Grubiai grafiką galima suskirstyti į plokščiaspaudę, giliaspaudę, iškiliąją spaudą ir trafaretinę spaudą, dabar atsirado dar ir skaitmeninė spauda. Tipiška plokščiaspaudės grafikos technika – litografija. Darant litografiją piešinys atskiriamas nuo fono cheminiu būdu, o spaudos formoje jie lieka vienodame aukštyje. Iškiliojoje spaudoje spausdinamieji elementai yra iškilesni už tarpus, juos uždažius voliuku galima atspausti piešinį.
Svarbiausios autorinės iškiliosios spaudos technikos yra: medžio ir lino raižinys, tačiau antspaudą galima atspausti nuo įvairiausių daiktų, kurie turi paviršinių nelygumų. Pats elementariausias iškiliosios spaudos pavyzdys – piršto antspaudas.
Giliaspaudėje – atvirkščiai, piešinys atspaudžiamas nuo įdubusių spausdinamųjų elementų. Įdubos raižomos arba ėsdinamos metalo plokštėje arba spaudos forma gaminama fotocheminiu būdu. Dažais tepama visa metalo plokštė arba spaudos forma. Vėliau dažai nuvalomi nuo iškilių vietų ir daromas antspaudas. Naudojamas specialus sudrėkintas medvilnės popierius. Ši technika, nekintanti jau daugiau kaip 500 metų, atsekama Europoje dar nuo A. Diurerio laikų, yra sudėtingiausia, o Lietuvoje ilgą laiką nebuvo naudota.
Grafikos darbai reikalauja ypatingo kruopštumo ir kantrybės. Man grafika nuo vaikystės pirmiausia siejosi su grubiais antspaudais vaikiškose pasakų knygose. Tačiau užėjus į Egidijaus Rudinsko grafikos galeriją, prisipažįstu, nuomonė apie grafiką pasikeitė kardinaliai. Tikriausiai tai lemia ir charizmatiškas žmogus, su neapsakomu pasimėgavimu pasakojantis apie šią meno rūšį. Negali likti abejingas, užburia smulkus, sustyguotas linijų knibždėlynas. Nuo lubų iki žemės išdėlioti meno kūriniai, pasakojantys skirtingas istorijas, iš pradžių patraukia akį, vėliau mintis, tada ramiai įsiraizgo į fantazijų pasaulį. Manau, ten ir pasilieka. Be jokių piktų kėslų bando tave įtraukti į dar nesurastą, o gal jau kiek primirštą realybę.
Vienu garsiausiu grafiku Lietuvoje vadinamą Egidijų Rudinską menu sudomino tėvai. Kuomet 8-oje klasėje reikėjo pasirinkti specialybę, Egidijus pasirinko grafiką. Ne specialiai, tiesiog norėjo atsiskirti nuo bandos būsimų tapytojų. Tačiau vos tik pabandęs suprato, kad neklydo, o kai susipažino su oforto technika apsisprendė su ja nebesiskirti.
Ofortas - giliaspaudės grafikos technika. Piešiama plieno adata ant šlifuotos vario arba cinko plokštelės, padengtos rūgščiai atspariu laku. Po to ėsdinama dažniausiai azoto rūgštimi arba geležies trichlorido tirpalu vieną ar keletą kartų (kai norima gauti įvairaus sodrumo linijas). Nuvalius laką įtrinami dažai ir ant drėgno popieriaus presu daromas atspaudas.
Pirmuosius ofortus būsimasis grafikas padarė dar prieš oficialiuosius mokslus. Įlindęs į spaustuvę stebėjo kaip dirba vyresnieji mokiniai. Grįžęs namo, guminių volų (išimtų iš skalbimo mašinos) ir akumuliatoriaus rūgšties pagalba rūsyje atspaudė pirmuosius savo ofortus. Pasekmės buvo dvejopos: sugadinta skalbimo mašina bei chemikalais išgriaužta spinta ir surastas tikrasis gyvenimo pašaukimas. Oforto technika pasirinkta dėl išgaunamų plonyčių linijų, pustonių žaismės, subtilaus ir skirtingo štrichavimo. Ir dabar ofortai užima didžiausią grafiko kūrybos sferą.
Dailės institute Rudinskas pasirinko knyginės grafikos specializaciją. Kodėl knyga? Galbūt iš dalies vėl koją pakišo bandos jausmo nebuvimas, o ir pati knyga grafikui labai artima. Iliustracijų knygoms kūrimas – cikliškas, tęstinis procesas. Jomis perteikiamas pasakojimas, siužetas, perteikiamas asmeninis intymus jausmas, išgyvenimai. Vienu darbu nepavyksta išreikšti pasakojimo – būtinas tęstinumas.
Tačiau baigęs institutą Rudinskas suprato, kad darbas su leidyklomis, meno redaktoriais, rašytojais bei jų reikalavimais jam nepriimtinas. Per griežti rėmai neleidžia atsiskleisti kūrybos polėkiui. Per daug buvo savų minčių, kurias norėjosi perteikti popieriuje. Dabar grafikas dar retkarčiais sugrįžta prie knygos, bet tik jei pats užsinori ir daro viską nuo pradžios iki galo – t.y. kuria autorinę knygą.
Vienas toks pavyzdys – bendradarbiavimas su amerikiečių poetu ir filosofu H. L. Hix‘u. Autorius atrinko dvylika eilėraščių, o grafikas kiekvienam iš jų sukūrė atskirą estampą, t.y. kiekviena atspausta plokštelė sudaro puslapį, kuriame yra ir iliustracija, ir tekstas. Knygos lapai nesurišti, ranka rašytos trapios raidės tarsi nukelia į praeitį, o tekstą gaubiantis smulkus piešinys padeda atskleisti tekste užkoduotas mintis. Atskiri knygos lapai gali būti sudėlioti patinkančia tvarka arba virsti individualiais meno darbais.
Proza, poezija menininkui itin svarbi, iš knygų semiamasi patirties, sumanymų, idėjų. Grafiko darbuose gausu citatų iš Biblijos, Lukrecijaus, R. M. Rilke’s prozos ir poezijos tekstų. Kuriant žemėlapių ciklą “Kaip nukeliauti iš Kauno į Kasterlee, naudojantis vienuolio Beato pasaulio žemėlapiu” tinkamiausia pagal stilių ir temą buvo Lukrecijaus kūryba.
Prieš pradėdamas Rudinskas išnagrinėjo gausybę žemėlapių – pačius pirmuosius, kur žemė pavaizduota tik keliais štrichais ir smulkius XII – XIII amžiaus žemėlapius, į kuriuos įtrauktos mitologinės ir biblijinės būtybės, senojo testamento piešiniai, įvairūs užrašai ir citatos. Įdomiausia grafikui šis specifinis mokslinio ir meninio požiūrio susidūrimas, mistikos ir faktų mišinys. Lukrecijaus tekstai šiuo atžvilgiu ir buvo tinkamiausi, nes jo mokslinis traktatas pateiktas eiliuota forma, perpintas poetiniais nukrypimais. Atrodo iš pirmo žvilgsnio nesuderinami dalykai papildo vienas kitą, sinchronizuoja aplinką.
Žemėlapių cikle tikros pažįstamos ir išgalvotos vietovės. Galima atpažinti Kauno, Belgijos, Italijos regionus, galima susipažinti ir su visai nauju, dar neatrastu pasauliu. Kaip ir V. Faulkner’is kuria savo romanų ciklą išgalvotoje apygardoje, taip ir E. Rudinskas kruopščiai ir detaliai kuria savitą pasaulį. Pasaulis susideda iš skirtingų darbų, tarp kurių juntama vienovė, ryšys su buvusiu ir dar tik būsimu darbu. Ir nors daugelis pasakytų, kad grafiko darbai pakankamai skirtingi, tačiau jie natūraliai pereina vienas į kitą. Galbūt reikia geriau įsižiūrėti, atsiriboti nuo racionalios patirties, perleisti kūrinius per save, savo fantaziją.
Rudinskas įsitikinęs, kad dirbant tik vienoje siauroje srityje gali iškilti pavojus pasikartoti. Dėl to drąsiai eksperimentuoja ir išmėgina įvairiausias sritis: piešinius ant smėlio, fotografiją, tapybą, net skulptūrą. Kuriant tos pačios temos darbus skirtinga technika kyla kitokių minčių, pati medžiaga ima diktuoti savitą stilių. Tada belieka grįžti prie grafikos ir panaudoti naujai atsiradusią patirtį. Toks atsinaujinimas - būtinas. Grafikas teigia negalintis tik ramiai sėdėti vienoje vietoje ir galvoti, ką naujo padarius, būtinas nuolatinis kūrybinis procesas, kad nesustingtum. Iš tokio begalinio poreikio kurti atsirado ir piešinių ant smėlio ciklas. Net per atostogas ramiai sėdėt be darbo negalintis menininkas nusmailintu pagaliuku pradėjo kurti piešinius ant smėlio. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai - nevertas dėmesio dalykas. Tačiau tai technika, į kurią galima gilintis lygiai tiek pat kaip ir bet kurią kitą. Įvairi smėlio struktūra, jo rupumas, drėgnumas, skirtingas apšvietimas, pasvirimo kampas sukuria skirtingas faktūras, skirtingus piešinius. O kur dar žmonių, paukščių, šunų pėdsakai, augalai, šiukšlės, akmenys – viskas yra įtraukiama. Taip gimsta kūrinys, kuris vėliau nufotografuojamas, o ilgais žiemos vakarais tobulinama prie kompiuterio. Patį smėlį taip pat galima naudoti kaip foną arba atspausti ant drobės ar popieriaus.
Įkvėpimo grafikas daugiausia semiasi iš gamtos, be kurios sakosi negalėtų išsiversti. Begaliniai faktūrų ir medžiagų klodai fiksuojami ir fotografuojami, nagrinėjami per lupą – juk visi grafiko darbai sudaryti vien iš skirtingų faktūrų. Grafika tuo ir ypatinga, juk neturėdama daug spalvų turi naudotis kitokiomis išraiškos priemonėmis. Būtent faktūrų sąveika, jų tarpusavio žaismas, šviesos ir tamsos linijos kuria šią muziką.
Patirčių klodai kaupiasi galvoje, raizgosi minčių siūlais, kurių vieni sustiprėja, kiti, priešingai, sunyksta. Taip visa patirtis tvarkingai kaupiasi lentynėlėse laukdama, kada galės išlįsti ir būti tinkamai panaudota. Grafikas negali užsimiršti, negali kurti tik atsisėdęs prie stalo, negali sukurti iš tuščio. O mintys nuolat gimsta iš knygų, poezijos, kūrybos, paprasto gyvenimo, atsitiktinių vaizdų bei fantazijos. Kartais šios mintys bręsta dešimtmečiais, kartais šauna staiga, kartais brandinta mintis užmirštama, vėliau prisiminus gailimasi, kad ji tada nebuvo realizuota. Dabar supranti, kad tai visiškai nebeaktualu ir jau niekada nebebus sukurta.
Dažniausiai eskizai gimsta pieštuku, tačiau pieštukas – kitokia medžiaga, kuria neįmanoma oforto raižinio sukurti tiksliai. Sukurti tikslų eskizą pieštuku netgi būtų absurdiška. Galų gale jis juk būtų originalas, o ofortas – tik reprodukcija. Dėl to grafikui patinka pasiimti plokštelę ir be jokio įsipareigojimo, laisvai pradėti raižyti smulkutes linijas nuo vieno kampo nežinant, kas bus kitame.
Sukurti darbai – tai pasakojimai, savų minčių išsakymas, kurių kitaip grafikas perduoti negali. Tai kalbėjimas su žmonėmis, noras, kad jie tave suprastų, kad pamatytų tai, ką pats matai kasdienybėje – sudžiūvusiame lape ar seno žmogaus veide. Tai noras šiuos dalykus atskleisti eiliniam žmogui, kuris per skubėjimą užmiršta stebėtis pasauliu, kuris nebepajėgus atrasti paprastų stebuklų, kuriam aplinka atrodo elementari ir nebeįdomi.
Tačiau šis kalbėjimas vaizdais nėra didaktiškas, jis neprikišamas, tai tik noras atskleisti tai, ką pats matai ir taip perteikti užkoduotas mintis. Rudinskas šypteli, „turbūt tai ir yra įdomu, nes nenusakoma, jeigu būtų galima visa tai išreikšti žodžiais, nereikėtų čia man metų metus kapstytis su adatėle“. Kartais šios užkoduotos žinios ne iki galo aiškios ir pačiam kūrėjui, dėl to jam patinka, kai žmonės pasako, ką jie įžvelgia darbuose. Grafiko manymu, tikrai geras darbas yra toks, kuriame skirtingi žmonės gali pamatyti skirtingus dalykus. Darbo gylis ir plotis juk toks pats kaip ir gyvenimo, pasaulio – vieni jį supranta vienaip, kiti kitaip. Tai tarsi asociacijų žaidimai, išplaukiantys iš kiekvieno žmogaus patirties. Juk žvelgiant, kad ir į paprastą obuolį kiekvienam kyla skirtingų minčių. O žiūrėjimas - tai irgi savotiška kūryba.
Agnė Taurinskaitė
