„Ne, nenoriu, pasitrauk! Niekše!.. Negaliu... Man skauda!“
„Egidijau, baik!“
Tai padriki žodžiai, besijungiantys į sakinius, kuriuos tą vakarą Emilija naudojo kaip pagalbos šūksnius. Mergina, kupina ašarų akyse ir veidu, kuris vis dar perkreiptas iš skausmo, sutiko man papasakoti apie tą vakarą, kuris jai buvo lemtingas.
„Vakarą leidau viena savo namuose, grįžusi iš paskaitų į bendrabutį, kuriame gyvenu jau kelis metus, skaičiau knygą ir norėjau anksčiau atsigulti. Tada suskambo į duris skambutis. Maniau, kolegė atnešė konspektus, kurių turėjau sulaukti artimiausiomis dienomis ir atvėriau duris. Prieš mano akis stovėjo Egidijus. Aukštas, tamsiaplaukis, mėlynakis ir vis dar su ta pačia kerinčia šypsena. Mano buvęs vaikinas. Laikė rožes, kurios buvo skirtos man... Geltonos. Kaip visad. Įsileidau jį į kambarį ir pasiūliau arbatos. Jis sutiko, o kai nuėjau į virtuvę užkaisti virdulį, tada prasidėjo baisiausias košmaras“.
Čia Emilijos pasakojimas šiek tiek nutrūksta, skaisčiu veidu bėga ašaros, ji nebegali tvardytis, nes merginai prieš akis išniro tas košmaras, kurį jai teko patirti tą nelemtą penktadienio vakarą. Vaikinas staiga įbėgo į virtuvę, kur buvo ruošiama arbata, parvertė ją ant žemės ir pradėjo prievartauti, žaginti ir elgtis prieš jos valią.
„Jis nuolat man rėkė baisiausius žodžius, keikėsi, mušė man per veidą, plėšė drabužius, o aš tik verkiau ir bandžiau grumtis. Garsiai šaukiau, bet niekas negirdėjo. Visi studentai penktadieniais po pietų išvažiuoja į tėviškę. Pasijaučiau visiškai viena. Niekas negalėjo man padėti. Jaučiau, kaip jis mane niekina ir supratau, kad nebegaliu nieko padaryti. O būtų pasitaikiusi nors kokia šakutė ar kočėlas,“– dabar jau šypteli Emilija, kuri suvokia, kad ją, jauną, nepatyrusią mergaitę išniekino vaikinas, kurį ji kažkada taip mylėjo.
„Mūsų meilė buvo platoniška. Vis sakiau, kad dar per anksti, kad dar nelaikas mums suartėti... Gal dėl šios priežasties jis norėjo man atkeršyti. O gal alkoholis apsuko jam galvą... Jaučiau, kad buvo išgėręs,“– dabar svarsto mergina.
Emilija nesikreipė į policiją, tik paskambino savo geriausiai draugei Laimutei ir viską jai papasakojo. Visą naktį draugė praleido pas Emiliją ją guosdama, bet tai nepadėjo. Skriauda jau padaryta ir jos nieko nebegali pakeisti.
Mūsų dienomis išžaginimai yra pakankamai dažnas reiškinys. Nuolat kyla įvairios diskusijos ir ginčai kas dėl to kaltas. Vieni teigia, jog visada kalta yra auka, mat ji gali išprovokuoti skriaudėją, sugundyti jį ir pati sau pasidaryti žalą tokiu būdu. Tačiau Emilijos pavyzdys yra kitoks. Ji niekuo dėta, nenorėjo provokuoti ir vilioti Egidijaus. Tai buvo jo planas, jo kėslai. Tai tik jis maniakiškai pasielgė. Net gėlių atnešė į jos namus. Šitaip jis troško išniekinti mergaitę.
Labai skaudus faktas, jog nuskriaustos mergaitės nesikreipia į policiją. Tai yra dėl kelių dalykų, mat vienos jų bijo skriaudėjo keršto, kitos įtikina save ir artimuosius, kad policija „vis tiek nesuras nusikaltėlio“, o kitos visą padarytą nusikaltimą slepia ir net mamai to nepasako. Bijo prisiminti įvykį arba būti kaltinamos dėl aplaidaus elgesio ir pan.
Atsakyti, kas dėl to kaltas, yra labai sunku. Čia susiduriame su mintimi, jog kiekvienas, pagrindęs savo nuomonę, yra teisus. Kartais merginos provokuoja priešingą lytį, o kartais mergaitės tiesiog tampa niekšų pasityčiojimo auka.
Šia tema turėtų būti diskutuojama bei kalbama daug ir garsiai. Taip, kad žagintojai jaustų kaltę ir gėdą, o aukos nebijotų pasipasakoti savo istorijos ir savo drąsa paskatintų kitas mergaites kreiptis pagalbos.
