Prieš beveik 20 metų filmą „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ sutiko pustuščiai ir šalti kino teatrai...
Dingusi byla
- Kaip prisimenate filmo premjerą? - „Balsas.lt“ paklausė legendinės kino juostos režisieriaus Raimundo Banionio.
- Per pačią premjerą suirinko pilnutėlė salė. Tačiau tuo metu, vasario mėnesį, kino teatrai buvo tušti, o salės nešildomos. Dar geriau pamenu, kai juostos filmavimo metu visiškai negalėdavai gauti benzino. Malūnsparnį samdėme Rygoje. O filmuojant sceną, kuomet pagrindiniai veikėjai važiuoja prie jūros, mus pralenkė tikriausiai tik trys automobiliai. Blogai gyvenant - kinas tikrai ne pirmoje vietoje. Neatsimenu nei kažkokio ypatingo spaudos dėmesio, nei reklamos.
Galima sakyti, filmas „Vaikai iš Amerikos viešbučio“ žiūrovus renka per visą savo gyvenimą, per ilgą laiką.
- Praėjo jau 20 metų nuo jo sukūrimo?
- Filmą išleidome 1991 metais, tačiau sugalvota buvo 88 – 89-aisiais. Būtent tais metais pamatėme, kad galime sukurti tokią juostą. Priklauso, nuo kada skaičiuosi.
Mus paženklino 1972 metų gegužės mėnesio įvykiai Kaune, kuomet po Romo Kalantos susideginimo į gatves protestuoti išėjo keli tūkstančiai jaunų žmonių.
Atsimenu įdomų faktą. Kai rinkau medžiagą dokumentiniam filmui apie tuos įvykius, man labai padėjo scenarijaus bendraautorius Alvydas Dargis. Tada patekome į Aukščiausiojo Teismo archyvą ir gavome bylą, kurioje buvo viskas: nuotraukos, sunumeruoti gatvėmis einantys protesto dalyviai, sudegęs Romas Kalanta, psichiatrų išvados ir svarbiausia – labai daug įskundimų. Mes į tai labai nesigilinome, tačiau po kiek laiko Alvydas man paskambino ir pasakė, kad byla dingo.
- Jos atsiradimas tikriausiai sukiršintų žmones?
- Pasisektų tam, kas norėtų suvedinėti sąskaitas. Ten buvo daug pavardžių.
1972 metais bylų dėl protestų buvo užvesta sąlyginai nedaug. Labiausiai nukentėjo aršiausieji, o kitiems tik davė į kailį, nuskuto plaukus ir paleido.
Tuo metu buvau paauglys ir į Kauną atvažiavau iškart po R. Kalantos laidotuvių, gegužės 19 dieną, kur vyko moksleiviškas kino mėgėjų festivalis. Švarus, gražus, sutvarkytas miestas, šilta pavasario diena, - jokių riaušių pėdsakų. Vėliau milicijos teroras persikėlė į Palangą - stovėdavo pareigūnai su šunimis ir gaudė ilgaplaukius, kurie labiausiai šakodavosi. Juos pasodindavo penkiolikai parų.
Represijos labiausiai jautėsi šokių aikštelėse, kur skambėjo pažangesnė muzika. Bet koks pasipriešinimas santvarkai atsiliepdavo. Vieniems - moksluose, kitiems – darbe, kažkas turėjo išvykt iš Kauno, kažkas - iš Lietuvos. Tarkim, režisierius Jonas Jurašas po poros metų buvo priverstas emigruoti.
- Kaip piešėte filmo herojų ir antiherojų portretus? Ar rėmėtės tikrais žmonėmis?
- Pagrindiniai penki jaunuoliai - tai mes patys. Tačiau Arūno Sakalausko vaidinamas Kostas iš tiesų egzistavo...
Kartą su jaunu režisieriumi ir jaunu kritiku iš Maskvos išvykome į Rumuniją. Tuo metu ten valdė Nikolajus Čaušesku, kuris pykosi ir su Amerika, ir su Izraeliu, ir su Sovietų Sąjunga. Draugai buvo tik Mao Dzedungo Kinija. Grįžus iš Rumunijos sulaukiau skambučio iš saugumo komiteto. Su agentu Kostu susitikom mieste, mašinoje. Iš pradžių jis klausinėjo kaip man sekėsi kelionėje. Viską papasakojau, tačiau vėliau pokalbis perėjo apie Lietuvos režisierius. Supratau, kad mane verbuoja - tokiu bjauriu saugumietišku stiliumi. Bet buvo jau 1988 metai ir aš pasakiau „ne“...
- Ar filmas „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ turėjo tapti atgimimo laikotarpio simboliu, ar tiesiog smagiu reginiu?
- Simbolis – tik propaganda, jei jis plikas. Meninis kūrinys turi turėti patrauklią formą. Kinas brangiai kainuoja. Rašytojas ar tapytojas gali sau vienas rašyti ir tapyti. Kino menas skirtas plačiajai auditorijai, dėl to reikia atrasti visiems žiūrovams kažkokio patrauklumo. Juk nebūtina lietuviškai zanūdinti ir ilgai reikšmingai tylėti.
Mano dabartinis darbas - istorinė juosta „Žalgiris“, su kuria duoduosi jau keturis metus, bus taip pat efektingas. Žinau, kad žiūrovai jį žiūrės. Garantuoju, tai bus labiausiai žiūrimas filmas, jei jį pavyks padaryti, kaip norėtųsi.
- Ar nenorėtumėte sukurti juostos „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ tęsinio? Tie patys aktoriai susitiktu jau kitoje Lietuvoje: kooperatyvai, mafija, pinigų ir laisvės skonis.
- Nežinau. Daug kas bandė daryti filmų tęsinius, tačiau nieko nesigavo. Kažkaip sunku būtų įbristi į tą pačią upę antrą kartą. Nežinau... Tokio tikslo nėra. Galbūt būtų galima padaryti atskirą filmą apie iliuzijų žlugimą besikeičiančioje realybėje.
Claude Lelouchas juk pastatė „Vyras ir moteris: po 20 metų“. Tačiau pirma juosta buvo puiki, o antra visiškai šiaip sau.
Nėra dėl ko atgailauti
- Galiu suklysti, bet man atrodo, kad „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ buvo vienintelė to laikmečio pasipriešinimą nupasakojanti juosta? Bet juk buvo ir leidinys „Katalikų kronikos“, politiniai kaliniai ir daug kitų puikių istorinių siužetų, apie kuriuos nebuvo sukurti filmai. Kodėl?
- Čia palietei labai skausmingą temą. Ar matei gruzinų režisieriaus Tengizo Abuladzės filmą „Atgaila“? Tai fantastiškas kūrinys, kuriame alegoriška kalba pasakojama apie Beriją ir visą stalinizmo laikotarpį. Filmas sukrėtė visą pasaulį, tačiau ypatingai mus. Jame pirmą kartą visa tai buvo papasakota menine forma – ne tokia kaip pavyzdžiui Aleksandras Solženicynas sukalė cviekus savajame „Gulage“.
Tada aš pagalvojau: O kodėl mes, lietuviai, nepadarome tokio filmo?
Ir supratau, kad paprasčiausiai negalime dėl vienos priežasties. Mes niekaip iki galo neparsiduodam. Pas mus buvo Sniečkus, kuris statė gamyklą Mažeikiuose, kad iš aplinkinių kaimų atvažiuotų darbininkai ir nereiktų užvežt rusų, kaip kad nutiko Rygoje ar Taline. Taip pat jis atstatė Trakų pilį – Lietuvos galybės simbolį. Palyginti su Valdovų rūmais, kai Brazauską „daužė“ - tai čia baika. Aną iš vis norėjo „nuimti“ už tuos Trakus.
Mes nesimetam į kažkokius kraštutinumus. Jei lietuvis parsiduoda, vistiek dar tyliai kažką gero kitam lietuviui padaro.
Taip pat neturėjome tokių aštrių solženicynų ar havelų. Buvo Štromas, buvo Venclova... Tačiau šiuo metu neturime ko įvardinti kaip ano meto didvyrių.
Laisvė atėjo ir pasipylė iš stalčių didieji romanai? Na, nebuvo to. Tapyba gera buvo ir tada. Teatras ir tada buvo geras. Padarė valdžiai keletą spektaklių, o geriausius - sau ir Lietuvai. Mes juk Justino Marcinkevičiaus „Mindaugą“ statėme - tais baisiaisiais laikais, tokį atvirai prolietuvišką spektaklį.
Nėra dėl ko atgailauti. Mokėjome tyliai pragyventi ir saugoti savo vertybes, todėl nesukūrėme tokių ryškių kūrinių.
- Bet jei mes visą laiką taip sėkmingai prisitaikome, ar galime kada nors tapti iš tiesų laisvi?
- Aš žinau vieną dalyką, kuris man labai nepatinka. Kai atėjo rusai 1940 metais, buvo daug tų, kurie juos sutiko su gėlėmis. Juk tada savi, kyšiuose paskendę „cilindrai“ buvo žmonėms labai nusibodę.
Privalom patys viską susitvarkyti, nes niekas kitas geriau to nepadarys. Bėda ta, kad sugebame mobilizuotis tik prieš svetimą agresiją.
