 62-ąjį gimtadienį, aktorė V. Mainelytė ir toliau sukasi darbų sūkuryje – filmavimai, renginiai, o ir laiko šeimai dar reikia palikti. Nė vienas rimtas likimo išbandymas neatėmė iš aktorės puikaus humoro jausmo, o gatvėje žmonės kaip ir prieš dvidešimt metų atsisuka, pamatę giedrą ir besišypsantį jos veidą.
Teatras lepino vaidmenimis
– Ar pamenate tą lemtingą laikotarpį, kai supratote, kad norite būti aktorė?
Gal būsiu neoriginali, bet man nebuvo taip, kad ėjau pro šalį, vyko stojamieji egzaminai ir man netikėtai pasisekė. Iš tiesų, aš norėjau tapti aktore ir tapau. Pamačiusi Klaipėdos dramos teatre E. Voinič spektaklį „Gylys“ pradėjau žaisti teatrą. Kaip sakė vienas režisierius, kiekviena moteris yra aktorė, o jei dar tai pavyksta susieti ir su darbu, tai protinga moteris, tad esu patenkinta šiuo savo pasirinkimu.
Ar kada nors galvojote, kad reikėjo pasirinkti kitą profesiją?
Žinoma, būdavo akimirkų, kai negavusi trokštamo vaidmens graudindavausi, bet tokio klausimo niekada sau neužduodavau. Esu laiminga dėl to, jog pasiekiau, ko norėjau – nuo pat savo karjeros pradžios esu kūrusi labai gražius vaidmenis teatre ir kine. Tearas mane lepino įvairiapusiais vaidmenimis: teko save išbandyti komedijoje, tragedijoje, dramoje, groteske.
Susitikimas su V. Tomkumi
Kam daugiau sentimentų jaučiate – teatrui ar kinui?
Teatre aktorius vaidina vaidmenį nuo pat jo gimimo, o kine – „gabaliukais“. Kine galima daug nufilmuoti, o iš viso to liks tik pora kadrų. Kine gali nutikti taip, kad pirmiau tenka suvaidinti mirtį, o tik paskui herojus pradeda gyventi, tad šis menas yra gana sintetinis ir daug kas priklauso nuo režisieriaus, montažo. Vaidinant kine reikia nuolat prisiminti, kokias emocijas jaučia personažas, ką jis veikė anksčiau, tad toks gebėjimas greitai mobilizuotis, išgauti reikiamą emociją ar nuotaiką labai praverčia ir teatro scenoje. Sakoma, kad aktorius turi būti tarsi su nuplėšta oda, kad visi nervai būtų atviri ir čia pat galėtų išgauti reikiamas emocijas.
Spauda išsamiai aprašė, kad televizijos serialo „Širdys paklydėlės“ filmavimo aikštelėje vėl susitikote su Vytautu Tomkumi, su kuriuo vaidinote lendendiniame filme „Tadas Blinda“?
Su V. Tomkumi vaidinome ne viename filme, susitikdavome dirbdami teatre. Žinoma, labai smagu sutikti savą žmogų, kurį labai gerai pažįsti. Metams bėgant atsiranda sentimentai, supratimas, jautrumas. Esu sentimantali, myliu savo kartos aktorius ir jaunimą, kuris noriai priima į savo filmavimo aikštelę.
Menininkas neturi būti alkanas ir basas
Kaip vertinate jaunosios kartos lietuvių aktorius, kurie tik pradeda savo kūrybinį kelią?
Žvelgiant motiniškai, man labai gaila, kad jie neturi tokių sąlygų, kokias turėjo mano karta. Anuomet baigdamas studijas tikrai žinojai, kad pateksi į teatrą ir vienas ar kitas režisierius tikrai pasikvies. Per ketverius metus nuo baigimo aktoriai gaudavo būstą, galėdavo sukurti šeimas. Man labai pasisekė, nes jau po trečiojo kurso gavau buto raktus, o šiandien, baigę tokias brangias studijas, žmonės lieka su skolomis ir net nevisuomet gauna darbą.
Valdžios dėmesys menininkams anksčiau taip pat buvo kitoks. Nesąmonė, kad menininkas turi būti alkanas, basas ir apšepęs. Turi būti nors minimali pagalba, kad laiką, kurį dažnas eikvoja lakstymui po kelis darbus, galima būtų skirti kūrybiniam tobulėjimui.
Jums teko nemažai dirbti su užsienio kino režisieriais, ar skiriasi darbo specifika?
Daug kas priklauso nuo šalies, kurioje dirbi. Gzuzijoje į filmavimo akštelę niekada nepavėluosi, nes jie skaniai ir ilgai pusryčiauja. Gruzinai visuomet apiberdavo dovanomis: kad ir koks bebūtų metų laikas, prie lėktuvo trapo mane sutikdavo su glėbiu gėlių.
Teko dirbti ir su vokiečiais – darbo specifika visur ta pati, gal tik jų konservai skanesni būdavo, nes mes iš Lietuvos dažniausiai pasiimdavome „Kilkės pomidorų padaže“. Bet įsimintiniausi buvo ilgi pokalbiai apie meną, režisierius, spektaklius...
