Taip fotomenininkas Romualdas POŽERSKIS kalbėjo apie patį absurdiškiausią ir kone labiausiai legendomis, gandais ir paskalomis apipintą renginį JAV. Tai - “Degantis žmogus” Nevados dykumoje, vienų žmonių vadinamas žemės rojumi, kitų - šlykščiausia pragaro orgija, kurioje paminamos visos ištvirkimo ribos. Tačiau pats pašnekovas, parsivežęs iš ten daugiau nei šešis tūkstančius nuotraukų, surado geresnį terminą nuogų kūnų ir visuotinio džiaugsmo fiestai apibūdinti - tai patys beprotiškiausi amerikietiški atlaidai, kuriuose pabuvęs jautiesi lyg būtum pasivaikščiojęs po pasaulio ateitį.
Savaitei užgimstantis didmiestis
1985 metais landšafto architektas Laris Harvis (Larry Harvey) San Francisko paplūdimyje pastatė dviejų metrų moters skulptūrą ir ją padegė. Vėliau šis įvykis buvo apipintas legendomis - neva menininką palikusi mergina ir jis taip degino savo nuoskaudą... Pats Laris iš to tik juokėsi, tačiau lygiai po metų vėl pastatė ir vėl sudegino skulptūrą. Tąkart menininko akcija neliko nepastebėta - į “Degančio žmogaus” palydėtuves susirinko per tūkstantį entuziastų - su palapinėmis, su motociklais “Harley Davidson”... Į juos savo ruožtu dėmesį jau atkreipė teisėsaugos pareigūnai, San Francisko valdžia - ir šventėjai buvo negailestingai išgrūsti iš paplūdimio, neva aplinkiniams gyventojams trukdąs triukšmas.
Supykęs Laris ėmė ieškoti pačios bjauriausios vietovės JAV. Ir surado - Nevados dykumoje per šimtą kilometrų nuo artimiausios žmonių gyvenamosios vietos, kur neveikia internetas, mobiliojo ryšio telefonai, nėra elektros energijos... Kraštovaizdis ten labiausiai primena mėnulį - tai yra išdžiūvusio ežero dugnas, kurio paviršius - keli centimetrai dulkių, o po jomis itin kietas molis, į kurį net palapinės kuoliukų neįmanoma įkalti. Temperatūros svyravimai - taip pat, regis, blogiau nesugalvosi: dieną 40 laipsnių karščio, naktį 5 laipsniai šalčio... (Nors sąlygos ir nemalonios, už dykumos naudojimą Laris kasmet sumoka pusės milijono dolerių ekologijos mokestį.)
Atrodytų, negali būti, kad štai tokioje vietoje savaitei iš palapinių sukuriamas trečias pagal dydį miestas Nevados valstijoje. Pernai į šį festivalį sugužėjo per 50 tūkstančių žmonių. Tarp jų - ir mes su dukra Monika.
Nors ne visi šventės dalyviai žino Larį ir jo “Degančio žmogaus” istoriją, nors deginti skirtą skulptūrą seniai daro nebe pats Laris, o komanda žmonių - architektai, brėžiniai, kranai, moderniausia įranga, - be šio menininko festivalis neapsieina ir šiandien. Jis sėdi itin racionaliai suplanuoto palapinių miesto centre, didžiausioje šventės palapinėje, ir džiūgauja drauge su minia.
Psichiatrinių pacientų sąskrydis
Pirmąjį vakarą, storai tepdamasis kūną kremu palapinėje Nevados dykumoje, pagalvojau - nejaugi visi iki vieno JAV beprotnamiai uždaryti ir visus pacientus sugabeno čia?..
Iš tiesų Amerikoje šaunumo atspalvį turintis žodis “crazy” renginio dvasiai nusakyti netinka - tikslesnis būtų “mad”, reiškiantis tikrą, nepagražintą pamišimą. Apskritai viskas, ką ten matai, niekaip nepasiduoda racionalaus proto analizei - fantasmagoriniai vaizdai, pakvaišę žmonės, fejerverkų liepsnos, utopinė visuomenė, smėlio sūkuriai, absoliuti laisvė...
Renginio idėja - savaitei sukurti rojų žemėje. Vietą, kur visi yra laimingi ir visi džiaugiasi vieni kitais. Na, bent jau tokį rojų, kokį įsivaizduoja amerikiečiai: nemokamas alkoholis ir narkotikai, neribotais kiekiais, jokių taisyklių, jokių laisvės varžymų, menas, šventė, seksas ir mėlynas dangus virš viso to... Apdainuotasis “californian blue”...
Tame festivalyje, pavyzdžiui, visiškai neegzistuoja pinigai. Dalyviai vadovaujasi netgi tokiu šūkiu: “Pinigai - nevalgomi”. Niekas nieko ten negali pardavinėti, niekas nieko ten negali reklamuoti - visi tiesiog dalijasi tuo, ką turi, kaip hipių Vudstoko laikais. Kainuoja tik įėjimo bilietas - 300 dolerių, bet ir jį turi būti įsigijęs anksčiau. Ten, man regis, nė bilietų negalima nusipirkti.
Vos įėjusį pro vartus mane bičiuliškai apsikabino visiškai nepažįstamas žmogus ir į ausį sušnabždėjo: “Sveikas parvykęs namo”...
Nuogi ir geranoriški
Dalijasi viskuo - ir nuoširdumu, ir šiltu bendravimu, ir alkoholiu, ir narkotikais... Turi tokią didelę raudoną taurę ir eini per palapines. Kai kurios palapinės įrengtos kaip barai, netgi strypai - striptizui šokti, prie kurių šoka visos, kurios užsimano. Vos įėjusį tave moja prieiti, klausia, ko pageidauji išgerti - ir kokteilį gali sumaišyti, jei paprašai... Kiek išgeri - niekas neskaičiuoja. Ir apskritai kremus nuo saulės dalina nemokamai, vandenį, maistą... Nemokamai ten atliekami masažai, manikiūrai, pedikiūrai, vedamos jogos treniruotės, įvairiausios mankštos...
Iš pirmo žvilgsnio tarsi šėlsta absoliutus chaosas, bet išties visas festivalis yra labai racionaliai organizuotas - palapinių miestelio struktūra griežta ir labai patogi, pasiklysti neįmanoma, per visą festivalio egzistavimo laiką nebuvo nė vieno nelaimingo atsitikimo.
Stovykla išdėstyta taisyklingu pusrutuliu, kaip Graikijos amfiteatras, jos teritorijoje - trijų kilometrų spinduliu negali važiuoti joks automobilis, išskyrus šviečiančius, fejerverkus leidžiančius ir grojančius automobilius-monstrus, sukurtus specialiai festivaliui, ir dviračius. Ekologijos įstatymas JAV yra itin griežtas - reikia iš dykumos išsivežti absoliučiai viską, ką atsiveži, - ne tik šiukšles, bet ir vandenį, kuriuo prauseisi - negalima palikti absoliučiai nieko.
Pasidairęs po festivalį, padariau išvadą, kad didžioji festivalio dalyvių dalis - vidutinio amžiaus, turtingi ir logiškai mąstantys žmonės. Teko nakvoti San Chosė mieste, kuriame įsikūrę didžiuliai “Nokia”, “Siemens”, “Sony”, “Google” centrai... Tai štai visų tų centrų darbuotojai savaitę prieš “Degančio žmogaus” festivalį yra visuotinai paleidžiami atostogų, kad galėtų deramai pasiruošti ir sudalyvauti festivalyje...
Festivalis prasideda naktį, trečią valandą trisdešimt minučių, ir kas kelias minutes renginių daugėja - viso 2500 renginių. Visus juos aplankyti - neįmanoma. Apskritai jei sutikai minioje žmogų, tikimybė, kad festivalyje jį sutiksi dar kartą - lygi beveik nuliui. Šventė tikrų tikriausiai nukelia tave į fantasmagorinių vizijų, sapnų pasaulį, kuriame nieko nesupranti, tačiau nuo galingų įspūdžių net užkerta kvapą. Dukra Monika dvi dienas net fotografuoti nieko negalėjo - pernelyg didelis šokas, nežinai nė į ką fotoaparatu taikytis.
Kaip jau minėjau, tvyro 40 laipsnių karštis. Prakaito tokioje temperatūroje nelieka - tik smulkučiai prakaito kristalai, kurie trinasi į tavo drabužius ir oda tuojau pat ima kraujuoti, o kadangi dykuma nusėta šarminių dulkių - tas kūno vietas iškart ima bjauriai perštėti. Kaip tik todėl dauguma žmonių ten vaikšto visiškai nuogi.
Pragaras?
Galbūt todėl apie šį festivalį iš konservatyvesnių žmonių lūpų pasigirsta itin griežtų nuomonių - esą tai pragariška orgija, kur žmonės būriais sulekia paištvirkauti. Nuogų ten išties daug, tačiau negaliu pasakyti, kad jie ištvirkauja. Niekas prie manęs seksualiai nekibo, meilės nesiūlė. Ir apskritai žmonės suvažiuoja kompanijomis - jei ir mylisi - tai tarpusavyje, niekas ten sekso partnerių nemedžioja.
Tiesa, buvau užėjęs į indų palapines - mačiau, vienoje jų žmonės šoka, kitoje - medituoja, trečioje - mylisi. Viešai. Kas nori, gali užeiti pasižiūrėti. Ir aš užėjau. Juo labiau kad toje palapinėje purškia vėsus vanduo - į ją vien atsigaivinti verta užeiti...
Tačiau ne seksas yra festivalio variklis. Seksui ten ir sąlygos ne pačios tinkamiausios - karštis, perštinti oda, smėlio audros...
Nors išties pradeda masiškai į šį festivalį traukti gėjų ir lesbiečių ordos. Festivalio rengėjai seksualinėms mažumoms tolerantiški, tačiau tokių grupuočių gausa ima iškraipyti pačią idėją - ne seksualinis atspalvis čia turi būti svarbiausias.
Vakarais su dukra nusirengdavome visus drabužius, nusiprausdavome kūną su drėgnomis servetėlėmis, o tuomet storai išsitepdavome kremu. Naktį pabusdavome nuo žvėriško šalčio - sutikite, miegoti palapinėje prie minus penkių tikrai nėra paprasta...
Kai užeina smėlio audra, nuo jos niekur negali slėptis. Automobilyje ar uždaroje palapinėje, plieskiant tokiam karščiui, išbūti neįmanoma, todėl tenka skendėti smėlio pūgoje. Ištiestos palei akis savo paties rankos per smėlio dulkes įžvelgti neįmanoma. Ėjimo kryptį susirasti įmanoma tik pagal garsus.
Rojus?
Narkotikų - tikrai siūlė. Tačiau labai subtiliai. Priėjo vyriškis, mirktelėjo akį ir paklausė, ar nenoriu šiek tiek paskraidyti. “Aš jau ir taip skrendu”, - atsakiau jam, tad jis tik nusišypsojo ir nuėjo.
Agresijos taip pat nepastebėjau - žmonės girtėja, apspangsta nuo narkotikų, tačiau dėl to jie tik švelnėja ir linksmėja. Jokių vagysčių, jokių konfliktų... Po festivalio dykumoje lieka pilnos pamestų daiktų dėžės: mobilieji, akiniai nuo saulės, dviračiai. Jei ką pametei - rauskis, gal surasi...
Palapinių mieste išdygsta “Temple” - visoms pasaulio konfesijoms atstovaujanti šventykla, kuri festivalio finale taip pat sudeginama. Šventykloje meldžiasi ir katalikai, ir budistai, ir krišnaistai... Ten - krikštijami vaikai, tuokiamasi, apraudami mirusieji, laiminami jų pelenai, prieš išberiant į dykumą...
Dykumoje gimsta daugybė meno kūrinių, didelis dėmesys skiriamas kultūrai. Būtent postmodernizmui. Instaliacijos, erdvės, žemės menai, performansai, hepeningai - visko ten nei aplankysi, nei sužiūrėsi... Pastebėjau, kad žmonės nevengia į tai investuoti ne tik savo pastangų, bet ir pinigų - vien perdirbti automobiliai, dalyvių apranga, įvairūs meniniai projektai, fejerverkai kainuoja pašėlusius pinigus. Ten net širdis alpsta nuo naujovių, išradingiausių sumanymų, įdomiausių idėjų... Tačiau pakanka ir gamtos stebuklų - verta pamatyti dykumos mėnulį, kuriame drauge matai ir jaunatį, ir pilnatį... Verta pamatyti žvaigždes, regis, ranka pasiekiamas, plevenančias čia pat, su žalsvomis dykumos dulkėmis...
Ten norėčiau numirti
Pats išsirengti nuogai neišdrįsau. Tai netgi šiek tiek trukdė dirbti - pamatę fotografą žmonės tuojau pat imdavo pozuoti, o norėjau daryti reportažą, tad pozavimo visai nepageidavau. Tiesiog su savo normaliais drabužiais išsiskyriau iš pusnuogės ar ekstravagantiškai išsidabinusios minios. Tačiau nuogi fotografuotis sutiko veik visi - gal tik vienas žmogus man pasakė “nenoriu”. Žmonės ten džiūgauja galėdami drauge su drabužiais nusimesti visas gyvenimą varžančias taisykles, šėlsta kaip maži vaikai ir, manau, grįžta atsigavę, pailsėję ir iš naujo įsimylėję gyvenimą.
Kažkiek vidujai pasikeičiau ir aš. Jaučiuosi tarsi pabuvęs kosmose ar pamatęs žmonijos ateitį... Kai žmonės, pamatę festivalyje darytas nuotraukas, klausia manęs, kas tas “Degantis žmogus”, nuoširdžiai atsakau, kad tai - didžiuliai beprotiški amerikietiški atlaidai.
Nežinau, ar dar kada į tą festivalį nuvažiuosiu. Norėčiau. Jei rasčiau kompaniją, važiuočiau ir šiemet. Nors visa kelionė atsieina gana nepigiai - išleidau apie keturiasdešimt tūkstančių litų. Tačiau įspūdžiai to verti. Grįžęs po festivalio sau pasakiau - norėčiau ten Nevadoje per festivalį ir numirti. Niekas neverktų, nesipiktintų, nešiurptų. Visi tai suprastų kaip mano saviraišką, mano teisę ir mano laisvę. Sakytų: “Teisingai vyrukas padarė - puiki meninė akcija, gražus sumanymas...”
Rimvydas STANKEVIČIUS
