Klausimas „Ar buvai Klaipėdos džiazo festivalyje?“ skamba normaliai. „Ar važiuosi į Jūros šventę?“ – banaliai ir su prastoko skonio kvapu. O „Lankeisi „Plartformoje?“ liks nesuprastas. Nes tokių, apsilankiusių jau ketvirtajame tarptautiniame šiuolaikinių menų festivalyje, bus gal daugiausia 200.
Alternatyva pagrindinei scenos menų, muzikos srovei ir pačios tradicinės scenos erdvei pati savaime yra iššūkis. Tačiau jai, alternatyvai, tenka dar didesni. Jei meno kūrinį perskeltume į patį kūrinį ir jo vadybą, bemaž visi „Plartformai“ tenkantys iššūkiai susitelkia ties antrąja puse. Nes pirmosios – meno kūrinio kaip daikto savaime – tu gali nepriimti, gali ją sutikti džiugiai, bet tai bus subjektyvu. O kūrinio pateikimas ir žiūrovų sukvietimas yra labai objektyvūs klausimai, kuriuos užduoti ir į juos atsakyti kaskart turi patys rengėjai.
Šiltą šeštadienio vakarą slankiojant Klaipėdos gatvėmis tavo kompanionu gali tapti iš vieno kiemo į kitą persismaukianti katė. Dar pavieniai turistai pasimetusiais veidais, lyg jie netyčia būtų katapultuoti iš kruizinio lėktuvo (visi terminale stovinčio lainerio „Europa“ keleiviai, regis, ištirpo tvankiame ore). Pora lenkų, šeši vokiečiai. Konkurentų, sakytum, nėra, ir greta piliavietės esantys du elingai turėtų būti iki pat neužsidarančių vartų užkišti meno mylėtojų. Bet jų ten – vos 50. Vakarėjant jų padaugėjo iki 150, ir tai buvo totalus anšlagas. Gabrielė Labanauskaitė su savo audiovizualine poezija (vizualiąją pusę atstojo jos siūruojančių klubų šešėlis balažin kam – tikriausiai šešėliui – pakabintame ekrane) galėjo triumfuoti, nes ji ir vėliau sekusio būgnų šamano Tomo Dobrovolskio koncertas surinko maksimumą. Ar 150 žmonių ir yra visa galima Klaipėdos ir pajūrio alternatyvos suvokimo erdvė? O vos vos vyresni už 25-mečius? O menų fakultetų dėstytojai? Kūrėjai? Nesolidu ar baiminga?
Alternatyva ar, būkime tikslesni ir teisingesni, kiek kitokia kūryba, nes neįprasta, nauja dėl raiškos ir dėl pačios erdvės raiškai, šiandien susilaukia kaip tik tokio susidomėjimo, ir ne vien Klaipėdoje. Beveik tas pats būtų ir Vilniuje, ir Kaune. Patogumą mėgstantys konsumeriai savo nedalyvavimu triuškina karštą vakarą storapadžių neišsižadančių daigus. Ir vargu ar gausesnė reklama padidintų žiūrovų kiekį, o net jei pati reklama užplūstų gatves ir eterį, – ar ateitų tie žmonės, kuriems jos reikia?
Kitokia raiška griauna ribas, bet kaip tik dėl to ir sukuria ribas auditorijai – plačiosios neprisikviesi, o mūsų „elitui“, t.y. vieningo skonio snobams per pigu ir per prasta. Be to, sunku – čia dažną kūrinį žiūrėti tenka iš ateities perspektyvos: ar audiovizualinė poezija turės ateitį, ar tai greičiau – žanras, kurio poezija nespausdintina, o poetai neturi pakankamo balso tapti dainininkais? Ar Psilikoninio teatro lėlės gali nurungti lazerinius-kompiuterinius padarus (gali, pasakė faktas, kad Auksė Petrulienė jau kviečiama prezentacijoms)? Ar XXI amžiaus rusiškas „À bout de souffle“ nėra praeitis, lyginant su RoRos nostalgiškomis, bet autentiškomis XX a. Berlyno reminiscencijomis? Ar naujoji opera nusvers Kauno operetę ir Kėvišo kviečiamus grandus, ar liks tik saviraiška be jokios sceninės ir prasmių linijos? Ar neaiškiai artikuliuojamas džiazas (jei tai jis), susitikęs su šiuolaikinio šokio pradinuke, gali būti pavadintas ambicingu koncertu ir ar tam reikia publikos? Tokius klausimus kūrėjams gali adresuoti kiekvienas stebintysis, tai išreiškiantis gerokai konkrečiau: kam reikėjo kviesti tą, ar tai buvo gerai, ar čia tik man reikia vaizduoti suprantantį?
Bet daugiau klausimų savo veiksmais užduoda patys rengėjai, menininkų grupė „Žuvies akis“ – lyg patvirtindama savo pavadinimą veiksmais.
Rengėjų pagarba kūriniui taip pat skyla pusiau: į pagarbą kūrėjams ir pagarbą žiūrovams. Nelepūs ir angaruose komforto nesitikintys žiūrovai gali atleisti nepatogų sėdėjimą, bet vargu ar atleis nematymą. Kai regi trečdalį scenos, kūrėją iš pernelyg toli ar tamsią scenos atmosferą, nuolatos „koreguojamą“ visų, užsigeidusių panaudoti mobiliąsias „medijas“ (įdomu, kur mergytės vėliau deda tokias „nuotraukas“? Persiunčia draugėms? Nelegaliai talpina į savo blogus? Virtualiai išraižo savo „Čia buvo Aistytė“?). Kaip vertinti, kai vietoje profesionalaus kūrinio regi tik jo atbalsį, kažkokį home-made pusfabrikatį, – tartis, kad matei tikrąją versiją? O kiek olandų kamerinei operai pridėjo garsų nuolatos čekšintys kokių keturių spaudos fotografų aparatai, o vienas jų savo „ekskliuzyviniam“ kadrui gauti įsiveržė beveik į sceną? Iš tiesų pagarba žiūrovui buvo palikta kūrėjų rūpesčiui – kiek šie padarys, tiek ir turės. Bet šie nei galėjo paprastas pakylas atsivežti, nei normalesnės scenos pasistatyti, nei fotografų supaisyti.
Blykstės „smūgis“ į veidą tamsoje – tai pagarba ir kūrėjui. Smūgis gali vėliau transformuotis neįtikėtinais pavidalais: žodžiu išlėkti iš kūrėjo lūpų kitam, trečiam, ir tarptautinė ar vietinė renomė festivaliui garantuota. Suprantu, atrasti tokius tarptautinius kūrėjus, kokie buvo čia, nesunku, tokių pakaktų ir šimtui „Plartformų“. Tačiau visgi betarpiškas ryšys su publika, adekvatus su juo salės alsavimas, malonus buvimas kūrinio metu ir po jo (kur festivalio klubas? – tradicinis klausimas-klyksmas šiam ir daugeliui kitų Lietuvos renginių) vėliau gali padėti labiau nei tarptautiniai fondai. Ne kartą patvirtinta, kad kūrėjai sutinka su gerokai mažesniais honorarais ir prastesniais viešbučiais, jei iš kolegų girdėjo, kad „ten būti puiku“ ar „fantastiška publika“. Ir jiems nesvarbu, ar tai trečias Lietuvos miestas, ar aštuonioliktas Suomijos kaimas. Jie gyvi kūryba ir susitikimais su tais, kam kuria. Žiūrovai taip pat atėjo susitikti su tais, kurie kuria jiems. O kam renčiama „Plartforma“?
Klausimai ne priekaištauti. Kaip ir šios „vadybinės“ pastabos – iš home-made žanro. Bet jei užkopta iki ketvirtojo festivalio, o klausimai situacijos dėka vis kartojasi, tuomet tebus jie užduoti geriau vėliau.
Nes pasirinktas alternatyvos iššūkis ir šūkis ne tik sveikintinas, jis būtinas, bet tam kad, kaip skelbia renginio PR, „sąveikautų skirtingi žanrai, raiškos, idėjos“, gerai būtų, kad su viskuo „sąveikautų“ ir žiūrovai. Pokalbiuose su kūrėjais, tarpusavio kūrėjų susitikimuose, diskusijose. Anksčiau vėliau alternatyva tampa norma, ir ji vėl priversta ieškoti naujų iššūkių. Čia apie kūrybą. Bet alternatyvus renginys taip pat privalo tapti norma, kurios – pasigailėtum, jei neliktų.
