Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Britų tarybos ir Lietuvos muzikos eksporto biuro gegužės 24-25 dienomis Vilniuje surengtos Baltijos muzikos industrijos konferencijos programa buvo išties įtraukianti ir daugialypė. Kitas klausimas – ar ji buvo ir praktiškai naudinga Baltijos šalių ir konkrečiai Lietuvos muzikos verslo atstovams. Kai lyginami tokie istoriniu, masto ir mąstymo požiūriu skirtingi kontekstai, kaip Lietuvos ir Jungtinės Karalystės (kurie šių metų konferencijoje ir buvo labiausiai akcentuojami), neišvengiamai kyla klausimas, ko tokiame renginyje daugiau: bandymo perteikti patirtį ir diskutuoti lygiomis teisėmis, ar labiau pažengusios šalies pasiekimų demonstravimo.

REKLAMA

Daugiausiai abejonių kelia visgi būtent mąstymo skirtumai. Sprendžiant pagal tai, kad po kiekvienos konferencijos sesijos salėje likdavo vis mažiau lietuvių muzikos pasaulio atstovų (nekalbant apie dalyvavimą diskusijose), atrodo, kad nemažos jų dalies renginys nebuvo suvoktas kaip potencialiai naudingas ir aktualus Lietuvos ir Pabaltijo situacijai. Galbūt įtakos tam turėjo kalbos barjeras (visos sesijos vyko anglų kalba be papildomo vertimo į kitas kalbas), tačiau panašius iššūkius anksčiau ar vėliau neišvengiamai teks priimti norint pilnavertiškai integruotis į Europos ir pasaulio muzikos rinką.

REKLAMA
REKLAMA

Kad problema yra ne vien kalboje, vertė galvoti ir nemažos dalies lietuvių pranešėjų bei diskutuotojų replikos. Ne vienas jų dėstė mintis anglų kalba pakankamai sklandžiai ir aiškiai, tačiau skyrėsi pati retorika. Panašu, kad lietuviai vis dar nelinkę atsisakyti senos nepilnavertiškumo mitologijos (rinka per maža, įrašų neperka, radijo stotys atsisako groti “neformatą”, trūksta erdvių ir techninių galimybių gyviems pasirodymams), kuomet britai, švedai ir kiti artimesni ar tolimesni Europos kaimynai kalba apie inovacijas, ilgalaikes strategijas ir racionalius (tačiau kartu ir kūrybiškus) muzikos vadybos metodus. Kitais žodžiais, pirmieji konstatuoja problemas, antrieji kalba apie jų sprendimo būdus.

Tačiau, stebint šiandieninį Lietuvos muzikinį gyvenimą, viskas atrodo kur kas šviesiau, nei apie tai (tikriausiai iš įpročio) linkę kalbėti muzikos atlikėjai, leidėjai ir vadybininkai. Galimas dalykas, kad ši konferencija (tikrai pirmas tokio masto ir svorio muzikos profesionalams skirtas renginys Lietuvoje) paskatins lietuvius pasekti savo užsienio kolegų pavyzdžiu ir, nepaisant visų vietinės situacijos sunkumų, užimti drąsią, aktyvią bei progresyvią, o ne gynybinę poziciją. Juolab, kad kai kurie Lietuvos muzikos verslo atstovai tokią poziciją konferencijos metu jau pademonstravo.

REKLAMA
REKLAMA

Tikint, kad dirbti muzikos versle verčia meilė muzikai ir nuoširdus noras padėti muzikantams ir klausytojams rasti vieniems kitus, galima tikėtis, kad Lietuvos muzikos scena gali tapti gyvybinga, patrauklia ir perspektyvia kūrybine industrija, peržengiančia šalies mastus. Keliose konferencijos sesijose buvo pateiktos konkrečios idėjos, galinčios padėti tam tapti realybe greičiau, nei po dešimt metų. Šiame tekste apžvelgiami svarbiausi konferencijoje iškelti klausimai ir .

Koks šiuolaikinės įrašų kompanijos veidas ir ar ji yra būtina?

Pirmojoje konferencijos sesijoje, skirtoje stambių ir nepriklausomų įrašų kompanijų vaidmeniui šiandienos globaliame muzikos versle, buvo pristatytos priešingos nuomonės šiuo klausimu. Jaro Slavik, “Warner Music” Rytų Europos padalinio atstovas, teigė, kad įrašų kompanijos yra būtina ir neatsiejama muzikos verslo grandis, tačiau įrašų kompanijos šiandien yra radikaliai pasikeitusios. Anot jo, tos gigantiškos, nelanksčios, vertikalios struktūros, kurios buvo vadinamos stambiomis įrašų kompanijomis 90-aisiais, šiandien nebeturi šansų išlikti ir yra priverstos keistis. Beje, konferencijoje keletą kartų nuskambėjo “Warner Music” atstovų teiginys, kad jų kompaniją reikėtų suvokti ne kaip stambią (angl. major label), o kaip didžiausią nepriklausomą įrašų kompaniją (angl. independent label). Jaro Slavik teigė, kad modernios įrašų kompanijos turi atsisakyti daugelio funkcijų (pavyzdžiui, fizinių laikmenų gaminimo) ir patikėti jas kitoms muzikos verslo grandims, pačios susitelkdamos ties kūrybine, priežiūros ir administravimo funkcijomis. Tokiu būdu galima užtikrinti, kad įrašų kompanijų organizacinė struktūra bus horizontalesnė ir galės operatyviau atsiliepti į dinamiškus muzikos rinkos pokyčius, veikdama pagal principą “apačia-viršus”, taip būdingą šiandienos kultūrai.

REKLAMA
REKLAMA

Vis dėlto akivaizdu, kad alternatyvios muzikos kūrėjų ir atlikėjų stovykloje netrūksta nepasitikėjimo net ir pačiomis lanksčiausiomis įrašų kompanijomis. Tai aiškiai pademonstravo kiti du šioje sesijoje dalyvavę pranešėjai – trečią dešimtmetį skaičiuojančios britų progresyvaus roko grupės “Marillion” vadybininkas Erik Nielsen ir britų grupės “Misty’s Big Adventure” lyderis Grandmaster Gareth.

“Marillion” turi neigiamą verslo santykių patirtį su įrašų kompanija “Castle Records” – pastaroji buvo nepankinta grupės įrašų pardavimais, o pati grupė turėjo jai priekaištų dėl pasyvios rinkodaros. Vietoj to, kad baigtų savo karjerą, “Marillion” nusprendė pasitelkti savo gerbėjų rato potencialą ir interneto galimybes, kad galėtų būti priklausomi tik patys nuo savęs ir savo auditorijos entuziazmo. 2004 m. jie surinko lėšas naujo albumo įrašymui ir išleidimui išankstinio įrašo pardavimo gerbėjams būdu. Kadangi “Marillion” visada palaikė stiprų ryšį su savo auditorija, pastarieji noriai mokėjo pinigus už naują albumą jam net nepasirodžius fiziniu pavidalu. Buvo parduota 12000 albumo kopijų (visoms įrašymo ir išleidimo išlaidoms būtų pakakę 5000 vienetų). Išleidę kitą albumą pavadinimu “Marbles”, grupė kreipėsi į savo gerbėjus su prašymu paremti šio įrašo reklaminę kampaniją. Investicija pasiteisino: buvo parduota dvigubai daugiau albumo kopijų, o gerbėjai gavo itin puošnų leidinį su visų jį parėmusių asmenų paminėjimu. Šiuo metu “Marillion” patiki muzikos verslo gigantams (tokiems, kaip “EMI”) tik savo albumų platinimą.

REKLAMA
REKLAMA

Eklektiško roko grupė “Misty’s Big Adventure” iš Birmingemo sukūrė savo autoritetą ir žinomumą grodama gyvai ir intensyviai gastroliuodama Jungtinėje Karalystėje bei svetur. Jos muzika susidomėjo kelios įrašų kompanijos, tačiau grupės lyderis Grandmaster Garreth, norėdmas išvengti galimų kūrybinių kompromisų, nusprendė, kad grupė leis savo įrašus pati. Garretho polemikoje su “Warner” atstovu Jaro Slaviku jautėsi stambesnių įrašų kompanijų tapatinimas su “hitų gaminimo mašinomis”, neišvengiamai reikalaujančiomis iš atlikėjų muzikinio stiliaus pakeitimo į popmuzikos pusę. Nors tame yra nemažai tiesos, vis dėlto panašios replikos kartais nuskambėdavo kaip “alternatyvios kultūros” stereotipai, išreiškiantys gynybinę poziciją. Kita vertus, aišku, kad savo kultinį statusą tokios muzikos gerbėjų ratuose “Misty’s Big Adventure” pelnė nuolatiniu sunkiu darbu, pasitikėdami tik savo pačių jėgomis.

REKLAMA
REKLAMA

Kokia situacija su įrašų kompanijomis Lietuvoje? Vietinis kontekstas nebuvo išsamiai aptartas, tačiau akivaizdu, kad kol kas globaliu mastu veikiančių įrašų kompanijų veiklos laukas Lietuvos teritorijos praktiškai neįtraukia. Vis dėlto yra labai didėlis skirtumas tarp tokių įrašų kompanijų, kaip, tarkim, į populiariosios muzikos atlikėjus besiorientuojančios “Bomba Records” ir alternatyvią muziką leidžiančios “Zona Records”. Lietuvoje jau yra ir grupių, įkuriančių nuosavas mažas įrašų kompanijas – pavyzdžiui, “Skamp” ir jų “Tabami Records”. Tačiau ar tokios kompanijos pilnu mastu išnaudoja skaitmeninio platinimo ir internetinės rinkodaros galimybes? Galbūt glaudesnis ryšys su auditorija leistų nekomercinės muzikos atlikėjams, nerandantiems savo kūrybai vietos įrašų kompanijų kataloguose, finansuoti savo kūrybinę veiklą iš gerbėjų paramos ir išankstinių albumų pirkimų, kaip tai sėkmingai padarė “Marillion”?

REKLAMA
REKLAMA

Ko reikia gyvybingai ir aktyviai gyvos muzikos scenai?

Konferencijoje buvo akcentuota, kad muzikos įrašų pardavimai visame pasaulyje ženkliai mažėja, užtat gyva muzika yra populiari kaip niekad. Ypač turtinga, įvairiaspalvė ir gyvybinga yra Jungtinės Karalystės ir jos sostinės gyvos muzikos scena. Atrodo, Londone koncertų pasiūla visiškai atitinka ar netgi viršija paklausą: nuo beveik nežinomų vietinių grupių kassavaitinių koncertų baruose iki tarptautinių žvaigždžių, surenkančių tūkstantines auditorijas, pasirodymų. Matyt, todėl abu užsieniečiai, dalyvavę diskusijoje apie gyvos muzikos sceną, atstovavo būtent Londono koncertinėms organizacijoms.

Allano Northo pristatyta koncertinė agentūra “Plum Music” ir Bryno Ormrodo atstovautas “Barbican Centre” yra labai skirtingos organizacijos, tačiau abi galėtų būti sėkmės istorijos savo muzikos verslo lygmenyje. “Plum Music” yra privati koncertų organizavimo ir reklamavimo kompanija, dirbanti su perspektyviomis karjerą pradedančiomis grupėmis, kurios yra Anglijos muzikos scenos pagrindas. “Plum Music” organizavo vienus pirmų koncertų tokioms dabartinėms roko žvaigždėms, kaip “Muse”, “Bright Eyes” ar “The Libertines”. Agentūros santykį su atlikėjais galima pavadinti simbiotinių – “Plum Music” ne vien organizuoja grupių koncertus keliose gyvai muzikai skirtose erdvėse Londono Hoxtono rajone, bet ir rūpinasi nuosekliu jų pristatymu publikai. Tam tikslui yra skirtas “Plum Music” tinklapis, kuriame kiekviena kuruojama grupė turi savo virtualią erdvę su nuotraukomis, biografijomis ir muzikos pavyzdžiais. Pradedant bendradarbiavimą su atlikėjais, jiems paaiškinama, ko jie gali tikėtis iš agentūros, tačiau kartu pasakoma, kad jie ir patys turi rūpintis tam tikra informacijos apie savo pasirodymus  sklaidos dalimi – anonsuoti savo koncertus savo internetinėse svetainėse ir komunikacijoje su gerbėjais, taip prisidėdami prie “Plum Music” pastovios auditorijos formavimo. Abipusę naudą lemia skaidrios procedūros ir tarpusavio pasitikėjimas.

REKLAMA
REKLAMA

“Barbican Centre”, remiamas turtingiausio Londono rajono – City – savivaldybės, yra tokioje pozicijoje, kad gali leisti sau eksperimentuoti ir formuoti klausytojų skonį. Lyginant su Lietuvos situacija, tai yra įdomus atvejis – Lietuvoje valstybės išlaikomos institucijos dažnai asocijuojamos su konservatyvumu ir rizikos baime. “Barbican Centre”, kadaise buvęs klasikinės muzikos renginių agentūra, šiuo metu yra pripažintas įdomiausių ir eklektiškiausių muzikinių festivalių bei kitų projektų organizatoriumi. Centro šiuolaikinės muzikos programų sudarytojas Bryn Ormrod prisipažino, kad šiuo metu “Barbican Centre” turi tokį autoritetą tarp muzikos mėgėjų, kad praktiškai visi jo rengiami projektai yra a priori suvokiami kaip verti dėmesio. Todėl centras rengia ne tik ir ne tiek žinomų žvaigždžių pasirodymus, o supažindina klausytojus su mažai žinomomis muzikinėmis kultūromis, aktualizuodamas jas Jungtinės Karalystės muzikos rinkoje.

REKLAMA
REKLAMA

Panašu, kad Lietuvoje tokį skonio formuotojo ir muzikinio autoriteto vaidmenį pradeda atlikti grupės “Skamp” narių įkurta gyvos muzikos renginių organizavimo kompanija “Tabami”. Kai “Tabami pristato…” tampa gerai atpažįstamu ir aukštai vertinamu prekiniu ženklu, kompanija, kaip ir “Barbican Centre”, turi daugiau kūrybinės laisvės, nei koncertų agentūros, neturinčios aiškios ir unikalios tapatybės. Deja, Vee Diawara, šioje diskusijoje atstovavęs “Tabami” ir “Skamp”, neatskleidė, kokie faktoriai, išskyrus nuosavą garso sistemą ir jos lemiamą nepriklausomybę nuo įvairių koncertinių erdvių techninių galimybių, padėjo “Tabami” sukurti tokią tapatybę. Savo kalboje jis akcentavo gyvos muzikos koncertams tinkamų didesnių (tačiau ne gigantiškų) erdvių trūkumą Vilniuje. Tačiau “Plum Music” atstovas A. North teigė, kad gyvos muzikos scenos gyvybingumą ir įdomumą lemia ne koncertinės erdvės, o tas unikalus patyrimas, dėl kurio žmonės ateina klausytis gyvų koncertų. Švedijos muzikos eksporto biuro direktorius Anders Hjelmtorp iš salės pridūrė, kad lietuviškos grupės, kaip ir kitų ES šalių atlikėjai, turi realias galimybes surengti savo gastroles Europos šalyse su Briuselio finansine parama, tad nebūtina orientuotis tik į vietinę sceną ir jos apribojimus.

REKLAMA
REKLAMA

Kodėl žinomiems prekių ženklams taip reikalinga muzika?

Puikiai suvokdami muzikos vietą šiandienos didmiesčių visuomenės gyvenime, stambūs prekių ženklai siekia susieti savo prekes su jaunatviška ir modernia vartojimo kultūra, kurioje muzika veikia kaip patrauklumo simbolis ir susitapatinimo katalizatorius. Britas Dominic Hodge, unikalios agentūros “FRUKT” strategas, pasidalino keliais novatoriškais sprendimais, kuriuos jo atstovaujama kompanija pasiūlo technologijų kompanijoms ir plataus vartojimo prekių ženklams, norintiems investuoti į muziką. Leitmotyvu jo pranešime tapo tokių investicijų subtilumo būtinybė – šiandienos vartotojai vis lengviau “atkoduoja” tikrus reklamos motyvus ir jos naudojamus psichologinius mechanizmus, todėl reikia ieškoti būdų susieti prekių ženklus ir muziką neįkyriai ir išradingai, išvengiant atmetimo reakcijos. Pavyzdžiui, gerai veikia kokios nors žinomos kompanijos vardu pavadinti koncertiniai ir pramogų kompleksai (Lietuvoje tokio susiejimo pavyzdys yra “Siemens” ir “Utenos” pramogų arenos), dideli kasmetiniai festivaliai.

REKLAMA
REKLAMA

Britas nustebo, išgirdęs iš latvių poproko žvaigždžių “Brainstorm” tarptautinių santykių ir rinkodaros vadybininkės Gunos Zučikos, kad grupė yra remiama Latvijos “Hansabanko” padalinio. Anot jo, Jungtinėje Karalystėje tai būtų itin retas atvejis, nes tenykščiai bankai dažniausiai remia įvairias švietimo ir paramos iniciatyvas, bet ne muziką. Vis dėlto atrodo, kad Baltijos kontekste tokia partnerystė kol kas veikia sėkmingai. Už paramą užsienio turo metu “Brainstorm” įsipareigojo patalpinti banko logotipą ant savo koncertinio autobuso bei ant savotiško grupės talismano – pliušinio pingvino vardu Hans, lydėjusio grupę gastrolių metu – šaliko, taip pat surengti keletą išskirtinių koncertų banko klientams. Anot Gunos Zučikos, grupė nesuvokė tokio susitarimo kaip kūrybinio kompromiso, tad abi šalys yra patenkintos iki šiol besitęsiančiu bendradarbiavimu.

Įrašų kompanijos “Monako” direktorius Lauras Lučiūnas papasakojo tik apie Lietuvoje seniai veikiančią praktiką – kartu su greito vartojimo produktais (alumi ir kt.) prizų pavidalu dalinamus muzikos rinkinius, ženkliai didinančius šių “loterinių” produktų pardavimus. Keista, kad diskusijoje nebuvo paminėti įdomesni vietiniai bendradarbiavimo atvejai – pavyzdžiui, įvairių restoranų ir drabužių parduotuvių tinklų leidžiami šiuolaikinės klubinės muzikos rinkiniai, alkoholinių gėrimų gamintojų remiamos įspūdingų muzikinių renginių serijos.

Kaip muzika gali pasiekti vis demokratiškesnės interneto terpės vartotojus?

Šiuo metu vienos populiariausių ir autoritetingiausių įrašų kompanijos “Domino” (ką reiškia vien šiuolaikinio roko ikonos “Arctic Monkeys” ir “Franz Ferdinand”) tarptautinio verslo vadovas John Dyer dar kartą patvirtino jau kurį laiką visur aptariamą tendenciją. Šiandienos internetas vis labiau yra nebe centralizuotų informacijos kanalų terpė, o neprognozuojamai besiplečianti nepriklausomų ir asmeninių informacijos sklaidos priemonių (internetinių dienoraščių – blogų, diskusijų forumų ir kt.) visata. Be abejo, šios visatos “gyventojams” reikia pateikti informacija visiškai naujais būdais. Augant nepasitikėjimui stambių informacinių kanalų skleidžiamoms žinioms, vis didesnį svorį įgauna paprastų interneto vartotojų tarpusavio rekomendacijos (angl. word of mouth) ir informacijos mainai, vykstantys minėtose atvirose informacijos sklaidos platformose.

Anot Johno Dyerio, šią naują virtualaus informacijos pasaulio “tvarką” gali sėkmingai išnaudoti grupės, norinčios pakankamai nebrangiai ir greitai sukurti savo palaikymo bazę. Panašiai pasaulinį pripažinimą pelnė tie patys visur skambantys “Arctic Monkeys”. Šiandienos internetas – tai milžiniškas tarpusavyje susijusių mazginių taškų tinklas, kuriame galima paleisti savaime pagreitį įgaunančią grandininę reakciją. Tereikia pasirinkti teisingus įėjimo į tą tinklą taškus. Vienas iš geriausių būdų pasiekti plačias internetines auditorijas yra vadinamasis „viral marketing“ (galima būtų išversti šį terminą kaip „virusinis marketingas“), maksimaliai išnaudojantis pačioje interneto struktūroje užkoduotus informacijos plitimo mechanizmus. Dažnai užtenka nusiųsti sėkmingai sukurto tūrinio vienetą (pavyzdžiui, garso ar vaizdo klipą) keliems aktyviems interneto vartotojams, ir šis (be abejo, jei sudomins tuos internautus) tarsi virusas pasklis interneto diskusijose, el. pašto laiškuose ir bloguose vartotojų tarpusavio rekomendacijų pavidalu.

Nors diskusijoje lietuviški pavyzdžiai nebuvo paminėti, tačiau verta prisiminti, kad panašiu būdu Lietuvos internetu aktyviai besinaudojančio jaunimo tarpe paplito muzikinių parodijų dueto „Suopis ir Rambynas“ hitas „O, laike“, laimėjęs Metų muzikinio vaizdo nominaciją alternatyvios muzikos apdovanojimuose „A.LT 2005“. Panašu, kad, nelaukdami populiarumo „didžiojoje“ žiniasklaidoje, „viral“ fenomenu galėtų pasinaudoti ir kiti lietuviai atlikėjai.

Kaip įdomiausi Baltijos šalių atlikėjai atrodo iš tarptautinės perspektyvos?

Viena įdomiausių ir praktiškiausių konferencijos sesijų buvo Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyvos ir elektroninės muzikos atlikėjų galimybių demonstracijų (angl. showcases), vykusių pirmos konferencijos dienos vakare klube „Galaxy“, aptarimas, kuris dėl kažkokios priežasties buvo lankomas ne itin gausiai. Aptarimo grupės dalyviai atstovavo labai plačiam profesijų, skonių ir specializacijų spektrui – nuo muzikos žurnalisto R. Zilnio (vienintelio lietuvio grupėje) iki Marko Bona, Vengrijos festivalio „Sziget“ programų koordinatoriaus. Tai užtikrino nuomonių įvairovė, nors keli grupės dalyviai, vertindami tam tikrų stilistikų (pavyzdžiui, elektroninės muzikos) atlikėjų pasirodymus, nesijautė esą pakankamai kompetentingi. Diskutuotojų užduotis buvo įvertinti skirtingų atlikėjų poziciją tarptautiniame kontekste bei „muzikinio eksporto“ į kitų šalių rinkas galimybę.

Vertindami tris poproko grupes iš trijų Baltijos šalių (lietuvius britpopo atlikėjus „Brainers“, latvių pop-pankus „Double Faced Eels“ bei estų indie pop grupę „Under Marié“), beveik visų diskusijos dalyvių nuomonė buvo vieninga: minėtos grupės groja profesionaliai, tačiau vargu ar išsiskirtų iš šimtų panašią muziką grojančių atlikėjų. Vertintojų pasiūlymas šioms grupėms buvo pasistengti atrasti savo originalią stilistiką, kai kurioms iš jų – ir tobulinti tekstus anglų kalba bei sceninį įvaizdį.

Nuomonės išsiskyrė aptariant jau 11 metų grojančius lietuvių ska/punk veteranus bei alternatyvios muzikos scenos aktyvistus “dr. Green” ir electro pop funk pokštininkus “Pieno lazeriai”. Pirmuosius vieni vertintojai gyrė už nuoširdumą ir energiją, kiti kritikavo stilistinės įvairovės trukumą ir reiškė abejones dėl grupės galimybių suintriguoti užsienio auditorijas, nesuprantančias grupės lietuviškų tekstų. Antruosius gyrė už originalumą ir įspūdingą vokalistės Giedrės balsą, tačiau teigė, kad dainų tekstai neleidžia dainininkei atskleisti visą savo potencialą Keli vertintojai taip pat manė, kad “Pieno lazerių” skambesys panašios užsienio muzikos kontekste yra šiek tiek pasenęs.

Iš elektroninės muzikos atlikėjų geriausią įspūdį bemaž visiems vertintojams paliko šiandieniniai lietuviškos intelektualiosios elektronikos favoritai “Fusedmarc”, kurie jau kurį laiką aktyviai koncertuoja ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Ši grupė buvo ir geriausiai pasiruošusi užsienio muzikos verslo atstovų vizitui – apsilankę jų pasirodyme gavo DVD su visa “Fusedmarc” sukaupta garso ir vaizdo medžiaga. Kiek vėliau Vengrijos “Sziget” festivalio meno vadovas pareiškė, kad “Fusedmarc” gali būti įtraukti į šių metų festivalyje pasirodysiančių atlikėjų sąrašą.

Vertas dėmesio diskusijos dalyviams pasirodė ir kitas sparčiai populiarėjantis Lietuvos alternatyviosios elektronikos atlikėjas ir vokalistas “Golden Parazyth”. Keliems vertintojams trukdė atlikėjo dainavimas, dėl kurio jis yra kaip tik išskiriamas Lietuvoje, kiti siūlė šiuo metu solo pasirodančiam muzikantui suburti grupę, nes tai pagyvintu veiksmą scenoje.

Nors konferencijoje nuskambėjo nemažai prieštaringų vertinimų, apibendrintai galima konstatuoti, kad kitų šalių atstovai pirmenybę teikia originalumui, o ne profesionaliam, tačiau niekuo neišsiskiriančiam skambesiui. Ne paslaptis, kad Lietuvoje svarbiausias muzikos kokybės kriterijus yra panašumas į kurių nors užsienio įžymybių skambesį. Panašu, kad tolesnės pastangos prasiveržti į užsienio šalių rinkas pareikalaus rimto prioritetų permąstymo ir drąsos kuriant unikalias atlikėjų tapatybes.

Elektroninis platinimas: alternatyva mažos vietinės rinkos apribojimams ar skaitmeninis miražas?

Konferencijoje nuskambėjo nedviprasmiška prognozė, kad skaitmeninis įrašų platinimas interneto ir daugialypių mobiliųjų prietaisų pagalba yra muzikos verslo ateitis. Jau 2010 m. globalių skaitmeninių pardavimų apimtis gali susilyginti su šiuo metu sparčiai mažėjančiais fizinių laikmenų pardavimų skaičiais. Platinant muziką internetu, ženkliai mažėja geografinės padeties ir fizinės infrastruktūros svarba. Apie šio jau realybe tapusio perversmo akivaizdžias pasekmes ir šalutinius poveikius kalbėjo trys iš skirtingų pozicijų procesą stebintys skaitmeninės muzikos rinkos ekspertai – Švedijos muzikos eksporto biuro vadovas Anders Hjelmtorp, internetinės muzikos parduotuvės “Bleep.com” vadovas bei turinio koordinatorius Tom Panton ir “Warner Music International” skaitmeninio verslo plėtros Rytų Europoje direktorius bei “Warner” Vengrijos padalinio vadovas Czaba Nasz.

Anderso Hjelmtorpo pranešimo tonas didžiąja dalimi buvo pesimistiškas. Konstatavęs tradicinės muzikos platinimo sistemos agoniją ir bandęs ieškoti jos alternatyvų, savo kalbos pabaigoje jis padarė išvada, kad skaitmeninis platinimas, nepaisant jo propaguotojų optimizmo, bent jau šioje stadijoje negali pilnai kompensuoti fizinių pardavimų slūgimo. Švedų muzikos industrijos eksperto manymu, tokia situacija susiklostė dėl itin netoliaregiškos stambiųjų įrašų kompanijų politikos – reikalauti iš skaitmeninių platintojų milžiniškų pinigų sumų vien už teisę platinti jų įrašus internetu. Hjelmtorpo pateikti duomenys rodo, kad per pastaruosius 5 metus nei vienas skaitmeninis “mažmenininkas” nesusigrąžino daugiau nei 21% šių avansų iš įrašų pardavimų pelno. Vis dėlto, švedas teigia, kad muzikos platinimo industrija pasikeitė negrįžtamai: jei 1980-99 metais įrašų populiarumą Europoje ir JAV lėmė tokie dalykai, kaip “MTV” rotacija, platinimas per stambios įrašų kompanijos tinklus, pozicijos radijo topuose ir t.t., tai nuo 2000 m. žinomumą lemia visai kiti faktoriai – buvimas bendruomeniniuose portaluose myspace.com, youtube.com ir last.fm, nepriklausomas skaitmeninių įrašų platintojas.

Viena didžiausių nepriklausomos muzikos internetinių parduotuvių “Bleep.com”, įkurta 2004 m. kaip didžiausios intelektualiosios elektroninės muzikos įrašų kompanijos “Warp” leidinių pardavimo svetainė, šiuo metu siūlo daugiau nei 400 nepriklausomų įrašų kompanijų produkciją (apie 100000 takelių). Nuo įkūrimo datos per “Bleep.com” buvo parduota apie 2 milijonus takelių maksimalios kokybės MP3 formatu, leidžiančiu naudoti muzikines bylas be apribojimų (skirtingai nei kiti skaitmeniniai formatai, pavyzdžiui, “Microsoft” formatas WMA, leidžiantis naudoti parsisiųstas muzikines bylas tik keliuose kompiuteriuose, tokiu būdu paverčiant elektroninį pardavimą tiesiog nuomos forma). “Bleep.com” katalogas yra kruopščiai formuojamas portalo redaktorių, vienas kurių yra ir turinio koordinatorius Tom Panton. Jis patarė Baltijos šalių įrašų kompanijoms sukoncentruoti internetinius pardavimus į du-tris kruopščiai atrinktus kanalus – pavyzdžiui, “iTunes” (didžiausią skaitmeninės muzikos platinimo sistemą) ir vieną ar du nepriklausomus portalus, tokius, kaip “Bleep.com”. Labai mažoms įrašų kompanijoms geriausia būtų bendradarbiauti su vienu iš tarpininkų (angl. aggregator), lengvinančiu patekimą į pardavimo portalų katalogus bei pardavimų apskaitą ir teikiančiu papildomas reklamines paslaugas. T. Panton taip pat teigė, kad kelios mažos įrašų kompanijos iš Baltijos šalių galėtų koordinuotai bendradarbiauti su vienu tarpininkų, įgaudamos didesnį bendrą svorį ir populiarindamos visą Baltijos sceną.

“Warner Music” atstovas Czaba Nasz priminė konferencijos dalyviams, kad muzikos vartojimas fizinio platinimo eroje buvo kompleksiškas patyrimas, neapsiribojantis vien pačiu muzikos įrašu, bet įtraukiantis ir įrašų apipavidalinimą, įpakavimą bei kitus specialius elementus. Skaitmeninis platinimas rizikuoja prarasti šią svarbią muzikos patyrimo dalį, todėl, pasak C. Naszo, į elektroninį muzikos pardavimą investuojančios įrašų kompanijos turi ieškoti būdų šią riziką sumažinti. Jo siūlomas sprendimas – kompleksinių produktų (angl. bundled products), į kurių sudėtį įeitų ne tik garso, bet ir įvairių formatų grafiniai ir judančio vaizdo failai, pateikimas vartotojui. Didžiausią perspektyvą turi tokių kompleksinių produktų pardavimas mobilių prietaisų pagalba.

Lietuvoje skaitmeninis muzikos įrašų platinimas dar nėra norma. Vis dėlto yra gerų pavyzdžių, kad elektroniniai pardavimai veikia, bent jau tam tikro pobūdžio muzikos rinkoje. Pavyzdžiui, vieno žymiausių Lietuvos elektroninės šokių muzikos leidybos ir renginių organizavimo kolektyvų “RyRalio” leidinių skaitmenines versijas jau kurį laiką sėkmingai platina daugelis populiarių diskžokėjams skirtų specializuotų muzikos pardavimo portalų (pavyzdžiui, “Beatport.com”. Gaila, kad “RyRalio” atstovai nebuvo įtraukti į konferencijos pranešėjų sąrašą, kad pasidalintų savo patirtimi šioje srityje.

Ar Lietuva jau gali sau leisti tarptautinio lygio muzikos festivalį?

Lietuvoje gausu kasmetinių festivalių, skirtų įvairiausiems muzikiniams žanrams. Kai kurie jų tapo neatskiriama šalies muzikinio ir kultūrinio gyvenimo dalimi. Tačiau Lietuvai trūksta tokio festivalio, kurio programoje figūruotų tarptautinio mąsto popmuzikos (plačiausia prasme) žvaigždės, ir kuris pritrauktų ne tik vietinę publiką ir svečius iš artimiausio užsienio, bet ir iš tolimesnių Europos šalių, skatindamas muzikos turizmą. Tokių festivalių pavyzdžiai yra “Heineken Open’er” Lenkijoje, “Sziget Festival” Vengrijoje ir “Glastonbury Festival” Didžiojoje Britanijoje. Toks didelio masto kasmetinis renginys gali iškelti vietinę muzikos sceną į kitą kokybės lygį ir kartu prisidėti prie šios scenos įvaizdžio formavimo tarptautinėje muzikos verslo arenoje.

Taip galima būtų apibendrinti Dovydo Bluvšteino, nepriklausomos įrašų kompanijos “Zona Records” vadovo, kalbą. Šiuo metu puikiu muzikiniu skoniu garsėjantis muzikologas turi daug rūpesčių – jis yra nemažai prieštaringų vertinimų sulaukusio festivalio “B2gether”, įvyksiančio šių metų rugpjūčio mėnesį prie pat Baltarusijos sienos ir turėsiančio tapti būtent tokiu tarptautinės reikšmės festivaliu, programos sudarytojas. Festivalio organizatorius Giedrius Klimkevičius, kuris konferencijoje nedalyvavo dėl skubių reikalų, tikisi, kad festivalis pritrauks iki 20 tūkstančių lankytojų, nemaža dalis kurių bus užsieniečiai, o į programą bus įtrauktos kelios pasaulinės garsenybės. Kadangi festivalis vyks dabartinės Europos Sąjungos teritorijos pakrašty, o festivalio šūkis yra “Muzika be sienų”, tikimasi sulaukti svarios paramos iš Briuselio.

Nors spaudoje festivalio idėją kritikuoja visų pirma dėl geopolitinių priežasčių, festivaliams ir muzikos turizmui skirtos konferencijos sesijos metu “B2gether” projektas sulaukė kritikos dėl nepakankamai realistiško galimybių įvertinimo. Kitas sesijos pranešėjas, Budapešte vykstančio daugiatūkstantinio festivalio “Sziget” programų direktorius Jozsef Kardos, teigė, kad nereikėtų tikėtis labai didelio lankytojų skaičiaus pirmais festivalio rengimo metais. Pasak jo, į festivalį važiuojama ne tik dėl garsių vardų, bet ir dėl pačios vietos, kuri šiuo atveju lankytojams iš užsienio yra visiškai nežinoma. Pačiam “Sziget”, kuriame per festivalio savaitę apsilanko apie 400000 žmonių, pritraukti užsieniečius padeda partneriai keliose užsienio šalyse, kurie rūpinasi festivalio rinkodara savo teritorijoje, platina bilietus ir organizuoja keliones į festivalį. Grįžę namo užsieniečiai dalinasi įspūdžiais su savo draugais, tad papildomai suveikia ir iš lupų į lupas perduodamos informacijos (angl. word of mouth) grandininė reakcija.

Reikia pripažinti, kad festivalio “B2gether” rengėjų entuziazmas yra labai sveikintinas dalykas, tačiau norisi tikėtis, kad jie atsižvelgs ir į savo labiau patyrusių kolegų iš užsienio pastabas bei patarimus. Akivaizdu, jog tam, kad panašus festivalis susikurtų tarptautinį žinomumą, prireiks ne vienerių sėkmingo darbo metų.

Ką muzikai gali duoti vaizdas?

Įdomus faktas: per pirmus keletą mėnesių nuo savo veiklos pradžios “MTV Baltic” negavo transliavimui ne vieno lietuviško vaizdo klipo. Tai labai stebina Vidmantą Čepkauską, “MTV Baltic” Talentų ir muzikos vadovą. Pasak jo, dauguma lietuvių muzikos vadybininkų vis dar mano, kad vaizdo klipo filmavimui būtinos milžiniškos išlaidos, tačiau realybėje kartais užtenka tik originalios ir paveikios idėjos, kuri gali būti paversta judančiu vaizdu net ir su labai mažu biudžetu. Kaip šio teiginio iliustracija specialioje vaizdo klipų peržiūroje “Visualising Sound” buvo parodyti roko grupės “Ok Go!” ir elektroninės muzikos kūrėjo “Fatboy Slim” kompozicijų vaizdo klipai, sukurti labai kukliomis priemonėmis, tačiau turintys unikalią tapatybę. V. Čepkauskas taip pat paaiškino, kad vaizdo klipas naujai dainai nėra tiesiog prestižo reikalas. Jei pakankamas dėmesys skiriamas laiko planavimui, naujo klipo transliavimas TV eteryje gali tapti labai galinga rinkodaros ir reklamos priemone. Pavyzdžiui, vaizdo klipas gali būti parodomas atlikėjo gerbėjams prieš pasirodant skaitmeninei naujo singlo versijai, po kurio laiko bus išleista singlo CD versija, o dar vėliau – naujas albumas. Jei laiko intervalai tarp šių veiksmų bus teisingai suplanuoti, visa grandinė veiks labai efektyviai, o vaizdo klipas, dėl savo vizualumo, gali tapti patraukliu “užkandžiu”, sužadinančiu apetitą visiems kitiems “patiekalams”.

Atsakydami į repliką iš salės apie skirtingų sferų kūrėjų (pavyzdžiui, muzikos atlikėjų ir vaizdo klipų režisierių) kontaktų trūkumą Lietuvoje, V. Čepkauskas ir Giles Williams, “MTV” naujųjų rinkų Talentų ir muzikos vadovas, taip pat priminė, kad vienas iš “MTV” tikslų yra skatinti vietinės scenos aktyvumą ir bendradarbiavimą tarp talentingų kūrėjų įvairiose disciplinose. Tam ateityje gali būti kuriamos specializuotos kontaktų duomenų bazės.

Pasirodo, kartais sukurti vaizdo klipą galima ir nemokamai. Savo įdomia patirtimi pasidalino “G&G Sindikato” vadybininkas Justas Čekuolis. Grupė sukūrė profesionalius vaizdo klipus dvejoms savo dainoms: vieną klipą nemokamai sukūrė vaizdo reklamos kompanija, norėjusi išeiti į muzikinių vaizdo klipų rinką, kitas buvo sukurtas jauno operatoriaus kaip diplominis darbas. Abu klipus rodo “MTV”. Tai yra geras efektyvaus pasinaudojimo palankiomis aplinkybėmis pavyzdys, nors, žinoma, tokiu atveju beveik neįmanomas tampa V. Čepkausko minėtas laiko planavimas; pavyzdžiui, vienas iš dviejų “G&G Sindikato” klipų buvo sukurtas praėjus 2 metams po albumo išleidimo.

Kokioje stadijoje yra Lietuvos muzikos industrija?

Prisiminus klasikinę A. Maslow poreikių piramidę, atrodo, kad Lietuvos muzikos verslas yra jau nebe žemiausioje pakopoje, t.y., industrijos “fiziologiniai” išgyvenimo poreikiai atrodo patenkinti. Vis dėlto jis dar nepasiekė piramidės viršūnės, nes nemažai muzikos verslo atstovų daugiausiai galvoja apie labai konkrečias trumpalaikes problemas. Baltijos muzikos industrijos konferenciją ’07 galima bus paskelbti sėkminga, jei Lietuvos muzikos verslas po šio kontakto su užsienio partneriais perorientuos savo žvilgsnį į ilgalaikius plėtros klausimus ir novatoriškas kūrybines strategijas.

"News Bridgepix", Artūro Morozovo nuotraukos

Dienraštis "Verslo žinios"

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų