Po velykinės filmų griūties atėjo serialų metas. Jiems tiesiog negaliu persiplėšti.
Šeštadienis
Nors iš pat pradžių atsiribojau nuo televizinių darbų, čia pat negaliu nepasakyti, kad Marko Zacharovo televizinis – bet ne serialas, tik dviejų serijų filmas „Tas pats Miunhauzenas“ (1 serija – BTV, 13.50 val.) su Olegu Jankovskiu (Miunhauzenas) bei Ina Čiurikova (jo išmintinga žmona) – bene geriausias iš visų kine matytų didžiojo melagio istorijos variantų, kurių prisirinktų apie 20. Net už Terry Giliamo juostą, jau nekalbant apie sunkiasvorę vokiečių 1943 metų versiją, pernai pamatytą „Skalvijoje“. Zacharovo – protinga linksmybė, pro kurią vis atsargiai prasišviečia sovietinės realybės 1979 metų neviltis.
TV3 kanalas kažkodėl pabūgo duoti populiarų laiką geriausiam iš paskutiniųjų Kinijos kino atnaujintojų Zhango Yimou filmų, 1999 metų nuoširdžiai, liūdnai ir, nepaisant nieko, gyvybingai dramai „Kelias namo“ (TV3, 11.40 val.; kartojama trečiadienį, balandžio 18 d., 11.00 val.). Negi ši realistinė pačia geriausia to žodžio prasme juosta, jautriai prabylanti ne tik apie nesenas baisias gyvenimo sąlygas, maoistinius prietarus, bet ir meilę didžiąja raide, ir apie mirtį, skiriama vien tik vaikų auditorijai? Anąkart nemažai minėjau dabartinę Kinijos žvaigždę Zhang Ziyi. „Kelyje namo“ ji debiutantė, bet talentas tiesiog trykšta, tam nekliudo skurdus vatinukas, satininės suknelės. Penktadienį ją išvysite šilkais pasidabinusią „Bevardyje“; ir režisierius tas pats, taigi, galima pasekti neliksmą kelią nuo žmoniškųjų gelmių į išorinį spindesį bei oficiozines nuostatas. Tai, deja, nėra kelias namo...
Nustebau, skaudžiai suabejojau savo kino žinių bagažu, iš TV3 kanalo tinklapio sužinojęs, kad puikusis australų režisierius Peteris Weiras pastatė dar ir visai negirdėtą filmą „Netikėtas bagažas“ (TV3, 1.00 val.), nors tais – 1997 metais – jis lyg kūrė „Trumano šou“. Bet per anksti abejojau. Tą komedijėlę pastatė ateivis iš Italijos Marco Brambilla, po to jo Holivudo karjera ir pasibaigė. Gražus šio vakaro pavadinimas: „Berniukai valgo mergaites“ (BTV, 22.45 val.) – į sveikatą! O gal tai bus visai įdomi juoda komedija – neveltui titruose stovi Airija ir Anglija.
Daugiausia šiandien rusų kino. Net dvi nereikšmingos pernykštės premjeros. „Zero formulė“ (1 Baltijos kanalas, 15.50 val.) linksmina, niveliuodama rimtą problemą, – patalpas mokslininkams atima kazino, bet šie irgi gudručiai. „Užsakomasis reisas“ (1 Baltijos kanalas, 22.50 val.) rodo, kaip vieno viršininkėlio idiotizmas ko nelėmė lėktuvo katastrofos; matydamas prastą scenarijų, banalią serialuose nusivalkiojusių aktorių vaidybą (Rusijoje su jos aktorine mokykla – negirdėta!), prisimeni kad ir „Ekipažą“, dėl kurio meninių savybių anuomet irgi labai nesidžiaugėme.
Rusų kanalas „TV1000 Russkoje kino“, dažnai be logikos sukdamas vieną ir tą patį, kartais parodo kokią premjerą, užkliūva ir už rimtesnių menininkų, kaip buvo su Paradžanovu ar Abuladze. Lietuvoje kaukaziečiai visada buvo mažiau žinomi, tad ir skyriau jiems daugiau vietos. Matyt, reikėjo akcentuoti ir Kirą Muratovą, kuri juk irgi – ne visiems. Laimė, šiandien dar rodomi du kontrastingi jos filmai.
Ankstyvame (nes debiutas buvo „Prie aukšto skardžio“) filme „Trumpi susitikimai“ (TV1000 Russkoje kino, 10.00 val.) ji virtuoziškai švelniai groja trio, kurį vadinti meilės trikampiu būtų tiesiog vulgaru. Pati Muratova vaidina anų (1967) laikų „dalykišką“ moterį, jos vyrą geologą – jaunutis, plačiai dar nežinomas Vladimiras Vysockis, kaimietę merginą, kuri į jų namus pateko per klaidą, -- debiutuojanti Nina Ruslanova. Su pastarosios aktorės gaivališku talentu siejasi ir genialus, mano manymu, šio kamerinio kūrinio finalas, kai jos Nadia, liaudiškos etinės nuojautos vedama, išeina iš šių namų, prieš tai dar sukūrusi tiems dviems geriems žmonėms naivią šventę: paliekamas šventiškai apklotas stalas, rinktiniai obuoliai dubenyje. Ne, ranka nesusitramdo, vieną obuolį pasiima sau. „Konec filma“.
Beveik po 20 metų vėtyta ir mėtyta Muratova sukūrė žiauriausią, išties baisų savo filmą; vien jau pavadinimas „Asteninis sindromas“ (TV1000 Russkoje kino, 20.00 val.) skamba kaip visuomenės būklės diagnozė. Dvi novelės. Bet abi – apie mirtį, merdėjimą. Pirmoji atsiveria mirusių, išmestų daiktų natiurmortu, tęsiasi kadrais, kai duobkasiai jau iškastoje duobėje kankina katę, pritariamai juokiantis praeiviams. Laidojimo vieta jau išniekinta. Ceremonijos, draugų užuojautų formalizmas rodomas visu atvirumu, ir štai jauna našlė (Olga Antonova) iš nevilties blaškosi tarp negero sustingimo ir neadekvačios agresijos.
Apskritai kūrinys – apie visuotinį neadekvatumą. Paauglės tyčiojasi iš beginklio dauno, kažkokia tarpusavy beveik nepažįstama kompanija žaidžia „seksą“, kuriuo čia nekvepia iš tolo, inteligentiška moteris visa gerkle šaukia patvorių žodžius, šunys, vežami į lupyklą, siaube sustingo, lyg viską suprasdami, per metro nukritusį žmogų peršokinėja, kaip per nepageidaujamą kliūtį, kažkur beprasmiškai skubanti minia. Kolios (Sergejus Popovas) gebėjimas keisčiausiose vietose užmigti – lyg savigyna, lyg mirties repeticija...
Matyt, Muratovai reikėjo pastatyti šį filmą, juo „išsirėkti“ – kad galėtų dirbti (gyventi?) toliau. Bet – čia turiu galvoje ne tik Rusiją, o ir visą posovietinę erdvę – ar kas iš esmės pasikeitė? Taip, atėjo vadinamojo „glamūro“ (žiūr. filmus ir laidas apie R.Kilmonytę-Lee, man padariusias panašų į „Asteninio sindromo“ įspūdį), išorinio glaisto metas. Glazūra, sirupas akims – negi tai užmaskuos vis tą patį neadekvatumą.
Sekmadienis
9-ajame dešimtmetyje buvo toks kultinis Wimo Wenderso filmas „Paryžius, Teksasas“. Apskritai Wendersas – kone vienintelis europiečių režisierius, nuoširdžiai mylintis Ameriką, deklaruojantis tą meilę savo vis labiau kritikuojamuose vaidybiniuose filmuose (apie vokiečio dokumentinius – kita kalba). Panašu, kad 2005 metų juostoje „Įeikite nesibeldę“ (RenTV Baltic, 18.25 val. ir kitądien 13.00 val.), pasitelkęs net tuos pačius bendradarbius – dramaturgą ir aktorių Samą Sheperdą, aktorę Jessicą Lange, jis savaip varijuoja aną savo sėkmę. Tik – su pliuso ar minuso ženklu? Ar autorius tebėra amerikinių laisvūnų iliuzijos glėbyje, ar – traktuoja simboliškas kontinento erdves tiesiog kaip nutriušusį kino ekraną, į kurį galima projektuoti tą patį ir tą patį?
Idėjų pasikartojimas – nūdienio kino rykštė. Herojus (Sheperdas), kaip ir Jimo Jarmuscho „Pasiklydę vertime“ pagrindinis, Billo Murray vaidinamas personažas, -- senstantis aktorius, matęs ir kur kas geresnių laikų. Tik anas nelauktai susilaukė dvasinio atgarsio. Nors Wenderso filmas ir kviečia: „Įeikite nesibeldę“, paaiškėja, kad įėjus, tavęs niekas nelaukia, nėra apie ką kalbėti nei su 80-mete mama, nei su pamesta vietine gražuole (Lange), o jau provincijoje palikti skirtingų motinų užauginti vaikai ( Sarah Polley ir Gabrielis Mannas) nenori nė matyti tėvelio palaidūno. Panašu, kad šioje juostoje Wendersas pagaliau atsisako suprasti savo pamiltą kraštą, maža to, net šventvagiškai suabejoja: o gal ten ir nėra, ką suprasti?
Dar keli dėl nederliaus paminėtini filmai. Prancūzų šeimyninė komedija „XXL“ (RenTV Baltic, 20.30 val.; kartojama ketvirtadienį, balandžio 19 d., 23.20 val.) panardina į šalies žydų bendruomenę, rodo Gerard‘ą Depardieu ir netikėtai pasirodančią „brandaus amžiaus“ Giną Lollobrigidą. 2001-ųjų amerikinis „Apiplėšimas“ (1 Baltijos kanalas, 22.20 val.) viską pasako pavadinimu; Davidas Mametas – kur kas geresnis dramaturgas, negu režisierius, o čia jis, deja, dvejinasi, nors į Gene‘o Hackmano personažą žvelgti vis tiek labai įdomu.
Iš šių filmų-vidutiniokų gal kiek išsiskiria Briano W.Cooko nauja (2005), keista realaus pagrindo komedija „Būti Stenliu Kubriku“ (BTV, 0.20 val.). Juosta ir liktų paviršutinišku, prastai režisuotu (Cookas buvo tikrojo Kubricko asistentas) anekdotu apie tai, kaip po Londono naktinius barus, pasinaudodamas įžymiojo Stanley Kubricko nusišalinimu nuo visuomenės, vienu metu šlaistėsi, jo vardu prisidengdamas, kažkoks gėjus. Bet Johnas Malkovichius, išdrįsęs imtis tokio nemalonaus vaidmens, pateikia ekrane visą tuštybės atmainų enciklopediją, verčia pagalvoti apie mūsų idiotiško patiklumo šaknis, garsių pavardžių magiją. Jeigu ką kaltinti, tai save.
Tarp „Senų gerų filmų“ šįkart pasirodo paskutinysis Anglijoje kurtas (1939) Alfredo Hitchcocko filmas „Jamaikos“ smuklė“ (LTV2, 18.05 val.; kartojama antradienį, balandžio 17 d., 17.20 val.). Beje, ir vienintelis meistro filmas, kurio veiksmas rutuliojasi praeityje. Bet stilius – įtemptas, bauginantis ir vis dėlto ironiškas – išlieka. Ko vertas jau įžanginis titras, neva senovinė malda už sunkią jūreivių dalią, nelauktai pasibaigianti dviprasmiu prašymu: jeigu jau, girdi, laivui teks sudužti, tegul tai atsitinka prie Kornvalio krantų. Po to sekančios 6 veiksmo minutės kaip tik ir rodo tokią nelaimę, jos pabaigą, kai krante jau laukusių godžiai išsišiepusių žaliūkų gauja susidoroja su gyvais likusiais jūreiviais ir tempia grobį. Keista: kadrai nespalvoti, viskas kiek senamadiška, gali įsivaizduoti, kaip studijos paviljone didžiulis laivo maketas yra siūbuojamas, liejant vandenį iš statinių (audra!), bet visa tai padaryta su tokia meistryste, neramiais šviesotamsos efektais, montažo išgriebtomis detalėmis, muzikaliai, su šypsena (juk tai – tik kinas, žaidimas), kad daro kur kas didesnį įspūdį, negu naujajame hite „300“ per du kadrus kompiuterio stichijų sunaikinamas visas persų laivynas.
„Jamaikos“ smuklės“ istorikai nepriskiria prie geriausių režisieriaus kūrinių. Iš dalies – dėl prasibraunančių prieštaravimų tarp režisieriaus ir studijos savininko, genialiojo aktoriaus Charleso Laughtono, apie kurį, kuriantį pagrindinį ambivalentišką vaidmenį, Hitchas paskui atsiliepė: „Laughtonas – galinga asmenybė, jis turi charakterių tapymo dovaną bei didžiulį intelektą. Būti filmo, kuriame jis dalyvauja, režisieriumi neįmanoma, geriausiu atveju gali tapti savotišku referentu“. Ne itin kinui tiko ir detektyvinė Daphne‘s du Maurier apysaka, koloritingai tapiusi galvažudžių lizdą „Jamaika“, bet ignoravusi kinui būtinus netikėtumus. Vis dėlto Hitchcockas neatsisakė (kaip Laughtono atveju) toliau draugauti, ir būtent pagal jos kūrinius pastatė vienas geriausių savo juostų „Rebeka“ bei „Paukščiai“.
Pirmadienis
Du šio amžiaus prancūzų filmai. „Dievas didelis, o aš mažytė“ (TV1, Kino pavasaris, 21.00 val.) visiškai pateisina infantilų pavadinimą. Be to, nepaisant Audrey Tautou pastangų, dar liudija ir idėjų krizę, apie kurią tenka kranksėti nori nenori. Visai neseniai rašiau apie juostą „Marokas“, kur mylėtis kliudo islamo ir judaizmo konfliktas, tai čia – beveik tas pats: Mišelės mylimasis – žydas (o dar vegetaras!). Kadangi Tautou herojė pati klaidžioja tarp religijų, net budizmo, tai gal jai priimti Fransua tikėjimą? Komedijai medžiaga – ne pati taktiškiausia.
Kitas, 2005 metų filmas „Mano širdis nustojo plakusi“ (BalticumTV, 21.00 val.), atrodo, buvo demonstruotas sausio pabaigoje Vilniuje vykusiame prancūzų juostų festivalyje. Tiksliau, Jacqueso Audiard‘o filmų (nors yra jų pastatęs vos penkis, šis naujausias) retrospektyvoje. Kaip ir jo tėvas Michelis Audiard‘as, Jacquesas daugiau jėgų atiduoda scenarijų rašymams. Stato juodokus filmus, tęsia Melville‘o ir Clouzot gražią tradiciją. Nors man labiausiai patinka jo „Skaityk iš lūpų“, negali paneigti, kad „Mano širdyje...“ irgi rasti neordinariniai personažai, kriminalas originaliai supinamas su... muzika. Pagrindinį vaidmenį įdomiai kuria vis labiau kylantis jaunas aktorius Romaine‘as Duris, apie kurį rašiau ryšium su „Arsenu Liupenu“.
Amerikiečiai žaidžia „Suaugusiųjų žaidimus“ (TangoTV, 22.30 val.) ir net keičiasi žmonomis. Atrodytų, medžiaga pikantiškai komedijai. O štai ir neįspėjote. Dviejų Kevinų -- Kline‘o ir Spacey – herojai nėra tokie jau geranoriški kaimynai, kaip gali pasirodyti. Atsiranda net lavoniukas, bet, pasakęs kieno, turbūt atimčiau jūsų laukimo malonumus.
Tuos, kurie „ne kinomanai“, bet gal ir norėtų jais pasidaryti, painformuosiu: šiandien vėl rodomas skaidrus budizmo vadovėlis, korėjiečio Kim Ki-duko pagarsėjusi juosta „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema... ir vėl pavasaris“ (XXI Vilsat ir XXI Mikrovisata, 13.40 ir 21.40 val.).
Seras Anthony Hopkinsas, atrodytų, sutvertas klasikiniams vaidmenims, visiškai nesiekia apsiriboti, ir noriai imasi vaidmenų, kuriuose svarbūs yra ne tiek intelektiniai barjerai, o šių netramdomi prigimtiniai instinktai. Būtų kitaip, neturėtume „Avinėlių tylėjimo“ Hanibalo Lekterio. Iš šios operos – ir jo mokslininkas antropologas, pora metų pagyvenęs tarp gorilų ir atsinešęs į civilizuotą pasaulį jų įpročių. Psichologinis Jono Turtelbaumo trileris „Instinktas“ (LTV2, 22.10 val.) kartais kiek naivokai, bet kartais ir įtikinamai tiria atvejį, tarsi stodamasis į poziciją psichiatro (Cuba Goodingas jaunesnysis), bandančio grąžinti herojų dukrai bei žmonėms.
Vis dėlto, žiūrint „Instinktą“, nepaisant jo profesionalumo, gerų aktorių (dar vaidina Donaldas Sutherlandas), kažkaip nepalieka išskaičiavimo, būdingo antriniams filmams, įspūdis. Kai psichiatriniame kalėjimo skyriuje kyla šioks toks maištas, negali atsikratyti tolimų „Skrydžio virš gegutės lizdo“ reminiscencijų. Ar čia kaltas pernelyg didelis mūsų apsirijimas kinu – kalbant kultūringai, erudicija?
Antradienis
Filmų nedaug, bet jau vienas Pedro Almodovaro „Sugrįžimas“ (TV1, 21.00 val.) ko vertas! Tai tas retas atvejis, kai ekrane lyg “nieko tokio ir nėra”, na, gyvena beveik vienų (paskui jau tik vienų) moterų šeimynėlė, ispanų miesčiokas užsiėmęs savo problemomis, Madridas – savo. Bet viskas kažkaip magiškai patrauklu – ne tik senoviška Penelopės Cruz šukuosena, bet pirmiausiai tie moteriškių santykiai – jautrūs, patiklūs, kupini paguodos kitai tokiai. Ir magija – pusiau humoristinė, pusiau tikra: kas pasakys, ar mama Irena (Carmen Maura) tikrai grįžo iš ano pasaulio, ar čia tik tokie prasimanymai, vėlgi iš paguodų sferos.
Kad originalus “Sugrįžimas” šiemet užleido “Oskarą” vokiško melodraminio sentimentalumo persunktai persiauklėjančių VDR saugumiečių istorijai “Kitų gyvenimai”, rodo, kad pastarasis buvo ir kuriamas su orientacija į amerikoniškąjį mentalitetą. O “Sugrįžimas” – laisvas kinas – sau ir bendraminčiams. Gaila, Lietuvoje ši mano idėja nepopuliari: “Oskaras” tebelieka užkeikimo žodžiu.
Tamsiąsias kovotojų prieš narkotikų prekeivius veiklos puses gana paviršutiniškai bando atskleisti “Nusikalstami ryšiai” (BTV, 21.15 val.). Ne kas ir su žanro įtampa. Gal geresnė – nors žanrai ir nelygintini -- biografinė drama “Airis” (TV1000, 17.00 val. ir kitądien, 11.00 val.) apie anglų rašytoją, ir Lietuvoje žinomą Iris Murdoch, apie jos gyvybingumą, visą amželį besitęsiantį romaną su savo pačios vyru, kol nepakerta Alzheimerio liga. Žinoma, pagrindinis filmo sėkmės šaltinis – puikioji aktorė Judi Dench. O jeigu norite lietuvių pavardžių – žiūrėkite labai baisią Peterburge gyvenančios Nijolės Adomėnaitės (ir Boriso Gorlovo) “Komą” (RTV International, 14.05 val.), skirtą jau pokarinei represijų bangai bei negailestingai atkurtai moterų lagerio atmosferai. Taip, čia jums ne “Sugrįžimas”: herojė net priverčiama įskųsti mylimąjį.
Trečiadienis
Iš pradžių noriu įspėti, kad juosta „Niekada nesakyk niekada“ (Never Again) neturi nieko bendra su Džeimsu Bondu. TV1000 kanalas (19.00 val.) tiesiog taip painiodamas verčia lyriškos komedijos apie dvi vienišas Niujorko sielas pavadinimą. Visas originalumas tas, kad ji – moteris kaip moteris (nuostabi, bet Lietuvoje, manau, visai nežinoma aktorė Jill Claybourgh), o jis gėjus. Gal suras kažką bendra?
Įvairumo dėlei kitas filmas – grynai feministinis. Melodrama „Paplūdimiai“ (TangoTV, 22.30 val.) išaukština 30 metų trunkančią dviejų skirtingų moterų draugystę. Ir nieko, kad viena – guvi dainininkė (Bette Midler), o kita – visiškai skirtingo charakterio, šalta racionali advokatė (dar viena puiki aktorė Barbara Hershey). Yra ir šypsenos, ir ašarų, bet adresuota grynai moterų auditorijai.
Gaila, kad dėl elementarios, bet lemiančios – paprasčiausiai nemačiau – priežasties negaliu šįkart plačiau pristatyti prancūzų 1979 metų juostos „Pirma gauk atestatą“ (LTV, Elito kinas, 23.10 val. ir kitądien per LTV2, 22.10 val.). Labai gerbiu režisierių Maurice‘ą Pialat, tikiuosi, kad aną savaitę jums padarė įspūdį jo „Grimasa“. Bet jo filmai reti tiesiogine šio žodžio prasme, kiek plačiau net tėvynėje buvo rodomos tik tokios garsios juostos, kaip „Po Šėtono saule“, „Lulu“, „Policija“, paskutinysis „Van Gogas“. Kiti – klubų, sinematekų džiaugsmas.
Žinau, kad veiksmas rutuliojasi atšiaurios Šiaurės Prancūzijos provincijos mokykloje, kad ten konfliktuoja mokiniai, kurių laukia nedarbas, ir suaugusieji. Bet nuojauta sako, kad pavadinimas „Pirma gauk atestatą“ neišreiškia paties autoriaus nuostatų, nes Pialat niekada nebuvo didaktiškas. Kita vertus, manau, kad Francois Truffaut švelnumo, kai jis kalba apie paauglius, irgi nevertėtų laukti. Žiūrėsim.
Ketvirtadienis
Geras, bet visai kito charakterio, negu niūrusis Pialat, ir amerikiečių režisierius Peteris Bogdanovichius – kaip tik nuotaikingas, nepaprastai mėgstantis senąjį kiną ir ypač dar negarsinę komediją. Kaip tik jos motyvais (prisimenat Čarlį ir Mažylį?) Bogdanovichius kadaise pastatė savo šedevrą „Popierinis mėnulis“ (1974). Šiandieninė jo komedija su Michaelu Caine‘u „Išjungtas garsas“ (TangoTV, 22.30 val.) šedevrams gal ir nepriklauso, bet lygis yra. Yra ir tinkama autoriui terpė – tegul ne senasis kinas, kaip „Nikelodeone“, bet klajojanti artistų trupė. Kokia palanki dirva linksmoms, nelauktoms situacijoms, koks veidų ir įvykių kaleidoskopas! Man tai pasirodė linksmiau už nepriklausomųjų juodoką komediją „Alkanos širdys“ (BalticumTV, 21.00 val.), gana įžūliai perpasakojančią Marco Ferreri klasikinio „Didžiojo rijimo“ motyvus – tik čia ryja moteriškutės.
Ir niūri, ir linksma, bet iki galo suprantama tik vienoje šeštojoje pasaulio dalyje – buvusioje SSRS – gruzinų režisieriaus Eldaro Šengelajos ekscentrinė tragikomedija „Mėlynieji kalnai, arba Neįtikėtina istorija“ (TVC International, 11.40 val.). Jaunas rašytojas Soso (Ramazas Giorgobianis) parašė apsakymą, nunešė publikuoti. Praėjo vienas metų laikas, kitas, kol nebeištvėręs Soso pats nuėjo į leidyklą. Jį pasitiko mielais gruziniškais priekaištais: kurgi tu buvai prapuolęs (nors rankraščio niekas ir neskaitė)? Tuos pačius priekaištus-ritualus Soso girdės ir dar, ir dar... Autoriai žaviai žaidžia tokiais rutualiniais pasikartojimais: juk redaktorius Vaso irgi metų metais norės atsikratyti grafomaniško paveikslo su lokiais, kabančio už jo nugaros, bet absurdiškos aplinkybės ir šįsyk bus stipresnės už sovietinį žmogų.
Gana naujoje (2002) amerikiečių ir anglų melodramoje „Aistra“ (LNK, Snobo naktis, 22.40 val.) veikia... filologai, literatūros tyrinėtojai. Ir dar viena pora, jau iš XIX amžiaus, – puikios reputacijos literatas ir biseksuali jo meilužė. Tirdami šią sensacingą istoriją, nūdieniai „literatūros detektyvai“ – amerikietis Rolandas (Aaronas Eckhartas) bei anglų aristokratė (Gwyneth Paltrow) – patys tarsi užsikrečia ana aistra.
Akcentuoju šią iš esmės gana vidutinę juostą, kadangi tokie pavadinimai labai dažni. Buvo ir Visconti „Aistra“, ir Godard‘o, ir Žulawskio. Tokių gerų vilčių neturėkite. Šįkart, gana paviršutiniškai gretinant epochas, aistra ne tiek išgyvenama, kiek parodoma. Aišku, „glamūro“ priemonėmis. (Pats laikas, kad Kalbos komisija pajustų šio termino aktualumą mūsų dienoms ir jį įteisintų. O gal gerbiama mūsų skaitytoja Gina galėtų rasti lietuvišką atitikmenį? Labai padėtumėt.).
Penktadienis
Ir šiandien tas retai įsijungiamas TVC International kanalas (11.40 val.) rodo šį tą gruziniško. Kitas Šengelaja, šįkart Georgijus, kadaise pastatė humoru ir švelnumu tviskantį retromiuziklą „Veri kvartalo melodijos“. Senasis Tiflisas čia atkuriamas su nepaprasta meile bei išradingumu. Gyvybe alsuoja ir tapybiški miesto kampeliai, ir skalbėjų kordebaletas gatvėse iškabinėtų skalbinių fone, ir margaspalvė minia: senieji amatininkai, vagys, gimnazistai, muzikantai. Visi nepaprastai sukrėsti, nes policijos viršininkas, kad ir baisiai to pats nenorėdamas (Davidas Abašidzė šiame vaidmenyje dirba tiesiog azartiškai), buvo priverstas areštuoti skalbėją Vardo (Sofiko Čiaureli), kuri juk ir nusikalto tik iš meilės, tik iš meilės.
„Veri kvartalo melodijos“ – ne apytikris kosmopolitinis, o nacionalinis miuziklas, kaip ir mūsiškė „Velnio nuotaka“. Nors Maskva ir labai nemėgdavo anais laikais rodyti ne savo filmus užsienio forumuose, bet G.Šengelajos juostą vis dėlto išleido į San Sebastianą, ji ten sužavėjo ispanus, dar ir prizą parsivežė.
Nacionalinis atrodo ir kinų „Bevardis“ (BalticumTV, 21.00 val.), kurį šįkart jau minėjau. Bet Kinijos senovės prabanga, rūmai, karaliai, koviniai menai, kurie klesti šiame labai gražiame režisieriaus Zhango Yimou kūrinyje (vaidina, aišku, Zhang Ziyi – prisiminkite jos vaidmenį juostoje „Kelias namo“) rodo tik pripažintų šalies kino meistrų kelią į konformizmą. Laimė, atsirado ir nauja, be užuolankų prabylanti apie dabartį režisūros karta (ją pavadina „šeštąja“), kurios ne tik neparemia vyriausybė, bet kurią darko cenzūra, imdamasi visai pažįstamų metodų.
Šiandien Rusijoje niekas nekimba, kaip senaisiais laikais, prie Eldaro Riazanovo, inkriminuodami jam per drąsias mintis, kaip buvo ir su „Garažu“, ir „Žmogumi iš niekur“, ir „Saugokis automobilio“. Atvirkščiai, jo naująją juostą „Andersenas. Gyvenimas be meilės“ (1 Baltijos kanalas, 20.55 val.) netgi finansavo kažkokia rusų naftos kompanija – tik darbuokis, brangus Eldarai. Bėda, kad kūrybinės nebetramdomo komediografo jėgos jau kažkaip savaime senka.
Ne, „Andersenas“ nėra toks neįtikėtinai neskoningas kūrinėlis, kaip, tarkim, kokios „Senos klipatos“. Scenarijų rašė talentingas gruzinas Iraklijus Kvirikadzė, jo graži išmonė, jo idėja sieti biografiją su pačių pasakų motyvais čia kartais ir nulemia. Nelabai mano mėgstamas aktorius Sergejus Migicko šįkart dirba, pripažinkime, neblogai. Vis dėlto „naujausias Riazanovas“ svyruoja tarp sentimentalių, juokingų, kartais prasmingesnių, o kartais ir tuštokų meninių sprendimų.
Tačiau nors šį vakarą kartojama ir legendinė „Matrica“ (LNK, 22.10 val.), rodomas doro profesionalo Johno Frankenheimerio įtampos kupinas senesnių dienų hitas „Mirtinas šūvis“ (LNK, 0.45 val.), dorojantis ekrane rasistų gaują, kiek anksčiau (19.15 val.) per RenTV Baltic kanalą apsižioplinusieji gali pamatyti „Babelio“ autoriaus Alejandro Gonzaleso Inarritu dar Meksikoje kurtą ankstyvą sensaciją „Meilė kalė“, manau, kad pasirinkimas bus vienas. Eldaro Riazanovo pavardė – dar vis didelis jaukas.
