Švedų autorė Karin Alvtegen lietuvių skaitytojui pažįstama nuo 2006 m. Per kelerius metus „Baltos lankos“ išleido visus jos romanus – "Dingusi", "Išdavystė", "Gėda", "Kaltė", "Šešėlis". Teko girdėti, kad prie jos knygų bibliotekose susidaro eilės. Šiemet visi romanai „Baltų lankų“ išleisti pakartotiniu tiražu.
Autorės kūryba priskiriama prie kriminalinės literatūros žanro, tačiau į akis krinta viena ypatybė. Romanuose paprastai įvykdomas nusikaltimas, yra nusikaltėlis, intriga, mįslė, ji po truputį atsiskleidžia ar paskutiniuose puslapiuose būna kurio nors veikėjo įmenama, bet nėra vieno detektyvui būdingo bruožo – trūksta tradicinio privalomojo komisaro ar inspektoriaus. Išskyrus vienintelį atvejį, kai nusikaltėlė, siekdama savo tikslų ir norėdama suklaidinti auką, apsimeta inspektore (Bodil Anderson Kaltėje). Taigi Alvtegen romanuose nėra tokios centrinės figūros – klaidžiojančio, abejojančio, klystančio ir vėl ant tikro kelio užšokančio inspektoriaus (su savo asmeniniais džiaugsmais, rūpesčiais, nusivylimais ir atradimais), be kurio, pavyzdžiui, neįsivaizduotume kito švedų kriminalinės literatūros klasiko Heningo Mankelio detektyvinių romanų. Alvtegen savo dėmesį nukreipia ir sutelkia į kitką – į aplinką, kurioje vyksta ar tiesiog tarpsta kažkas negera.
Ši aplinka gali būti gniuždanti, uždara mažo kaimo ar miestelio erdvė, rašytų ir nerašytų įstatymų suvaržyta jos bendruomenė, reikalaujanti besąlygiško nuolankumo ir paklusnumo – iš ten norisi pabėgti, nes kitaip užtrokši, kaip Maja Brita romane Gėda. Kitu atveju ta aplinka yra mažas bendruomenės vienetas – šeima. Romane Dingusi pateikiamas turtingos, aukštuomenės grietinėlei priklausančios, jausmų požiūriu visiškai sustabarėjusios fabrikantų Forsenstriomų šeimos skerspjūvis. Savo paskutiniame romane Šešėlis autorė žvalgydamasi naršo po garsaus rašytojo Akselio Ragnerfeldo šeimos užkulisius, o pirmajame romane Kaltė tarsi savaime, nepastebimai brėžia pamažu byrančios ugniagesio šeimos štrichus. Rašytojos atidus (bet ne nuožmus) žvilgsnis įsiskverbia ir į pačią smulkiausią bendruomenės darinio dalelę – atskirą žmogų. Veikėjų išorę ji dažnai apibūdina keliais žodžiais, per ilgai ties tuo neapsistoja, jos skvarbų žvilgsnį lyg koks magnetas traukia vidinė žmogaus terpė – jo siela. Kaip vieno Alvtegen romano vertėja ir kitų jos romanų skaitytoja, noriu pabrėžti, jog autorės pritraukiantis žvilgsnis niekada nesmerkia, autorė nemoralizuoja – ji sugeba savo veikėjus vaizduoti taip, kad pajuntame jiems empatiją, užuojautą (jei to jausti negalime, tai bent supratimą, kodėl jie yra tokie, kokie yra).
Psichologinis Alvtegen romanų pobūdis lengvai pastebimas, savo romanų veikėjų psichologijai atskleisti rašytoja skiria daug dėmesio. Ji mums atveria jų mintis, atskleidžia, ką apie save ir kitus galvoja liguistas, panikos priepuolių kamuojamas Peteris Brulinas Kaltėje, kas dedasi Jano Eriko Ragnerfeldo ar Kristoferio Sandeblomo galvoje, parodo ketinimų ir veiksmų prieštaringumą, saviapgaulę, pavyzdžiui, kai Janas Erikas vis pasižada nebegerti, daugiau dėmesio ir laiko skirti šeimai. Autorė retsykiais veik virtuoziškai vaizduoja, ką reiškia bendravimo nesusipratimai ir nesusikalbėjimai, klaidingos interpretacijos, kito žodžių ir veiksmų vertinimas tik iš savo bokšto, iš savos perspektyvos. Tai itin gerai atskleista romane Išdavystė. Junas, vaikystėje nepatyręs meilės, savaip supranta, interpretuoja vyro apviltos, apgautos Evos žodžius ir ketinimus. Eva sako viena, Junas supranta ką kita.
Paskutiniame savo romane Šešėlis, vaizduodama net šešis kelių kartų rašytojų labai skirtingai susiklosčiusius gyvenimus, likimus, jų kūrybinius pasiekimus ir nuopuolius, autorė mums leidžia iš arčiau pažvelgti į rašytojo, kūrėjo vidų ir apmąsto patį rašymo procesą.
Garsus, premijomis pagerbtas ir daugelio garbinamas rašytojas Akselis Ragnerfeldas nukeliamas nuo aukšto sosto ir, rutuliojantis siužetui, atskleidžiamas kaip visiškas bailys ir menkysta. Galima pajusti ir lengvą pašaipėlę, kai Alvtegen pamini paplitusį idealizuotą požiūrį apie rašytojo asmenybę ir jo gebėjimus: „Rašytojas – tai kažkas mistiška, kažkas tolima, nepasiekiamai aukštai iškilęs magas, žinąs, ko kitiems neįmanoma suprasti, galįs pasiekti nepasiekiama ir aprašyti, ko kiti nemato.“ Ji (savi)kritišku žvilgsniu pastebi ir įvardija pilietiniu požiūriu patogią rašytojo poziciją, nes jis „turi teisę spjaudyti tulžimi į visuomenės struktūras, į kurias galima žiūrėti iš šalies, pačiam jose nedalyvaujant“. Pasakodama apie rašytojų poros Akselio ir Alisės bendrą gyvenimą, autorė parodo sėkmės ir laurų vainikų metamus ilgus tamsius šešėlius. Ji aprašo, kaip pamažu rašytojų poros gyvenimas keičiasi, kaip nevaržomus laimingus kūrybingus laikotarpius pakeičia nemigo naktys ir snaudulingos dienos, kaip atsiranda baimė, ar pavyks išlaikyti aukštą literatūros lygį, kaip Alisė iš visateisės menininkės pamažu tampa vien reprezentuojančia žmona, priversta stovėti ir gyventi sėkmės lydimo vyro šešėlyje. Akselis iš paskutiniųjų iriasi per tokias su kūryba susijusias bėdas, kaip rašymo krizė, spaudžiantys leidyklų terminai, siekia garbės ir nemirtingumo, tikėdamasis sukurti ką nors nepaprasta ir vertinga, kad atminimą apie save įamžintų visiems laikams. Mes turime galimybę pasekti jo kelią lig pat mirties, paskutinė Akselio mintis šioje žemėje yra tokia: „Kam man visa ta garbė.“
Alvtegen būdingas ne vien atskiro žmogaus sielos, jo kasdienybės, bet ir dabartinės švedų visuomenės sluoksnių pjūvis. Išdavystės Eva – tai moteris įsprausta ar pati įsispraudusi į tris vaidmenis. Ji nori būti darnios šeimos, laimingai gyvenančios puikiai įrengtame name, variklis, tuo pat metu siekia būti gera motina, supratinga, patraukli žmona, sumani šeimininkė ir namų prižiūrėtoja, trokšta būti nepriekaištinga, dėmesinga dukra, na ir, žinoma, dirbti įdomų darbą. Ir visas tas iš pažiūros darnus gyvenimo darinys per sekundę subyra tarsi kortų namelis, kai Evos vyras įsimyli sūnaus darželio auklėtoją ir ima Evą apgaudinėti. Nubyra tinkas nuo išorinio gražaus fasado ir išduota, įskaudinta Eva iš pradžių ima elgtis vaikiškai, beprotiškai, paskui jau žiauriai ir negailestingai. Puikiai suplanuoto, iš pirmo žvilgsnio sėkmingo Evos gyvenimo žlugimas atskleidžia šiuolaikinės, savarankiškos ir aktyvios moters dilemą. Galimybių tikrai daug ir yra iš ko rinktis, bet susidaręs baisus emocinis ir fizinis krūvis į kampą gali įvaryti net pačią stipriausią moterį.
Alvtegen kūryboje „tarp eilučių“ aptinkame ne tik švedų visuomenės analizę, bet ir tiesioginės, „niekaip neapvilktos“ jos kritikos. Romane Šešėlis aprašoma jauno pradedančiojo rašytojo Jesperio inscenizuota internetinė savižudybė (lyg dėmesį pritraukiantis rinkodaros triukas), siekiant, kad būtų pastebėta nauja rašytojo knyga. Autorė provokuojančiomis Jesperio lūpomis atvirai meta kaltinimą sensacingų vaizdų ir žinių ištroškusiems žmonėms, nes šie pirkdami bulvarinę spaudą, prigrūstą žiaurių sensacingų pranešimų, skatina jų klestėjimą.
Šiame romane sutinkame ir kitą tragiško likimo rašytoją Haliną – Lenkijos žydę, patyrusią neišdildomą koncentracijos stovyklos siaubą. Ši negatyvi patirtis uždeda spaudą visam likusiam jos gyvenimui. Halinos lūpomis girdime perspėjimą, aktualų ir šiais laikais, kad pavojingiausia tampa tokia visuomenė, kurioje žmonės savo atsakomybę primeta kitiems, o patys nustoja mąstyti ir veikti savarankiškai. Halina primena, kad neutrali Švedija karo metu leido savo teritorija važinėti vokiečių traukiniams, bankai ir įmonės sudarinėjo sandorius su naciais ir taip užsidirbo pinigų, o vienas bankas pardavinėjo vertybinius popierius, pavogtus iš Olandijos žydų. Tačiau po karo niekas nebuvo patrauktas atsakomybėn. Čia išlukštename dar vieną netiesoginį, į pasakojimą įpintą kaltinimą Švedijos visuomenei.
Vis dėlto pagrindinė Alvtegen tema, skirtingomis variacijomis vis pasikartojanti visuose romanuose, – tai žmonių tarpusavio santykiai ir jų atšalimas (žmonės elgiasi lyg sniego karalienės ar kajai, kuriems į širdį pataikė ledo krislai), susvetimėjimas, baisus artumos alkis, į neviltį varanti vienatvė (visais lygmenimis: asmeniniu, šeimos, visuomenės), gimdanti neapykantą ir leidžianti išsikeroti vidinei tamsai. Šiuo itin tiksliu žmogaus sielos skerspjūviu ji išsiskiria iš kitų švedų kriminalinės literatūros atstovų, tai leidžia į ją žvelgti ne vien per pramoginę kriminalinę laisvalaikio literatūros prizmę.
Kokia Alvtegen romanų kalba? Rašytojos romanų kalba santūri, tiesi ir aiški. Autorė mėgsta trumpus sakinius, ji nedaugžodžiauja. Kiekvienas žodis turi savo vietą ir prasmę. Malonu, jog autorė koncentruotai, per daug neišsiplėsdama sugeba pasakyti esmę, išlaiko gerą pasakojimo vingiuotumą, įdomią siužetinę liniją. Kiekvienas skaitytojas iš jos romanų gali pasiimti, ką nori. Kam reikia tik užvedančios intrigos, smagaus pasiskaitymo ir poilsio – gaus jį, ką domina psichologija, tai yra žmonių tarpusavio santykiai ir skirtingi charakteriai – ras tai, kas ieško visuomenės procesų analizės, irgi neliks apviltas – gaus peno saviems apmąstymams.
Alvtegen kūrybos mėgėjai šiais metais turės galimybę susitikti su autore per Vilniuje knygų mugę.
Vytenė Muschick
