Klaipėdos Kultūrų komunikacijų centras, literatūrologijos magistrės Skaistė Kazarauskaitė ir Sondra Simanaitienė šį rudenį vėl pakvietė rašančius ar norinčius rašyti susiburti į apskritą ratą.
Tarsi burbuliukai verdančiame puode – mintys susijungia į matomas figūras, kyla į paviršių ir pasklinda. Efemeriška, bet karšta. Kitaip burbuliukai nekiltų.
Kas antrą pirmadienį KKK centre veikia kūrybinio rašymo grupelė. Šiais metais dar liko keli užsiėmimai: gruodžio 7 d. 17.30 ir gruodžio 14 d. 17.30 susitikimas su rašytoju Rimantu Černiausku.
Užsiėmimų metu yra aptariamos kelios rašančiam svarbios temos, tarsi keturios stalo kojos: patirtis, vaizduotė, rašymas kaip veiksmas ir skaitymas. Duodamos rašymo užduotys kyla iš šių keturių temų.
Rašymo metu, žmogus užeina į savo, kartais seniai užmirštus praeities kambarius, kur esti nuslopinti arba paprasčiausiai palikti praeities įvykiai, išgyvenimai, spalvos, kvapai, vaizduotės efektai... Greito panirimo čia ir dabar į rašymą būdas yra artimas automatiniam rašymui, kitaip, laisvam rašymui, minčių lietui. Kiekvieno žmogaus panirimas į savo vidaus pasaulį laike yra skirtingas. Vienas iškart neria ir rašo, ką mato aplinkui, kitas leidžiasi iš lėto, nepatikliai. Netikėtai atrandamas įdomus įvaizdis, paralelė, sąskambis. Šie atradimai išryškėja vėliau, aptarimo grupelėje metu ar grįžus namo, nes rašant laisvai, automatiškai, žmogus savęs neseka, neskaito, ką parašęs, bet leidžiasi vedamas to, kas eina prieš jį. Dirbtuvių metu kiekvienas pasidaro teksto eskizą, įvykio, nuotaikos, charakterio apmatus. Tai idėjos brandinimo etapas, atsipalaidavimo momentas, kai labiau dirba pasąmonė. Todėl prieš šį inkubacinį laikotarpį dirbtuvių metu svarbus apšilimas, atvirumas, susipažinimas, namų darbų skaitymai t.y. pasirengimo būsenos, kurios atpalaiduoja mintis, įleisdamos į galvos dėžutę improvizacinę ritmiką.
Kartais rašymo grupėje metu žmogus gali pereiti į nušvitimo etapą. Ir tai yra puiku, kai atsidaro galvos vožtuvas ir žmogui nebereikia pastangų rašyti, atsiminti. Viskas savaime sueina į vientisą pasakojimą. Tai įkvėpimas. Įkvėpimas gali pagauti ir namie, naudojant grupėje pažymėtus eskizus, jei rašantysis saugiau jaučiasi savoje aplinkoje.
Po šių trijų etapų ateina tikrinimo laikas, kai tekstas vertinamas, aptariamas. Kūrybinių rašymo dirbtuvių metu neatsisakoma kritinio požiūrio, nes tikslas nėra terapinis - linkime pasveikti. Tikslas yra geras, įtaigus, pagaunantis eilėraštis, novelė, miniatiūra...
Dalyvaujantys kūrybos rate papasakoja, kas jį užkabino, išgirdus tekstą. Gal vienas ar kitas vaizdas jį sugrąžino į nuosavą realybę, gal įstrigo metafora, palyginimas. Tas pats žodis sukelia kiekvienam skirtingas minčių vibracijas. Jos individualios.
Rašantis žmogus yra individualistas. Kaip nėra vienodo delno linijų, taip tuo labiau nėra vienodų mąstymo takelių. Kai žiūri į delnus iš toli, jie visi panašūs. Taip ir su mintimis. Daugybė žmonių panašiai mąsto. Tik kai prisiartini, o kas labiau gali prisiartinti prie žmogaus minčių, jei ne jis pats, atsiranda daugybė niuansų, sandūrių.
Rašymo dirbtuvių tikslas yra asmeninio, unikalaus galvojimo, vaizdijimo fiksavimas. Tam, kam nesvarbi asmeninė istorija, šis užsiėmimas neįdomus.
Grįžus namo su užrašytais eskizais reikia dirbti toliau. Geras tekstas jau būna čia pat, jis pakviestas kūrybinių dirbtuvių metu (aišku, jei grupė dirbo tolerantiškai ir jautriai), išprovokuotas, laukia prie slenksčio, bereikia sėsti prie stalo ir rašyti. Šis momentas yra svarbus ir sunkiai įveikiamas. Trūksta laiko, apsisprendimo, noro. Gal visko po truputį.
Kai atveri tekėjimui vieną iš savo galvoje tūnančių kūrybiškumo srovių, vyksta stebuklingi dalykai. Sugrįžta praeitis ir įprasmina dabartį, nušviečia rytojų. Rašytojas S. Parulskis sakė, kad pradėjus aprašinėti vaikystės namą, apie kurį paprastai papasakoti būtų neįmanoma, tiesiog jo neįmanoma prisiminti, kūrybiškumo galia nuvalo užmaršties apnašas ir namas tarsi gyvas iškyla įvairiausiomis patirties formomis ir leidžiasi aprašomas. Šis vidinis mechanizmas rašančiam žmogui gerai pažįstamas. Pradėjus rašyti, daiktas, žmogus, įvykis po truputį leidžiasi aprašomas, atpažįstamas. Tai jo nauja gyvenimo forma, perkeista mano vidinio kūrybiškumo.
Man patinka perkeisti savimi pasaulį. Kam dar tai patinka, rašykite.
Sondra Simanaitienė
