Sykį nugirdau savo šefę, tariančią žodžius: „Ot gerai būti studentu, viskas, ką jam reikia daryti, tai nueiti į paskaitas ir pagerti“. Susimąsčiau. Iš tiesų dauguma jau nebe studentų mąsto turbūt panašiai, manoma, kad studentas – tai tas, kuris mokosi ir stikliukus kilnoja, ir viskas. Bet argi tik tiek mes teverti visuomenės akyse? Ar mes galime dar kažką pasiūlyti sau ir jai? Paprastai susiduriama su žodžiu „hobis“, kuris kaip ir pateisina visą likusį studento (ir ne tik) laisvalaikį. Sąvoką ne taip sunku apibrėžti, kaip ją įgyvendinti šiandienoje. Hobis, ar kitaip pomėgis, turėtų būti veikla, kuria žmogus užsiima dažnai ir kurią darydamas jis jaučiasi gerai bei kuri jam patinka, bent mano manymu. Tada pakankamai juokingai nuskamba, kai studenčiokas taria, esą jo hobis yra kelionės, į kurias jis išvyksta 1-2 kartus per metus. Kiti sako, kad hobis yra megzti, bet vėlgi klausimas, kiek dažnai mezginiais apsikrovę sėdime. Dar vienas geresnių hobių – muzika. Neneigiu, muzikos klausausi ir aš kiekvieną dieną, tačiau hobiu pavadinčiau tik visišką melomaną, o ne eilinį muzikos kaip baliaus fono klausytoją. Ką dar į CV įrašius? Filmai! Ką padarysi, kad tiek filmai, tiek serialai dažnam tampa priverstiniu hobiu: juk nesam kalti, kad „Lost“ trunka kone amžinybę... Ir, be abejonės, knygos, kurios jau skamba kaip ironija iš studentų lūpų, kadangi grožine literatūra tampa teorijos vadovėliai. Taigi, talpinant veiklą į apibrėžimo rėmus, išeitų taip, kad pagrindinis studentų hobis tikrai yra baliai, nes bent jau iš pirmų studentavimo metų, kiekvienas turi ką prisiminti ar neprisiminti. Tad ar tikrai visuomenė ir mano šefė klysta? Įsižeidžiame gavę tokį antausį į savo veidus. Juk be hobio žmogus neįdomus, juk be hobio žmogus nuobodyla, o mes tikrai ne tokie.
Štai, pavyzdžiui, man labiausiai patinka galvoti apie tai, kas man patinka, modeliuoti ir kraipyti gyvenimą į hobio pusę: jei vieną dieną aš nusprendžiu, kad man patinka gaminti valgyti, aš visą laisvą laiką skiriu naršymui po receptų knygas ir spoksojimui į savo prieskonių kolekciją, mintyse juos maišydama vienus su kitais ir stengdamasi pajusti jų skonį. O jei kitą dieną prabundu su aiškia vizija, kad viskas, ką noriu daryti, tai žiūrėti į žvaigždynus, imuosi skaityti apie Jupiterio palydovus. Deja, bet kol kas mano hobiai su manimi leidžia laiką daugiausia savaitę, o tada nieko nesakę mane palieka, ir nei jokio raštelio, nei saldainių dėžutės. Ir galų gale suvoki, kad viskas, kas iš tavęs yra, tai neblogas pašnekovas praktiškai visomis temoms, tiek, kiek reikia (ir kiek per daug) prie butelio su naujais draugais iš baro. O paklausta, ką veiki po paskaitų ar laisvalaikiu, šelmiškai nusišypsau ir tariu visiems: groju skudučiais. Apsauga nuo tolimesnių klausimų, nes niekas neturi minčių apie skudučius, kuriomis norėtų su manimi pasidalinti, taip išvengiu buvimo behobe ir melavimo žmonėms į akis. Būnu biedna ir gal kartais neteisinga, bet sakyti, kad mano pomėgis – rašyti, būčiau neteisi: kartą į mėnesį kur nors spaudoje šmėkštelintis mano rašto darbas dar neatspindi to, ką darau su malonumu kiekvieną ar bent kartą per savaitę.
Tad ir šį kartą, kaip paprastai, užbaigiu savo pasvarstymą klausimu: o tu, ar turi hobį?
Eglė Ramoškaitė
