Nesvarbu, tau 15 ar 25 metai – tėvai dažnai tiesiog nenori girdėti tavo nuomonės, o dėl visko, ką darai, nuolat jaudinasi ir kiša savo patarimus sakydami: „Jau žinom, ką tai reiškia – turim daugiau patirties.”
Kalbant su tėvais, sklandų bendravimą ir aktyvų klausymą nutraukia tam tikri bendravimo barjerai. Tai savos nuomonės kišimas, nenoras sutikti, manymas, jog esi neteisus, nepatyręs, kalbi nesąmones, o galiausiai, kai tu nesutinki su jais – manymas, jog negerbi savo tėvų. Prasideda konfliktai, vienas kito negirdėjimas ir nesusipratimai. Tai kiekvienos šeimos problema. Rečiau ar dažniau, ji pasitaiko visiems.
Viena iš dažniausiai pasitaikančių problemų ta, jog tėvai nenori suprasti, jog jų vaikų vertybės, supratimas gali būti kitokie nei jų. Auklėdami tave, jie nejučia prikiša tai, kas jiems atrodo gerai, tačiau žmogaus mąstymą, vertybes formuoja ne tik šeima. Akivaizdu, kad jei tėvai niekuomet nepasisakė už prabangą ir blizgančius automobilius, nes jų nuomone reikia turėti tik tai, kas tenkina vidutinio žmogaus poreikius, o jų vaikas atėjęs ir pasakęs, jog ketina įsigyti „Jaguarą”, gimdytojai nustebs, galbūt net įsižeis, kad vaiko poreikiai eina prieš jų įsitikinimus ir pradės įtikinėti, jog tai – pinigų švaistymas. Kitaip tariant, jie nesupras, kodėl jų vaikui reikia to, kas nepriimtina jų šeimoje.
Tokiose situacijose reikėtų parodyti savo supratingumą ir atsakingumą pasakant, jog kiekvieno žmogaus poreikiai, vidinis pasaulis ir vertybės skiriasi. Tu taip pat turi savo nuomonę ir turi teisę kurti savo pasaulį. Įtikinėti, jog viena ar kita yra gerai – nereikia ir vargu ar veiks. Per vieno pokalbio laiką tėvų nusistatymų ir vertybių nepakeisi.
Kita ne rečiau sutinkama konfiktinė situacija – kai tėvai sako, jog tu – nepatyręs, o jie jau turi gyvenimiškos patirties arba yra girdėję, kaip ten atsitinka. Savaime pajaučiame žodžiais neišsakytą nepasitikėjimo ir baimės jausmą iš tėvų pusės. Tarkime, tu nori vasarą išvykti dirbti į užsienį, o tėvai kažkada yra girdėję, kad toje valstybėje buvo apgaudinėjami jauni žmonės. Tėvai stengsis tave atkalbėti ir nenorės girdėti tavo nuomonės bei to, ką tu girdėjai iš savo pažįstamų.
Čia ramiai turėtume jiems priminti, kad kiekviena situacija yra skirtinga, keičiasi laikai, o nuogirdos ir prasta nuomonė sklinda greičiau nei gera. Puikiai veikia apeliavimas į jausmus: „Aš suprantu, jog tu nerimauji.” Taip parodysime ne tik savo supratingumą, atsakingumą, bet ir atkreipsime dėmesį į save. Po tokio sakinio su įvardžiu „aš”, pašnekovas visada suklūsta ir atkreipia dėmesį, prisimena, jog pokalbis vyksta dialogu. Tokiuose pokalbiuose dažnai užtenka pasakymo: „Pasitikėk manimi, viskas bus gerai, žiūriu į tai atsakingai.”
Daugelis mūsų nemėgsta, kai mums nurodinėja, prikiša savo nuomonę, sako, kaip elgtis, mąstyti. Mes norime tikėti savo jėgomis, kad galime priimti sprendimą, kuris mums yra geriausias, o šeimoje norime jausti lygiavertiškumą ir tarpusavio pagarbą. Suformuoti atsakingo, patikimo ir savarankiško žmogaus įvaizdį nelengva, bet verta pasistengti. Kita vertus, leiskime tėvams atlikti savo vaidmenį. Kiekvienas rūpinasi ir jaudinasi už savo atžalas taip pat, kaip tai darydavo ir jų tėvai.
Tai – nenutraukiama grandinė. Svarbu ją kuo ankščiau suprasti ir parodyti dėkingumą bei pagarbą. Konfliktinės situacijos veda į aklavietę.
Sėkmės kuriant gražius santykius šeimoje.
Goda Gutautaitė
