News Bridgepix / Str nuotr.

News Bridgepix / Str nuotr.

Lietuviškojo kino realijomis besidomintys, ko gero, pastebėjo, kad pastarosiomis dienomis žiniasklaidoje ne vieną sykį šmėkštelėjo kontraversiškos žinutės apie būsimą Nacionalinį kino centrą Lietuvoje. Būtent dabar pastarasis projektas laukia LR Kultūros ministro patvirtinamojo parašo, kuris nulems kino centro gyvavimą ateity.

Atrodytų, puiku. Pagaliau ir Lietuva turės nacionalinį kino centrą – prieš kaimynines šalis tikrai neturime kuo puikuotis, bet bent jau nebūsime tie vieninteliai, kurie tokio centro neturi. Tačiau ar naujosios institucijos įsteigimas pakeis susidariusią nepavydėtiną kino situaciją Lietuvoje? Ko siekiama tokio centro įsteigimu? Ar bus skiriamas dėmesys opiai lietuviškojo kino paveldo problemai? Ar bus kuriama kino edukacijos strategija? Lietuviškoji kino politika knibždėte knibžda panašiomis problemomis, ir tikrai ne visos jos yra  žinomos plačiajai visuomenei. Norėdamos bent iš dalies pakeisti šią situaciją, aktyviai kino srityje veikiančios nevyriausybinės organizacijos („Meno avilys“, „Visos mūzos“, Vaizdų kultūros studija, Europos Media programų biuras ir „Skalvijos“ kino centras) lapkričio 27 d. inicijavo atvirą visuomenei konferenciją „Kino politikos aspektai: paveldas ir edukacija“. Ir kas gi paaiškėjo?

REKLAMA

Nacionalinis kino centras: dialogo stygius

Konferencija pradėta kaimynių šalių kino sritį koordinuojančių institucijų pristatymais: Latvijos kino centrą pristatė direktorė Ilzė Gailīte-Holmberga, Estijos kino fondą – direktorė Marge Liiske, Lenkų filmų institutą – atstovas tarptautiniams ryšiams Maciejus Karpinskis. Lietuviškojo kino centro koncepciją pristatė LR kultūros ministerijos Profesionalaus meno skyriaus vedėja Elena Vilkienė. Remiantis perskaitytais pranešimais, būsimo Lietuvos nacionalinio kino centro projektas buvo aptartas diskusijoje, kurios metu paaiškėjo, kad nacionalinio kino centro koncepcija ministerijoje bus tvirtinama skubos tvarka. Pastarasis teiginys iššaukė prieštaringų vertinimų – tai buvo netikėta naujiena ne tik konferencijos dalyviams, bet ir specialiai sudarytai Nacionalinio kino centro koncepcijos rengimo darbo grupei.  E. Vilkienei teko išklausyti ne vieną priekaištą dėl nekoordinuoto Kultūros ministerijos darbo ruošiant Nacionalinio kino centro koncepciją: informacijos apie dokumento rengimo eigą stygių, viešumo priimant pataisymus trūkumą ir pan.

Pasak Ilzės Gailīte–Holmbergos, kuriant kino centrą sunkiausia suderinti skirtingų grupių (kino prodiuserių, kino „edukatorių“ ir pan.) interesus. Tačiau Kultūros ministerija privalo nuolat inicijuoti dialogą, išklausyti skirtingų grupių interesus, išlaikyti balansą tarp jų. Ko gero, dialogo stygius ir lėmė nuskambėjusius priekaištus Kultūros ministerijai, po kurių pasigirdo siūlymai iš esmės peržiūrėti Nacionalinio kino centro koncepciją. Anot „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ projektų vadovės Ievos Skaržinskaitės, būsimo kino centro teisinis statusas ir struktūra yra iš esmės netinkami. Departamento, esančio prie Kultūros ministerijos, statusas reiškia tik dar vieną biudžetinę organizaciją, kuri nieko nepakeis – „tas pats didesnis ar mažesnis kino skyrius, nepaslanki institucija, neturinti sprendimų priėmimo laisvės.“

REKLAMA

Tuo tarpu Estijos ir Lenkijos kino centrų atstovai džiaugėsi turintys visišką sprendimų laisvę. Maciejaus Karpinskio teigimu, Lenkijos filmų institutas yra savarankiška institucija, visiškai nepriklausoma nuo politinės įtakos. Pasak Estijos kino fondo direktorės Marges Liiskes, nepaisant to, kad fondas yra finansuojamas vyriausybės, sukurtas pakankamai lankstus modelis, veikiantis pagal kino industrijos taisykles, o ne biudžetinius metus. Paklausta, kodėl Lietuvos kino centro atveju yra pasirinktas departamento prie Kultūros ministerijos modelis, E. Vilkienė atsakė, kad Lietuvos atveju kitoks yra neįmanomas – „kitokia forma būtų pragaištinga, toks centras tiesiog dingtų“. Anot Kultūros ministerijos atstovės, kuriant pastarąjį modelį buvo remtasi Latvijos kino centro pavyzdžiu. Tačiau Latvijos kino centro direktorė paprieštaravo šiam teiginiui, pabrėždama, kad tai nėra latviškasis modelis: „Mes nesame Kultūros ministerijos departamentas, esame sąlyginai nepriklausoma organizacija. Esame atskaitingi kultūros ministerijai už lėšų panaudojimą, tačiau turime su mūsų veiklos turiniu susijusių sprendimų priėmimo laisvę“. Taigi, taip ir liko neaišku, kokiu modeliu remtasi kuriant lietuviškojo kino centro koncepciją. Aišku viena – kaimyninės šalys, besidžiaugiančios gerėjančia kino situacija, remiasi ištiestos rankos principu ir veikia nepriklausomai.

Visiškas valstybės „fiasko“: parduotas lietuviškas kino paveldas

Jei pirmojoje konferencijos dalyje viešasis interesas konfiktavo su valstybiniu, tai antrojoje dalyje jis susidūrė su komerciniais motyvais (bent jau iš pradžių taip atrodė). Diskusijoje „Lietuvos kino paveldo išsaugojimas, institucinis teisių disponavimas, teisinis  reglamentavimas“ nemažą priekaištų bangą turėjo ištverti UAB „Lietuvos kino studija“ direktorius Ramūnas Škikas. Nors Lietuvoje yra net keturios institucijos, saugančios lietuviškojo kino paveldo filmų kopijas (Kultūros ministerijos įsteigtas UAB „Lietuvos kinas“, Nacionalinis radijas ir televizija, Lietuvos centrinis valstybės archyvas ir UAB „Lietuvos kino studija“), tačiau būtent LKS pastaruosius trejus metus teigė esanti oficiali lietuviškojo kino paveldo turtinių teisių saugotoja ir administruotoja. O tai reiškia, kad norint parodyti ar konvertuoti į skaitmeninį formatą lietuviškojo kino paveldo filmą, pasak kino studijos, reikia gauti jos leidimą.

REKLAMA

Tačiau diskusijoje dalyvavęs Lietuvos centrinio valstybės archyvo direktorius Dalius Žižys tuo stipriai suabejojo: „Teiginys, kad teisės priklauso Lietuvos kino studijai, yra diskutuotinas“. Pasak R. Škiko, Lietuvos kino studija šiomis teisėmis disponuoja LKS privatizavimo sutarties pagrindu. LR Kultūros ministerijos autorių teisių skyriaus teisininkė Gerda Leonavičienė pabrėžė, kad šioje situacijoje kalčiausia vyriausybė, neapdairiai (o gal ir sąmoningai) pardavusi turtines sovietmečiu sukurtų lietuviškų filmų teises pelno siekiančiai organizacijai. Pastarasis teiginys, iššaukęs kino kūrėjų nepasitenkinimų pliūpsnį, buvo palydėtas reikalavimu išviešinti sutartį, išsiaiškinat, kam gi vis dėlto priklauso turtinės teisės. Paaiškėjo, kad kino studijos direktoriui R. Škikui tai padaryti trukdo sutarties sąlygos, draudžiančios išviešinti jos turinį.

Kino kritikė Živilė Pipinytė pastebėjo, kad Kino studijos autorinių teisių disponavimas yra puikus komercinis žaidimas – organizacijos, gaunančios valstybinę piniginę paramą edukaciniams projektams už lietuviškojo filmo rodymą, moka komercinei organizacijai. Tai reiškia, kad pati valstybė moka už lietuviškojo kino paveldo panaudojimą. Kino studijos direktorius bandė prieštarauti šiam teiginiui, tvirtindamas, kad nekomerciniams, edukaciniams tikslams lietuviškieji filmai yra laisvai ir nemokamai prieinami. Tačiau kino srityje veikiančių nevyriausybinių organizacijų atstovai paliudijo, kad už lietuviškųjų kino filmų panaudojimą edukaciniams tikslams tiek LKS, tiek UAB „Lietuvos kinas“ prašo užmokesčio, o kai kuriais atvejais netgi atsisakoma suteikti galimybę juos parodyti. Tuo tarpu Estijoje ir Latvijoje kino paveldas plačiajai visuomenei yra laisvai prieinamas. Taip yra todėl, kad visos kino paveldo turtinės teisės priklauso valstybei. Svečių iš pastarųjų šalių teigimu, iškilus pavojui pati valstybė yra suinteresuota apsaugoti kino paveldą.

REKLAMA

Kita opi problema, kankinanti lietuviškąjį kino paveldą – tai kokybiškų kino kopijų nebuvimas. Pastaroji problema yra ypač aktuali kalbant apie lietuviškuosius vaidybinius filmus, kurtus sovietmečiu. Mat visos pastarųjų išeitinės medžiagos (negatyvai, lavandos), kurios reikalingos kokybiškam konvertavimui į skaitmeninį formatą, yra saugomi Rusijos valstybiniame filmų fonde, esančiame Belyje Stolby. Pasak Ž. Pipinytės, kino studijos komerciniai interesai konvertuoti lietuviškus vaidybinius filmus į skaitmeną nieko nereiškia. „Iš kokių kopijų tai bus daroma? Nepakanka iš susidėvėjusios kino juostos tiesiog paimti ir išleisti DVD. Norint skaitmeninti seną filmą, turi būti atliekamas kruopštus mokslinis darbas restauruojant kino juostą. Būtina paruošti aprašymus, aktualiai pristatančius filmą ir jo kūrėją.“ Šis teiginys sulaukė viešnių iš Latvijos ir Estijos pritarimo.

Šiuo metu tiek Latvijos, tiek Estijos vyriausybės derasi su Rusijos valstybiniu filmų fondu dėl kokybiškų filmų kopijų įsigijimo skaitmeniniame formate. Estijai jau pavyko įsigyti keletą filmų, kitais metais jų bus perkama daugiau. Todėl jau dabar pradedama intensyviai ruoštis filmų leidybai: kuriama speciali darbo grupė, tyrimų centras. Tuo tarpu Lietuvoje, iki galo neišsiaiškinus, kas gi yra tikrieji kino filmų turtinių teisių turėtojai, pastarasis skaitmeninimo procesas tikrai neprasidės. Pasak „7 meno dienų“ vyriausiojo redaktoriaus Lino Vildžiūno, „dabartinėje situacijoje kino filmų skaitmeninimas yra didžiulė prabanga valstybei. Juk teisės priklauso kino studijai, reiškia, ir visas pelnas atiteks jai.“ D. Žižys pastarąją diskusiją apibendrino taip: „Nei aš, nei Ramūnas Škikas, nei visi dalyvaujantys šioje diskusijoje šių problemų neišspręs. Tai gali padaryti tik vyriausybė.“

REKLAMA

Kino edukacijoje - tik pavienės iniciatyvos  

Trečioji konferencijos dalis, pavadinta „Kino edukacija Lietuvoje“, buvo bene taikiausia. Diskusijos dalyviai, nevyriausybinių organizacijų atstovai, pristatinėjo vykdomas edukacines programas bei problemas, su kuriomis susiduriama. Pasak kino centro „Skalvija“ direktorės Gretos Zabukaitės, viena iš opiausių problemų yra kino politikos ir kino rodymo politikos nebuvimas. Kino rodymo politikos strategijos kūrimu nėra suinteresuotos nei Kultūros, nei Švietimo ministerija. Vaizdų kultūros studijos direktorė Vilma Levickaitė paantrino: „Kultūros ministerijai buvo didžiulė naujiena, kad kino edukacija yra jos prerogatyva.“ Kita problema – taip ir lieka neaišku, kokias kino edukacijos funkcijas atliks būsimas Nacionalinis kino centras Lietuvoje. Pastarasis klausimas taip ir liko neatsakytas – mat Kultūros ministerijos atstovės paliko konferenciją jau po pirmosios jos dalies. Nepaisant esančių pavienių „Meno avilio“, Vaizdų kultūros studijos, „Skalvijos“  kino centro kino edukacijos iniciatyvų, anot filosofo Nerijaus Mileriaus, kino edukacijos lygis yra labai silpnas, ji vykdoma chaotiškai. Tai tampa ypatingai aktualia problema, kai domėjimasis kinu intensyviai auga. „Žmogus nemoka žiūrėti. Interesas kinui yra, bet kino „abėcėlės“ nėra. Kad interesas yra – jau šis tas.“ Diskusijos metu išreikšta viltis, kad nevyriausybinių organizacijų įdirbis ir patirtis kino edukacijos srityje anksčiau ar vėliau pasitarnaus kuriant bendrą kino politikos strategiją valstybiniame lygmenyje.

Konferencijos rengėjų inf.

veidai
2007-12-06 15:31:03
daroma kryptingai ir tikslingai. Su rekomendacijomis ish shalies.
Ne tik kinas- vienintelis istatymishkai valstybes pripazistamas menas vieshose erdvese- tik architektura.
Ar tai stiprina pilietine visuomene?-NE
Atsakyti
Patogiausias būdas sužinoti daugiau - sekti naujienas mūsų „Facebook“ paskyroje!
Vi-kis 2007-12-09 11:05:29
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
Nepriklausoma Lietuva savo kino reikalų tvarkyti nesugeba. Kaip buvo tarpukariu, taip ir dabar betvarkė. Atrodo, susirenka daug gražių, gal net protingų ponų ir ponių, daug rimtai diskutuoja, o gaunasi kaip visada - šnipštas. Iš tikrųjų yra labai gerai, kad Maskva saugo tuos sovietinius lietuviškus filmus - tai garantija, kad jie bus išsaugoti ateičiai. Nes saugant Lietuvoje, būtų kaip su tarpukario vieninteliu vaidybiniu filmu ir kino kronikomis - neišliktų. Lietuva - ne kino valstybė.   ATSAKYTI
to veidai 2007-12-06 16:15:26
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
pats supratai ką parašei?   ATSAKYTI
veidai 2007-12-06 15:31:03
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
daroma kryptingai ir tikslingai. Su rekomendacijomis ish shalies.
Ne tik kinas- vienintelis istatymishkai valstybes pripazistamas menas vieshose erdvese- tik architektura.
Ar tai stiprina pilietine visuomene?-NE   ATSAKYTI

Top Video

TV3 Žinios. Pajūryje nebelieka vietos: poilsiautojų Palangoje ir Šventojoje daugėja kasdien
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Pajūryje nebelieka vietos: poilsiautojų Palangoje ir Šventojoje daugėja kasdien
DABAR RODOMA
TV3 žinios. Advokatas prabilo apie liudijimus, ką Pinikas darė prie žuvusios Didžiūnaitytės kūno
DABAR RODOMA
TV3 žinios. Nušauto policininko šeimą pasiekė piniginė parama: iš viso – kiek daugiau nei 33 tūkst.
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Dėl vietoj dušinių Palangoje išdygusio namo surengta akcija: žmonės atėjo pasiruošę išsimaudyti
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Kaimynai sukrėsti dėl pro langą iškritusio ir žuvusio penkiamečio: tėvai vaikais labai rūpinosi
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Su oro balionais į audrą patekę dalyviai papasakojo, ką patyrė skubiai leisdamiesi
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Punios šilas ir vėl specialistų akiratyje: šile įsisiautėjo kenkėjai
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Vos tik paskelbus sprendimą apie atidaromą sieną, lietuviai patraukė į Lenkiją
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Lietuva dėl Astravo sulaukė paramos iš Lenkijos: žada taip pat nepriimti
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Per Kuršių marias kelte plaukę keleiviai sulaukė netikėtos staigmenos
REKLAMA
REKLAMA

×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų