Kaip sureaguotumėte vaikų darželyje išvydę berniuką, vilkintį suknele? Ar jus šokiruotų mergaitė berniukiška šukuosena ir suplėšytais džinsais? Dažnas tikrai pagalvotų: „Ką sau mano tokio vaiko tėvai?“, bet kritika greitai būtų atremta teiginiu, kad kiekvienas vaikas gali pats pasirinkti, kuo jis nori būti.
Kol vadinamieji „unisex“ (skirti ir vyrams, ir moterims) drabužiai skinasi kelią į parduotuvių lentynas, itin šiuolaikiškai mąstantys tėvai pasiduoda naujoms vaikų auklėjimo tendencijoms – vaikas pats turi pasirinkti, kuo jis nori būti.
Tokia tendencija populiarėja Jungtinėse Amerikos Valstijose, o šia mada seka net ir itin žinomi žmonės, pavyzdžiui, legendinė aktorė Angelina Jolie savo dukrą rengia taip pat, kaip ir jos įbrolius, mergaitė ne kartą paparacų užfiksuota su itin „berniukiška“ šukuosena. Garsi aktorė kritikams atkerta, kad vaikas gali pasirinkti pats.
Psichologai pastebi, kad nors tėvai Lietuvoje gali gauti daug ir įvairios informacijos apie vaikų auklėjimą, vis tik dažniau pasikliaujama ne specialistų patarimais, o savo „nuojauta“, kuri labai stereotipiškai kužda: mergaitėms – lėlės, berniukams – automobiliai. Į klausimą, ar tiesa, kad tėvai auklėdami vaikus pasikliauja stereotipiniu požiūriu, edukologė Austėja Landsbergienė atsakė: „Šioje srityje pastebimi tam tikri pokyčiai, bet jie kol kas labai nedideli. Jei paklaustumėte, ar šie pokyčiai yra pakankami, mano atsakymas būtų neigiamas.“
Tėvai nesąmoningai verčia rinktis
Į klausimą, ar teko girdėti apie tokią vaikų auklėjimo tendenciją, šiuo metu vis populiarėjančią Jungtinėse Amerikos valstijose, kuomet tėvai stengiasi neprimesti vaikui lytiškumo ir tarsi pačiam leidžia pasirinkti, kuri lytis jam priimtinesnė, kitaip tariant, vaikui paliekama galimybė nuspręsti, ar jis nori lėlės, ar automobilio, edukologė atsakė: „Būtina atskirti du dalykus – su kuo vaikas žaidžia ir kokia jo veikla bei lytis apskritai. Vaikui neturėtų būti brukami žaislai, bet tai daryti tėvai pradeda dar tada, kai vaikas tik valgo ir miega – perkami marškinėliai su mašinytėmis ir pan. Vaikams paprastai sukuriama tam tikra aplinka, tad jei berniuką nuolat supa žydros spalvos daiktai, automobiliai, paveikslėliai ir kiti „vyriškumui“ priskiriami dalykai, vaikas ilgainiui tuos simbolius atpažįsta ir ieško jų reprezentacijos savo aplinkoje, o paskui tėvai sako „na va, tikras berniukas, prie lėlių jis eina“.“
A. Landsbergienės teigimu, tėvai nemąsto apie tai, kad tokį vaiko elgesį jie jau „užprogramavo“ savo veiksmais. „Puikiai pamenu, kai mūsų sūnus trečiam gimtadieniui „užsisakė“ virtuvėlę, tai buvo prieš šešerius metus. Man teko nuvažiuoti į visas Vilniaus žaislų parduotuves, kol pavyko surasti ne rožinę virtuvėlę. Žmonės parduotuvėje labai nustebo ir sakė, kad pirmą kartą susiduria su tokiu atveju. Jie sakė man: „O jūs leidžiate savo berniukui?“ Man sunku buvo patikėti, kad užduotas toks klausimas. Taip, ne tik leidžiu, bet ir noriu, kad jis gyvenime mokėtų gaminti.“
Sūnui nupirkta lėlė
Pašnekovė prisipažino, kad gimus pirmam sūnui, jam buvo nupirkta lėlė, lėlės vežimėlis ir kitos priemonės, kurių reikia rūpinantis kūdikiu: „Tai buvo prieš dešimt metų ir kai kurie pažįstami tikrai buvo šokiruoti. Net buvo sakoma: „Jūs ką, norite, kad vaikas užaugtų gėjumi?“ Visus šiuos klausimus išsprendžia švietimas – turi kalbėti, aptarti, diskutuoti ir situacija pasikeičia.“
Apie tai, kokių klaidų daro tėvai, kai išgirsta vaikų norus, kurie „netelpa“ į tėvų gana stereotipinį mąstymą: „Didžiausia klaida, kai tėvai ima „kreipti teisingu keliu“. Jei berniukas paprašo lėlės, tėvai tučtuojau ima siūlyti malūnsparnį. Teko stebėti situaciją parduotuvėje, kai vienas berniukas norėjo „mergaitiško“ konstruktoriaus, o tėvai nėrėsi iš kailio norėdami sūnų atkalbėti.“
Vaikai nepažįsta stereotipų
Paklausta, iš kur kyla tokie vaikų norai, edukologė sakė: „Vaikai neturi stereotipų, jie nuoširdžiai išsako norus ir atvirai kalba apie patinkančius dalykus. Vaikai turi būti skatinami viską išbandyti, pažaisti su įvairiais žaislais, juk gal tam vaikui, kuris nori žaislinės virtuvėlės, iš tiesų lemta būti antruoju Džeimiu Oliveriu, kitu atveju žmogus gali būti priverstas gyventi taip, kaip iš tiesų nenori.“
Anot pašnekovės, suaugusiems labai svarbu pripažinti, kad stereotipinis mąstymas būdingas jiems, o ne vaikams. „Ugdomas laisvai, vaikas auga kur kas labiau savarankiškas, ir patikėkite, jie tikrai žino, kas yra – berniukai ar mergaitės. Žinoma, jei tėvai yra paranojiški, nuo vaiko daug dalykų slepia, tai jis gali augti savęs nepriskirdamas kuriai nors lyčiai, bet jei vaikas auga natūralioje aplinkoje, kur nėra nuogumo fobijos, ar bendravimas nėra kitaip suvaržytas, viskas būna gerai“, – kalbėjo edukologė.
Berniukas, kuris mėgo sukneles
Į klausimą, ar tam tikros lyties primetimas nėra vaiko psichikos žalojimas, o užaugęs toks vaikas nesugebės adekvačiai vertinti tam tikrų dalykų, pašnekovė atsakė: „Nemanau, kad tai koks nors žalojimas. Kol kas nėra kartos, kuri buvo būtent taip auginama ir jokių objektyvių išvadų apie šį reiškinį daryti veikiausiai negalime. Juk mes, suaugusieji, tam ir esame, kad papasakotume vaikui, kokiame pasaulyje gyvename ir sudarytume sąlygas sukurti dar geresnį pasaulį, o stereotipiškai ugdydami vaikus tarsi sąmoningai nutylime tai, ko tikrai daryti nereikėtų.“
Edukologė prisiminė savo darbo praktikoje susidūrusi su atvejais, kai vaiką labai traukė, atrodytų, jo biologinei lyčiai nederantys dalykai: „Man yra tekę dirbti su vaiku iš Skandinavijos, kuris buvo įsitikinęs, kad nori būti mergaite ir labai mėgo sukneles. Jam tėvai tai leido ir sakė, kad tai etapas, kuris pareis – jei nori vaikščioti su sijonu, vaikščiok. Šiandien šis vaikas žaidžia futbolą, yra pasišiaušęs paauglys ir jokių minčių apie sijonus jam nekyla.“
Specialistės teigimu, tokie „ieškojimai“ dažniausiai pasitaiko ikimokyklinio amžiaus vaikams, kai šie susipažįsta su juos supančiu pasauliu, ima identifikuoti aplinką: „Žinoma, vėliau ieškojimai tęsiasi paauglystėje, bet tai daugiau tam dvasiniai dalykai“, – kalbėjo A. Landsbergienė.
„Berniukai neverkia“ arba „kaip tu čia sėdi?“
Paprašyta palyginti Lietuvos situaciją su kitų šalių turima švietimo praktika, knygų apie vaikų auklėjimą ir ugdymą autorė sakė: „Mūsų visuomenėje auga sąmoningumas ir vaikams nebesakomi tokie dalykai, kaip „berniukai neverkia“ arba „kaip tu čia sėdi? Mergaitė turėtų sėdėti gražiai ir ramiai“. Nors tai, atrodytų, yra labai elementarūs dalykai, bet Lietuvoje prieš dešimtmetį jie buvo gajūs, o Belgijos ar Skandinavijos šalių oficialiose valstybinėse ugdymo įstaigose tokių „pastebėjimų“ tikrai nesigirdėdavo.“
Apie skirtumus valstybinėse ugdymo įstaigose Lietuvoje ir užsienyje, pašnekovė sakė: „Viena didžiausių problemų, kurias pastebiu Lietuvoje – tai, kad mūsų šalyje į darbą ikimokyklinėje ugdymo įstaigoje pedagogai dažnai žvalgia kaip į paprastą darbą, bet juk pedagoginis darbas yra daugiau nei tik veiklą, kuri užtikrina, kad tam tikrą dieną į banko sąskaitą bus pervesta tam tikra pinigų suma. Reikėtų kalbėti apie kitokią motyvacija, nes juk šie specialistai augina ateities kartas. Daug žmonių, dirbančių šioje srityje, neturėtų ten būti ir dalis net patys nenori joje būti, bet dirba tik todėl, kad kažkuriuo gyvenimo momentu atitinkamai susiklostė aplinkybės, o tai labai trikdo dirbančiųjų iš pašaukimo darbą.“
Ar Lietuvoje vaikai auklėjami pažangiai?
A. Landsbergienės teigimu, negalima kalbėti tik apie pedagogus, dirbančius su vaikais, neminint tėvų: „Lietuvoje tėvai labai dažnai į ugdymo įstaigas žvelgia atsainiai. Vieni galvoja: „aš ateisiu ir pažiūrėsiu, ką jūs darote blogai“, kiti – „ko jūs prie manęs kimbate, tai jūsų darbas, tad jį ir dirbkite“. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad šeimos ir ugdymo įstaigos bendradarbiavimo neįmanoma pasiekti laukiamų rezultatų, o tai rodo gausybė įvairių tyrimų.“
Edukologė pasakojo, kad Skandinavijos šalyse labai daug darželių ir mokyklų sąmoningai į savo veiklą stengiasi įtraukti tėvus savanorius: „Tėvai ateina skaityti knygų, tvarkyti klasių, organizuoja renginius. Nėra požiūrio, kad darželyje reikia tik apsilankyti per šventes ar sumokėti pinigų ir niekas nekvaršins galvos – tai anaiptol nereiškia, kad tėvai padeda. Tikrasis bendradarbiavimas vyksta dirbant kartu nuo a iki ž. Įdomu tai, kad kiek man yra tekę susidurti su tarptautinėmis ugdymo įstaigomis, kur labai brangus mokestis už mokslą, jose tėvai prie vaikų ugdymo prisideda daugiausiai. Atrodytų, kad žmogus už metus sumokėjęs 26 tūkst. eurų turi teisę sakyti, kad už viską sumokėjo ir neprivalo padėti, bet susikuria labai stiprios bendruomenės. Mėgstama kritikuoti, kad bepigu susikurti bendruomenę, kai egzistuoja tokios pajamos, bet juk bendruomenes kuria žmogiškieji santykiai. Mūsų šalyje vis dar labai gajus požiūris „moku aš, o jūs viską padarykite“.
