„Mažajame prince“ gausu pačių gražiausių žinučių, skirtų ne tik mažiesiems žiūrovams, bet ir suaugusiems,“ - režisierė Francesca Zambello kalba apie „Mažąjį princą“.
Režisierė Francesca Zambello, vienodai gerai pažįstama tiek garsiausių pasaulio teatrų lankytojams klasikinių operų pastatymais (2004 m. LNOBT įvyko jos statyto R. Wagnerio „Skrajojančio olando“ premjera), tiek eksperimentinio, ekstravagantiško meno mylėtojams. Gegužės 25 d. mūsų teatras kviečia į unikalią premjerą - amerikiečių kompozitorės Rachel Portman operą vaikams „Mažasis princas“. Ją 2003 m. Hjustono didžiajame teatre pastatė Francesca Zambello.
Niujorko žurnalistės Cori Ellison pokalbio su režisiere fragmentai.
CORI ELLISON: Opera pagrįsta „Mažuoju princu“ atrodo tarsi likimo ženklas, neišvengiamybė – tai galų gale turėjo įvykti. Ir vis dėlto ne viskas buvo labai paprasta. Gal galėtumėte papasakoti, kaip viskas prasidėjo ir vystėsi?
FRANCESCA ZAMBELLO: 2000 m. pavasarį Rachel Portman aplankė mane Paryžiuje – tuo metu ten dirbau. Ji prasitarė Philippui Glassui, mūsų bendram draugui, jog norėtų sukurti operą, taigi jis atsiuntė ją pas mane pasikalbėti apie šią idėją. Aš atidariau duris, ir savo nuostabai išvydau padarėlį, kuris atrodė visiškai kaip Mažasis princas – nepaklusnūs šviesūs plaukai, smulkus kūno sudėjimas ir neįtikėtinai jaunatviškas veidas…Rachel papasakojo man apie savo aistrą knygai „Mažasis princas“ ir nenumaldomą troškimą parašyti operą, kuri tiktų vaikams ir visai šeimai, kuri atrastų savo unikalią publiką. Šie dalykai iš karto rado rezonansą mano širdyje, be to, aš visada mylėjau tą istoriją – tai buvo pirmoji mano knyga kurią skaičiau prancūzų kalba. Taigi nusprendžiau padaryti viską, kad pagelbėčiau Rachel.
Susipažinome su Antoine de Saint-Exupéry sūnėnu Frédéric d‘Agay, kuris tapo puikiu mūsų draugu ir suteikė teisę kurti šią operą anglų kalba.
Tuo metu susiradau Nicholas Wright, gerai žinomą britų dramaturgą, su kuriuo buvau dirbusi. Pamaniau kad būtent šis žmogus geriausiai sugebės adaptuoti knygą scenai, nes jis yra nuostabus dramaturgas, puikiai jaučiantis struktūrinius niuansus, o giliai širdyje – tikras poetas. Be to, adaptuoti novelę – apgaulingas procesas, knyga iš prigimties nėra sutverta teatro scenai. Privalu sukurti dramatinę intrigą, neramumą.
Mūsų pagrindinis rūpestis buvo aktorių-vaikų dalyvavimas spektaklyje. Nebuvo jokių abejonių, jog Mažąjį princą turi vaidinti mažas berniukas. Tačiau mes taip pat subūrėme vaikų chorą, kuris tapo de facto pasakotoju. Vaikai vaidina žvaigždes, planetas, paukščius, daugybę kitų veikėjų, jie tampa tikruoju idėjų persiuntimo kanalu.
Dar vienas puikus bendradarbiavimo procesas vyko su spektaklio dailininke Maria Bjørnson. Maria ir aš norėjome likti ištikimos žymiosioms ir tokioms žavioms Saint-Exupéry iliustracijoms, tačiau, žinoma, jos turėjo būti perkeltos iš dvimačių knygos puslapių į scenos pasaulį. Tai buvo gan keblu, tačiau mes sukonstravome nedidelį pasaulėlį, kuriame tilpo visos visatos planetos ir Piloto lėktuvas.
Tačiau ko gero puikiausias Marios pasiekimas yra nepakartojami kostiumai, kurie puikiai perteikia knygos stilių, spinduliuoja išmoningą sąmojų bei humorą. Skaudžiausia, jog Maria mirė visiškai netikėtai, likus porai mėnesių iki premjeros Hjustone, palikdama neįgyvendintus sumanymus, kurie vėliau buvo užbaigti jos asistentų.
Tam tikra prasme turimas rezultatas yra pati geriausia įmanoma dovana Mariai, be to šis spektaklis iš tikrųjų yra apie žmones, kurie turi palikti šią žemę ir iškeliauti kažkur kitur. Aš esu tikra, kad Mariai galutinis spektaklio variantas būtų labai patikęs.
CE: Pastaruoju metu dalyvavote daugybės miuziklų, operų, dramų kūrybiniuose procesuose. Koks buvo Jūsų vaidmuo „Mažojo princo“ pastatyme, jei atmestume visos komandos subūrimą ir, žinoma, režisūrą?
FZ: Kadangi nei Rachel nei Nickas niekuomet anksčiau nėra prisilietę prie operos kūrimo, aš jiems buvau tarsi dramaturgė, kuri padėjo sukurti kūrinio struktūrą. Tuo pat metu padėjau suskirstyti atlikėjus – na, tarkim, tokius paprastus dalykus, kad Pilotas turėtų būti lyrinis baritonas. Be to turėjau savaip įprasminti vaikų chorą – ką jie turėtų daryti, kokiu būdu jie virstų svarbiausia gija, kuri apjungtų visą spektaklį. Svarbiausia mums buvo padaryti „Mažąjį princą“ prieinamu, skirtu visuomenei. Tai buvo mūsų kūrybinės gairės.
CE: „Mažasis princas“ – tai vaikų klasika, tačiau ši knyga be jokios abejonės paliečia ir suaugusiųjų gyvenimo temas, ar ne?
FZ: Šios istorijos temos – nepaprastai gilios. Tai ypač stipriai pajutau sužinojusi istoriją žmonių, kurie suteikė paramą pirmajam šio spektaklio pastatymui Hjustone – Kathryn ir Davido Bergų. Pastarųjų brangiausias draugas, Larry Pfeffer neseniai mirė nuo vėžio. Gulėdamas mirties patale jis kiekvieną dieną skaitydavo „Mažąjį princą“, ir būtent todėl Bergai nusprendė paremti operos produkciją. Mano nuomone tai pats gražiausias filantropijos pavyzdys. „Mažasis princas“ moko mus su meile pažvelgti į gamtą bei gyvūniją, paleisti, išlaisvinti mylimus žmones, parodo, jog mūsų sielos niekada nežūva, kad tai, kas slypi mūsų sielose ir yra tikrasis grožis, o šviesiausias ir teisingiausias pasaulio matymas yra įmanomas tik žvelgiant į jį širdimi. „Mažajame prince“ gausu pačių gražiausių žinučių, skirtų ne tik mažiesiems žiūrovams, bet ir suaugusiems. Pamenu, jog kai pirmą kartą statėme šią operą, prie manęs priėjo keli vaikai iš choro ir tarė „Ši istorija iš tikrųjų yra apie mirtį, ar ne?“. Tačiau argi ši opera nėra puikus būdas tai suvokti – Princas gyvena toliau, nes tampa „žvaigžde“ danguje. Išties gvildenamos labai sudėtingos temos, tačiau vis dėlto mes turime tą nepakartojamą knygos humorą – nepaisant visko, ši opera yra smagus, žavingas, sąmojingas, tačiau kartu ir labai jaudinantis kūrinys.
Premjera LNOBT - gegužės 25, 26 d. 18 val. ir 27 d. 12 val.
