Kaip ir kiekvienais metais, lauktas ar nelauktas, atėjo rugsėjis. Į bemaž kiekvieno jaunuolio ir ne jaunuolio gyvenimą įsiveržė nauji mokslo metai su naujais iššūkiais, naujais darbais, idėjomis, draugais, sapnais ir kitomis problemomis. Nesvarbu, ar esi pirmakursis, ar trečiakursis, ar magistrantas, ar doktorantas, ar grįžęs po studijų užsienyje, ar džiaugsmingai gavęs savo diplomą – nuo mažens įskiepyta rugsėjo pirmoji tau sukelia kažkokius jausmus. Tačiau kiekvienam ir kiekvienais metais vasaros-rudens metamorfozė vyksta skirtingai.
Pati slankioju po slaptingus Vilniaus universiteto centrinius rūmus tarp filologų, filosofų ir istorikų, kurie, lygiai taip pat kaip aš, kol kas tik slankioja ir bando iš naujo įsilieti į naujo semestro džiaugsmus ir nelaimes. Ir štai su džiaugsmu šypteliu pamačius naujų veidų grupeles, beieškančias auditorijų. Prisimenu – jautiesi kažkuo ypatingas, nes baigei mokyklą ir dabar gali vadintis studentu, tačiau tuo pat metu supranti, kad šioje situacijoje esi kaip ir visi kiti ir, tiesą pasakius, niekam nei šilta nei šalta dėl šio tavo gyvenime svarbaus žingsnio. Šiaip ar taip, knieti socialiniam tinklalapy paviešinti kokį nors protingą ar šmaikštų sakinį, išgirstą pirmoje paskaitoje. Galų gale supranti – galbūt nieko čia ypatingo nėra...
„Saulė popietėmis kaitina ir juokias. Bobų vasara, mat.“
Vilniaus universiteto centrinių rūmų M.K.Sarbievijaus kiemely, aplink fontaną iš visų pusių spiečiasi studentai – rūkantys, skaitantys, pokštaujantys ar mąstantys: „Tai, rupūs miltai, šį semestrą stengsiuos...“ Kai kurie sėdi grupelėmis, kai kurie po du, kai kurie po vieną su ausinukais. Po trijų mėnesių nesimatymo studentai glėbesčiuojas, juokias ir išpūtę akis klausosi vieni kitų istorijų. Gaila, deja, kad, tikriausiai, ateinantį rugsėjį pokalbis laukia toks pat...
Na, bet kad ir kaip ten bebūtų, oras vėsta ir rūkančių prie fontano renkasi vis mažiau. Galima pastebėti, kad spiečiamasi viduje – sofutės, suoliukai, palangės, grindys – viskas jau greitai bus nusėta studenčiokais. Tačiau kol kas visur vyksta šioks toks sąmyšis.
Sutrikę ir pasimetę tarp mūsų vaikštinėja ir buvusieji „erasmusininkai“, sutinkami išsiilgusių draugų ir kolegų, naujienų ištroškusių smalsuolių. O sugrįžusieji jaučiasi kaip kažkur pramiegoję semestrą – atidaryta Orientalistikos skaitykla, išėjo labiausiai mėgstama dėstytoja, kurso draugai kalba keistais terminais... Tiesa, ERASMUS patirtis yra kaip sapnas, iš kurio žadina rugsėjis Lietuvoje. Panašiai jaučiasi ir vasariniai emigrantai, dirbę Anglijoj ar kur... Na, Anglijoj. Tik jie stebisi ne tiek savosios mokslo įstaigos aktualijomis, kiek pačia Lietuvėle. O kas čia? Čia merai tankuose, nenustojančios kilti degalų kainos ir krepšinio aistruoliai.
Šiemet visa mokslo metų pradžia yra lydima sirgalių šūksnių, įvairiausių krepšinio reklamų ir naujienų. O rugsėjį dažnas norėtų paskutinius keletą kartų gerai pasitūsinti prieš pradėdamas rimtai mokytis. Ir štai vakarėliai prasideda tik vidurnaktį, kadangi iki tol visuose klubeliuose ir kabokuose minios žmonių stebi transliacijas, kaip mūsų krepšininkai „duoda į kaulus“. Ar žiūri varžybas su jais, ar ne, po visko ant kiekvieno kampo girdi šviežius komentarus bei dainas.
„Rugsėjis atėjo ir nieko čia nebepadarysi ir nepasispardysi.“
Štai visai neseniai pati gurkšnojau alų, klausydamasi puikaus „breakbeato“, o šalia susirinkus grupelė jaunimėlio užtraukė seną gerą „Trys milijonai“. Deja, alkoholis ir gera nuotaika padarė savo, todėl tai skambėjo maždaug – „la la la la, trys milijonai!“. Na, bet dainai pasibaigus, visi draugiškai paplojome.
Bemaž visiems studentams aktualus erzelis – ankstyvas rytas. Iš namų, žmogus, išeini apsisiautęs paltu ir susikišęs rankas į kišenes, supamas slegiančio rūko. Bet štai popiet, keliaudamas iš paskaitų tą paltą nei šiaip nei taip bandai temptis kartu su savo nešiojamuoju kompiuteriu ir krūva knygų, ką tik pasiimtų iš bibliotekos (dažnos iš jų, tiesa, gana masyvios).
Saulė popietėmis kaitina ir juokias. Bobų vasara, mat. Kaip pažiūrėsi – paskutiniai saulės erzinimai prieš grėsmingai artėjančią žiemą arba nuostabi saulės dovana jau pasibaigus vasarai. Pesimistas esi, ar optimistas?
Tiek to, pesimistas, optimistas – rugsėjis atėjo ir nieko čia nebepadarysi ir nepasispardysi. Vasara baigėsi – kai kuriems nevykus (jei kam įdomu, tai tokia buvo man), kai kuriems viena geriausių. Baigėsi ilgos naktys po žvaigždėtu dangumi, baigėsi ilgi pasisėdėjimai prie laužo, baigėsi ežerai ir jūros, deginimasis, akiniai nuo saulės ir nuo mažens įskiepyta visų laukta vasara. Norom nenorom einame į darbus, į paskaitas, tvarkomės dokumentus, rašome straipsnius, ieškome knygų, dėstytojų ir auditorijų. Prabėga ši pradžia labai greitai – net nepastebi. O tada darosi gal net truputį gaila... Juk artėja lapkritis, Kalėdos, sesija...
Galbūt šis rugsėjis iš esmės niekuo nesiskiria nuo visų kitų.
Berta Radionovaitė
