Matant, kiek dėmesio lietuviška žiniasklaida skiria „Eurovizijos“ cirkui, sunku susilaikyti nuo savotiško psichologinio „Eurovizijos“ komplekso diagnozavimo.

Nenustebčiau, jei „Eurovizijos“ grand finalo dieną Lietuvoje paskelbtų nacionaline švente. Taip pat nenustebčiau, jei 2009 m. nacionalinė „Eurovizijos“ atranka būtų įtraukta į „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ renginių programą.

Be abejo, gerokai sutirštinu spalvas, bet visgi neįmanoma nepastebėti milžiniškos disproporcijos tarp to dėmesio, kurį šiam beveidės muzikos paradui skiria Lietuva bei kitos „jaunosios“ ES šalys, ir to beveik-ignoravimo, kuriuo jį „apdovanoja“ užsienio spauda. Vakarai tokį vaikišką entuziazmą bei optimizmą „Eurovizijos“ atžvilgiu demonstravo nebent pirmaisiais konkurso gyvavimo dešimtmečiais, ypač penkiasdešimtaisiais, kai buvo tikima, kad TV eteryje gyvai transliuojama „Eurovizija“ suvienys po karo vis dar atsigaunančią Europą, o konkurse noriai dalyvavo ir pirmo ryškumo „Senosios Europos“ šalių atlikėjai (o pasirodyti, pagal konkurso sąlygas, jie galėjo tik su gyvais muzikantais). Dabar Vakarų Europos šalys į šią pompastišką tuštybės mugę vargu ar žvelgia rimtai, ir atstovauja šioms šalims dažniausiai anksčiau negirdėti vardai.

Užtat lietuviai, į „Euroviziją“ savo atstovus stropiai siunčiantys nuo 1994 m., bet vis niekaip nesugebantys sukurti „tą idealų eurovizinį gabalą“ ir pavergti Europos TV žiūrovų širdis, dalyvavimą konkurse vertina kaip bene vieną svarbiausių „europietiškumo“ išreiškimo ir apskritai šalies ir jos kultūros egzistavimo įrodymo būdų. Bent jau tokį įspūdį sukelia kasmetinis „eurovizinis“ ažiotažas.

REKLAMA

Beje, atrodo, kad nemaža dalis stipresnių lietuvių atlikėjų jau suvokė, kad „Eurovizijos“ burbulas jau seniai sprogęs, ir spjovė į konkursą – užtenka peržiūrėti šių metų atrankos dalyvių sąrašą. Nieko panašaus į „LT United“ ar „Gravel“ jame nerasite. Nespėjo susivokti nebent tik „Gyvai“, „Sweetness Theory“ ir nesėkmingai dalyvauti bandę „Suicide DJs“ – šiame sąraše jie primena net ne baltas varnas, o penktą šuns koją. Tikiuosi, kad bent jau kitais metais „Eurovizijos“ šturmuotojų sąraše tokių kazusų nebus ir liks tik šio reginio specifiką bei „estetiką“ iš tikrųjų atitinkantys personažai. Šia prasme „Eurovizijos“ konkursas yra kaip lakmuso popierėlis, galintis nemažai papasakoti apie šalies populiariosios muzikos pasaulio „psichinės sveikatos“ būklę.

Lietuviška popmuzika, atrodo, sveiksta, bet ar paskui ją spėja žiūrovai, kuriems „Eurovizija“ vis dar lieka vienu iš svarbiausių metų įvykių? Keisčiausia yra girdėti bandymus pagrįsti dalyvavimą „Eurovizijoje“ reprezentaciniais motyvais. Neretai galima išgirsti tokią paradoksalią retoriką: „Jei laimėsime „Euroviziją“, apie mus kalbės visas pasaulis“. Na, infantiliai optimistinis maksimalizmas Lietuvoje tikrai nėra naujiena, jo netrūksta ir tame pačiame Europos kultūros sostinės projekte (ar bent jau jo pateikime visuomenei), bet ar iš tikrųjų kas nors dar tiki, kad bet kokį prestižą seniai praradusios „Eurovizijos“ laimėjimas gali ženkliai padidinti Lietuvos „kultūrinį matomumą“? Jei taip, tada iš tiesų galime kalbėti apie lietuvišką „Eurovizijos“ kompleksą, primenantį „įkyrios minties“ reiškinį.

Beje, ši Lietuvą ir daugelį kitų Rytų Europos šalių kamuojanti negalia nelieka nepastebėta – Vakarų Europos šalių atstovai jau kurį laiką kiek irzliu tonu kalba apie „Baltijos šalių bloką“, „Balkanų bloką“ ir „Rusijos bloką“ Eurovizijoje. Tų „blokų“ balsavimo rezultatai ir simpatijos bei antipatijos gali būti gana tiksliai nuspėtos dar prieš patį balsavimą. Kalbama net, kad „Euroviziją“ sparčiai užvaldo Rytų Europos šalys. Kitas klausimas, ar tuo verta didžiuotis. Prašosi visai kita išvada: Vakarų Europa tiesiog išaugo ir atsikratė „eurovizinio“ komplekso, kuomet pas mus jis traktuotinas kaip visos užsienio (kultūrinės) politikos simbolis – „padarykime didelę „bangą“ ir busime pastebėti“. Kita vertus, tikėjimas stebuklais būdingas jaunam amžiui.


Rašyti komentarą...
z
zettas
2008-02-04 10:11:08
Pranešti apie netinkamą komentarą
ish kur tas ruskis ir ka jis chia peza?
Atsakyti
0

T
Tą patį
2008-02-04 10:43:46
Pranešti apie netinkamą komentarą
Tą patį galima pasakyt, pavyzdžiui, apie krepšinį. Nu ir ką? Naivus susireikšminimas yra infantilios ir provincialios visuomenės bruožas, ypač tiek metų per prievartą laikytos tamsioj pašiūrėj. Panašiai kaip 13 metų paauglio įsitikinimas savo išskirtinumu ir unikalumu - svarbu ne būt, o atrodyt. Troškulys yra niekas, įvaizdis yra viskas. Pamokslais to neišgyvendinsi. Žmonės daugiau pavažinės, pamatys pasaulio ir supras tikrąją savo vietą. Nauda šiokia tokia vistiek yra, ir reklamos, ir tautos švietimo požiūriu. Kainuoja tas viskas nebrangiai, suorganizuot nesunku - tai ko čia burbuliuoti? Žiūrėti taigi niekas neverčia, galima tuo metu persijungt "Discovery" arba išvest šuniuką pabėgiot.
Atsakyti
0

S
Skaičiuoju iki trijų, daugiau nemoku...
2008-02-04 11:17:02
Pranešti apie netinkamą komentarą
Man taip atrodo, kad straipsnio autorius pats gerokai kamuojamas kompleksų. Bičiuli atvėsk. Konkursas tikrai geras, bent jau Lietuvai ir ne vien muzikine prasme. Sakydamas geras neturiu omenyje renginio kokybės, kalbu apie reiškinį. Pirmiausia jis žadina tautines lietuvių ambicijas ir suteikia galimybe pažinti kitų kraštų žmonės. Pvz. kur kitur išvysime žmonės iš Juodkalnijos, Bosnijos, ar Maltos? Antra - konkursas konstatuoja apgailėtiną lietuviškos pop muzikos lygį, tai nėra blogai. Taip pat jis vienija mus lietuvius esačius čia, Airijoje, Ispanijoe, ar dar bala žino kur. Ir trečia - tai puiki proga gerai praleisti laiką gerų draugų rate. Norinčių niurnėti ir piktintis buvo visais laikais. Bičiuli, nebūk bambeklis. Plyz.
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (22)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų