• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Eidama į susitikimą su aktoriumi, bardu Gediminu Storpirščiu mąsčiau, kokie talentingi turi būti tėvai, užauginę du sūnus – artistus. Bet Gediminas, gardžiuodamasis popietine kava, tik nusijuokė: „Mūsų tėvai – paprasti mokytojai.“ Ir apskritai, jo manymu, nėra netalentingų žmonių, tereikia atkreipti dėmesį į tai, ką gebame padaryti geriausiai, ir šioje srityje lavintis.

REKLAMA
REKLAMA

Teatralų apsuptyje

Gediminas sunkiai kabinosi į šį pasaulį. Palata skendėjo gėlėse, mat jis gimė su vienu inkstu, o tai tuo metu buvo tolygu mirčiai. Pasak jo, „gal iš to džiaugsmo seselės, neįspėjusios viena kitos, suleido motinai dvigubą dozę vaistų, taip „sudegindamos“ pieną.“ Augdamas be jo, mažylis nuolat sirgo. Vieną žiemą plaučių uždegimas pasikartojo net aštuonis kartus. Naktimis vaikas, žinoma, verkdavo, ir tėvas, nešiodamas jį ant rankų, ištisai dainuodavo liaudies dainas, mat daug jų mokėjo. „Tai gal iš jo ką nors paveldėjau... Šiaip mūsų šeimoje nėra muzikų, ir muzikinė klausa mūsų ribota, tačiau viską gyvenime, jei tik nori, gali išlavinti.“

REKLAMA

O aktorystė – gal kažkiek ir nusižiūrėta į brolį Arūną, kas žino. Mat vyresnysis brolis jaunesniajam visais laikais yra ir pavyzdys, ir savotiškas kliuvinys, nes kaip per jį, tokį didelį, žinomą, prasibrausi į meno pasaulį. Arūnas į sceną užlipo su legendiniu D.Tamulevičiūtės dešimtuku. Kantriai ir ilgai dirbo, kol dešimtuko kasdienybė tapo mūsų kultūros istorijos dalimi. Gediminas į tą patį pasaulį įžengė dešimčia metų vėliau, kai garsi „jaunimiečių“ grupė buvo populiarumo viršūnėje ir nuolat buvo linksniuojamas vyresniojo brolio vardas. Bet likimas jam buvo dosnus – ėmė ir pamėtėjo debiutą filme „Amerikietiškoji tragedija“. Nuo to laiko jau Gediminą Storpirštį atpažindavo gatvėse. Prasidėjo ieškojimai.

REKLAMA
REKLAMA

Kai paklausiau, ar juodu su broliu Arūnu yra artimi ir kaip aktoriai, ne tik kaip broliai, ar šeimyniniai ryšiai stiprina ir profesinį ryšį, Gediminas susimąstė: „Mes nedaug šnekamės apie darbus. Buvo laikai, kai kalbindavau brolį apie teatrą. Žinoma, gal būdamas jaunas tą dariau maksimalistiškai, nes tai netapo dialogu. Mes labai skirtingi, ir ne vien Zodiakas (aš – Jautis, jis – Mergelė) tai lemia. Vaidindami kartu, patariame vienas kitam, jei matome reikalinga patarti, ne įkyriai.“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Likimo ženklai

Dar darželyje kažkokia filmavimo grupė ieškojo aktorių būsimam filmui „Mažasis princas“, Gediminas pirmąkart pateko į pasakišką kino studijos pasaulį. Paskui jį su broliu pastebėjo režisierius A.Puipa ir pakvietė vaidinti piemenuką „Atpildo dienoje“. Todėl baigdamas vidurinę neuždavinėjo sau hamletiškų klausimų: kas aš, ko noriu iš gyvenimo.

REKLAMA

Dar vienas likimo ženklas – draugystė su bendraklasiu Vytuku Landsbergiu, kuris visur jį paskui save tampė, kol galiausiai atvedė į dramos studiją pas V.Karalienę. „Štai apie ką svajoju išleisti knygą. Ji yra išugdžiusi daugelį iškilių meno žmonių: V. Kernagį, N.Sa­vičenko,

I.Dap­kūnaitę, S.Ba­­landį, V.V.Land­­sbergį, A.Marčėną, S.Ba­reikį, C.Graužinį – iš viso apie 60 aktorių, teatro dailininkų, režisierių. Ši nepelnytai užmiršta aktorė prieš keletą mėnesių išėjo anapilin. Ir aš darau viską, kad jos veikla nenutrūktų, – vadovauju Teatro studijai, kuri šiuo metu, deja, netgi patalpų neturi...“

REKLAMA

Sykį toji pati V. Karalienė, kuri yra ir Gedimino uošvė, paprašė žento padėti pastatyti naujametinį spektaklį. Gediminas tuo metu, 1985-aisiais, per daug darbų neturėjo, taigi apsiėmė surežisuoti spektakliuką, po kurio liko studijoje dirbti pedagogu ir iki šiol tebedirba. Klausydamasi labai rimtų šio teatro pedagogo filosofavimų švietimo tema supratau, kad Gediminas su vaikais dirba išties novatoriškai. Pirma, kalbasi su jais kaip su sau lygiais, antra – visi jie labai daug dėmesio skiria lavinimuisi.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ainis žengia tėvo takais

O ar aktoriais gimstama (juk yra sakoma: apsigimęs artistas), ar to galima išmokti? Atsakydamas Gediminas ir vėl pratęsė mintį, jog nėra nė vieno žmogaus be talento, tik svarbu, kiek mes įsiklausome į save, į aplinką: „Bet kurioje profesijoje, taigi ir menininko, aš išskiriu du segmentus. Pirmiausia tai amatas – būtina išmokti specialybės pagrindų, technikos, o jau paskui prisideda kūrybiniai džiaugsmai bei talentas.“

REKLAMA

Aštuntasis praėjusio amžiaus dešimtmetis Gedimino gyvenime buvo bemaž pats reikšmingiausias. Tik baigęs filmuotis „Amerikietiškoje tragedijoje“, Gediminas su Egle nunešė pareiškimus tuoktis. „Žmona yra chorvedė, taip pat baigusi Muzikos akademiją. Susitikome ir esame. Viską pradėjau daryti labai anksti. Bet nesigailiu. Dėl nieko. Užauginome du sūnus. Vyresnysis – Kristijonas – ekonomistas, finansų patarėjas. Visai neseniai jis mane gausiai apdovanojo – tapau mažojo Naglio seneliu. Jaunesniojo, Ainio, su kuriuo dainuojame bardų dainas, specialybė tokia pati kaip ir mano, šiais metais jis baigia magistrantūrą.“

REKLAMA

Nėra mažų vaidmenų

Gediminas – tikrai užimtas žmogus. Jam tenka rinktis tarp spektak­lio ir TV projekto, tarp koncertų įvairiose Lietuvos vietose. Įdomu, kas yra jo prioritetai. „Iki nepriklausomybės dirbau be sustojimo, paskui reikėjo atsižvelgti į realijas ir pripažinti, kad esu laisvas. Tada atsirado muzika. Tuščios vietos nebūna, įsitikinau. O dabar jau ir kitų valstybių režisieriai pasiūlo įdomių darbų – šią vasarą maskvietis režisierius pakvietė nusifilmuoti detektyviniame seriale. Ir anksčiau rinkdavausi, ir dabar renkuosi. Kur, su kuo man dirbti, nors tarp mūsų dažnai girdima frazė, kad nėra mažų vaidmenų, yra mažų artistų. Man įdomiausia dirbti su tais režisieriais, kurie priima aktorių pasiūlymus, pastebėjimus, kritiką. Laukia smagus darbas – V.Landsbergio pjesė „Angelų pasakos“, kurioje vaidinsiu su sūnumi, kursiu muziką. Būtent su šiuo režisieriumi galiu veltis į diskusijas, jis iš tų, kurie išgirsta...“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Iš trykštančio entuziazmo, kai aktorius kalba apie būsimą spektaklį, spėju, kad Gediminas moka gyventi dabartiniu darbu, nesigręžioja atgal, bet vis viena pasmalsavau, kas paliko išskirtinį pėdsaką. „Žmonės. Iki šiol esu dėkingas A.Latėnui, kuris pakvietė į „Duokiškį“. Tai buvo didžiulis darbas (spektaklis be žodžių, reikėjo rasti kitų priemonių situacijai perteikti). Aktoriui didžiausias džiaugsmas dirbti su jautriu režisieriumi. Dar man labai svarbūs susitikimai su muzikos artistais. Jau vien apie Vytautą Kernagį galėčiau kalbėti ir kalbėti.“

REKLAMA

Išgirstame, jei mylime

Gediminas Storpirštis tituluojamas dainuojamosios poezijos renesanso tėvu, bet jis tik juokiasi iš jam kabinamų etikečių. Lietuvoje esą mažiau žmonių negu iškepta žvaigždžių. Iš tiesų jam labai rūpi, kad dainuojamosios poezijos žanras išliktų. Ir šmaikščiai priduria: „Bardų nėra televizijoje, bet ką padarysi. Mes ką tik grįžome iš bardų festivalio Anykščiuose, į kurį suplaukė tūkstantinė publika. Vadinasi, žmonėms reikia! Įsivaizduojate, kokia didelė atsakomybė. Kad turėtum, ką pasakyti nuo scenos, reikia labai daug. Neteisinga manyti, kad išmokęs kelis akordus gali brautis į sceną. Žmogus už viską turi prisiimti atsakomybę, o to labai trūksta gyvenime. Man norisi tai sugrąžinti, bent aš savo vaikus taip auklėju.“

REKLAMA

Tik ar jie pasiduoda? Na, neužtenka vienąkart pasakyti, tačiau vaikai mokosi iš poelgių, pavyzdžių. „Esminis dalykas šeimoje – pagarba kiekvienam šeimos nariui. Žmonės išgirsta vieni kitus, jei myli. O, kad daugiau žmonių vadovautųsi šiuo jausmu! Mudu 30 metų kartu. Neturėdami bendro žvilgsnio į pasaulį, tiek neišgyventume. Galima dirbti, kurti, eiti į priekį, jei namuose saugu, ramu. Žinoma, gyvenimas pamėtėja siurprizų, bet jei dėl esminių dalykų sutari, namai tampa tarsi oaze nuo dygaus išorinio pasaulio. Kaip paukščiai nesiginčija, kuris gražiau gieda, taip ir mums, žmonėms, nėra dėl ko pyktis.“

REKLAMA
REKLAMA

Kai baigiantis pokalbiui paklausiau, kokia Gedimino, stovinčio ant penkiasdešimtmečio slenksčio, bet vos žilstelėjusio, jaunystės paslaptis, jis žodį jaunystė pervardijo į žodį gyvybė, kurios paslaptis, tikino, – gebėjimas stebėtis. „Šią vasarą man teko dalyvauti dviejuose jubiliejuose – viena moteris šventė savo šimtmetį, kita – 90 metų. Abi buvo išsaugojusios gebėjimą stebėtis, džiaugtis. Šimtametė, nulipusi iš 5 aukšto, nuėjo į kirpyklą, išsikepė du tortus – vieną giminėms, kitą – draugėms, kurioms po aštuoniasdešimt. Argi ne nuostabu? Mes turime tiek progų džiaugtis gyvenimu. Ne veltui sakoma: jei per dieną nė karto nenustebai, pasistenk tą dieną užmiršti.“

Virginija BARŠTYTĖ

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų