Videtą Samienę Šiauliuose galima laikyti unikaliu žmogumi. Civilinės metrikacijos skyriuje ji dirbo beveik keturis dešimtmečius. Būdama vedėja sutuokė 42 tūkstančius porų. „Reikia priimti žmogų tokį, koks yra. Jeigu jį rinkaisi, tai ir jo blogybes turi priimti kaip dovaną“, – pataria įvairiausių porų sutuokusi V. Samienė.
Gyvenimas kitaip pasisuko
Videta Samienė su šviesios atminties savo vyru gydytoju Antanu Algirdu Samiu buvo sutarę, jog abu kartu išeis į pensiją. Tarėsi tai padaryti dar praėjusių metų rudenį. Tačiau gyvenimas kitaip pasisuko. Tą rudenį staigi mirtis ištiko A. A. Samį.
„Pusmetis praėjo, o aš negaliu savęs surinkti, – susijaudina moteris. – Laidojau tėvelius – didelis skausmas, bet netekti vyro – visai kitoks skausmas. 43 metai kartu nugyventi, tai buvo tikroji antroji puselė.“
Norėjo tada iš karto palikti darbą, bet vadovybė ir kolegos sulaikė.
„Bet pavasarį priėmiau sprendimą išeiti ir tiek, – sako buvusi vedėja. – Mano paskutinė darbo diena buvo balandžio 11 -oji.“
Šį kovą buvo suėję lygiai 37 metai, kai pradėjo dirbti Civilinės metrikacijos skyriaus vedėjo pavaduotoja. Buvo 27-erių, bebaigianti teisės studijas Vilniaus universitete. Santuokų rūmai buvo prieš tris mėnesius atidaryti.
7 metus dirbo pavaduotoja ir lygiai 30 metų – vedėja. Išlydėdami skyriaus darbuotojai suskaičiavo jog per tą laiką buvo sutuokta 42819 porų.
„Gal ir ne visas sutuokiau, bet parašas santuokų liudijimuose – mano“, – šypsosi V. Samienė.
Poros keičiasi
– Šitiek jaunavedžių matėte, kokios šiandien poros kuria šeimą? Kada pati ištekėjote?
– Aš ištekėjau 20-ies, vyrui buvo 23 metai. Po metų susilaukėme dukros, o dar po penkerių – dvynukų: dukros ir sūnaus. Dabar turiu jau šešis anūkus, vyriausiajai anūkei – 20 metų, jauniausiam – 4 mėnesiai.
Dabar tuokiasi vyresni. Anksčiau jaunavedžių amžiaus vidurkis būdavo 18–20 metų.
Labai daug tuokdavosi nepilnamečių ir vyresnių, besilaukiančių vaikelio. Esu skaičiavusi, jog tokios poros sudarė net 70 procentų. Jauniausia nuotaka yra buvusi 15 metų.
Dabar mūsų jaunavedžiai yra 25–30 metų, baigę mokslus, šiek tiek įsitvirtinę ir neskubantys sulaukti vaikelių.
Apranga, mados – visai kitos. Nuotaką trumpa suknele dabar retokai pamatysi. Ilgos baltos šviesios nuotakų suknelės, net jeigu antrą kartą tuokiasi. Vyrai – taip pat baltais kostiumais.
Anksčiau palydą kviesdavo ateiti apsirengus tuo, ką turi. Dabar derinama viskas: nuo vienodų suknelių iki puokštelių ir pabrolių peteliškių. Ryžiais ir rožių žiedlapiais apipila jaunuosius. Tik prašome, kad tai darytų lauke. Nes negali kitos poros ateiti į pribarstytą salę.
Dažnesnės nei anksčiau yra mišrios, skirtingų tautybių poros.
– Kokią didžiausio amžiaus skirtumo porą prisimenate?
– Tuokėsi 80-metė moteris su 35 metų vyru. Tikino, jog myli vienas kitą.
Keičiasi ir požiūris
– Ar požiūris į šeimą keičiasi?
– Kardinaliai yra pasikeitęs. Ištuokų būdavo ir anais laikais. Bet dabar kas antra pora skiriasi – per metus ištuokos sudaro pusę santuokų skaičiaus.
Sunku pasakyti, kodėl nebėra nuostatos su išrinktuoju nugyventi visą amžių? Gal kad tapome laisvesni, savarankiškesni. Mažiau vienas nuo kito priklausomi materialiai. Ir globalizacija keičia žmogų, gyvenimo tempas kitoks. Gal mažiau kantrybės.
– Kas riša šeimą?
– Pati įsitikinau, kad šeima pirmiausia prasideda nuo lopšio. Po to – stalas – ne tik tam, kad prie jo atsisėstum pavalgyti, bet ir bendrauti, kalbėtis, aptarti, kas blogai, kas gerai.
Bažnyčia sako, jog dar reikia ir kryžiaus su Nukryžiuotoju, kad paprašytum jo pagalbos ar atsiprašytum už savo kaltes, padėkotum už visas gėrybes.
– O meilė?
– Meilė, žinoma, svarbi. Be to jausmo nebus ir noro būti kartu. Ji augina šeimą. Tačiau meilė šeimoje įgyja kitokį pavidalą, kitokių savybių – tai ir pagarba, ir pasitikėjimas vienas kitu.
Pažinti, derintis
– Ar matėte porų, kurių meilė išgaruoja labai greitai?
– Taip. Susituokia, o po mėnesio ateina skirtis. Sako, tik dabar žmogus atsiskleidė – koks yra, nežinojau.
Pažinti žmogų reikia dar iki santuokos, visokių situacijų patirti.
Kita vertus, mes visi padarome klaidų, nėra grynuolių. Bet dėl smulkmenų nereikėtų pyktis, blogo žodžio sakyti.
Negebame branginti to, ką turime. Reikia priimti žmogų tokį, koks yra. Jeigu jį rinkaisi, tai ir jo blogybes turi priimti kaip dovaną. Tik abu to turi norėti ir derintis. Ir nesistengti kito pakeisti – tai beviltiška.
Negali juk išmokyti žvirblio čiulbėti lakštingalos balsu.
Būta ir jaunikio „pavaduotojo“
– Kokių netikėtumų esate patyrusi?
– Kuriozinis atvejis buvo, kai jaunoji atėjo tuoktis ne su jaunikiu, o su jo pusbroliu.
Rodo jaunikio pasą – priešais stovi panašus, bet ne tas. Klausiu, ar pase jūsų nuotrauka? „Taip“. Paprašiau pasirašyti – matau, ne toks parašas kaip prašyme tuoktis. Sakau, eisime pas ekspertus, ne tas žmogus esate. Vis tiek tikina: „Tas“. Sakau, einu tiesiai į prokuratūrą. Tik tada ištarė: „Neikite.“
Pasirodo, jaunoji augino sūnų, tekėjo antrą kartą, darbovietė skyrė butą. Jeigu susituoks – skirs dviejų kambarių, jeigu ne – vieną. Susirado jaunikį. O tas kaime gyvena, pavasaris – laukus aria, negalėjo atvažiuoti. Tai paprašė pusbrolio jį „pavaduoti“.
Kai papasakojo, pasijuokėm. Po savaitės atvažiavo tikrasis jaunikis.
Buvo ir taip, kad jaunasis paliko nuotaką prie santuokos stalo. Paklausė: „Ar jau viską padariau, ko prašei?“ Jaunoji linktelėjo, o jis apsisuko, paėmė liudytoją už parankės ir išėjo iš salės. Tuokėsi pora dėl nuotakos nėštumo.
– Kokie santuokos žodžiai svarbūs?
– Man atrodo, jog labai svarbūs yra priesaikos žodžiai. Jie visiškai paprasti, o man nuo jų bėga šiurpuliukai per kūną.
Manau, tos šventės kiekvienai porai reikia – baliaus nebūtinai.
Sako, norime tuoktis paprastą dieną, o argumentas vienas – baliaus nedarome. Klausiu, kuo santuoka ir balius susiję? Dviese pasidarykite šventę. Įkalbėdavau jaunus žmones ateiti į iškilmių salę šeštadienį.
Nėra santuokų – nėra vaikų
– Vis pabrėžiama, kad šeima yra valstybės pagrindas, o ką matote iš patirties?
– Garsios šnekos su realybe nesutampa. Šiauliuose visu tūkstančiu santuokų per metus yra mažiau, nei anksčiau. Tada kasmet susituokdavo 1800, dabar – 800 porų. Kažkada teko sutuokti 40 porų per dieną. O dabar vieną šeštadienį esu sutuokusi tik vieną porą. Žiema – iš viso ne vestuvių sezonas.
Nėra santuokų, nėra vaikų. Dauguma porų svarsto, ar bus galimybės auginti vaiką. Gerai, kad pasvarsto, bet yra ir kita medalio pusė: besvarstydamos gali ir nebesulaukti vaikelio – ateina amžiaus riba.
Vyrauja neigiamas požiūris į daugiavaikę šeimą. Vienos iš tiesų gyvena tik iš vaikų pašalpų, bet yra ir kitokių.
Bet ir du, ir tris vaikus auginti nėra lengva.
Nuo valstybės palaikymo labai daug priklauso. Jeigu nesijauti saugus, jeigu nežinai, ar turėsi darbą, ar galėsi šeimą išlaikyti, tai kaip apie vaikus galvoti?
– Šiauliuose birželio 1-ąją švenčiama mažojo šiauliečio šventė. Esate jos pradininkė. Kaip kilo idėja?
– Ši šventė tokia graži tapo. Tėvai vis klausia: ar bus? Kaip nebus – devintus metus ją rengiame. Vieninteliai respublikoje, kiti miestai nesiryžta, nes tai didžiulis krūvis. Nuo kovo pradedame ruoštis.
Idėją paskatino dabartinis meras Justinas Sartauskas. Tada dirbo Savivaldybės administracijos vadovu, paprašė siūlyti idėjas.
Šimtamečius jau buvome pradėję sveikinti – senoliai pagerbti. O mažieji – ne, nors jie dar savo išskirtinumo nesupranta.
Bet mamos nuo ryto iki vakaro sėdi su jais čiūčiuodamos liūliuodamos. Kol vaikelis auga iki metų, reta kuri eina į darbą. Pati žinau, kad su tokiu vaikeliu nelabai kur išeisi – tik į kiemą, polikliniką.
Tai ir sumąsčiau, kad galėtų mamos ir tėčiai su kūdikiais vežimėliuose susirinkti į šventę. Vaikeliams šiauliečio pažymėjimus parengtume. J. Sartauskui patiko, idėją abu ir rutuliojome.
Džiaugiuosi, kad ji įgyvendinta – tai mano palikimas miestui.
Skyrė tada už idėją 3000 litų premiją – nupirkau daugiavaikei šeimai kompiuterį. Dar buvo sąlyga, jog idėjos konkurso laimėtojas gali už 30 tūkstančių litų kitą idėją per metus įgyvendinti. Pasiūliau įrengti terminalą prie Turizmo informacijos centro. Tai – dar vienas mano palikimas.
Maloniausia – dirbti su žmonėmis
– Ar apie tokį darbą jaunystėje svajojote?
– Niekada negalvojau. Ėjau su baime ir atsargumu, ar turėsiu tam gebėjimų. Juk panašiai kaip teisėjas valstybės vardu dirbi, jauniesiems tari: „Lietuvos Respublikos vardu skelbiu jus vyru ir žmona.“
Bet patyriau, jog maloniausias darbas – su žmonėmis.
– Sakoma, kad batsiuvys be batų, siuvėjas – be švarko. O jūsų skyriaus žmonės, ar sukūrę šeimas, ar augina vaikų?
– Saviems darbuotojams visada sakiau: mokotės arba gimdote vaikus. Taip ir darė: ir mokslus baigė, ir susituokė, ir vaikus augina.
Išėjau rami, nes mano vietą užims profesionalė.
Santuokų rūmų pastatas taip pat nėra apleistas. Ačiū tiems vadovams, kurie suprato, jog šį pastatą reikia nuolat „papudruoti“ – juk tai dalis miesto įvaizdžio.
Tik gėda ir bėda, kad dabar reikia tikinti, jog šitokiems rūmams reikia valytojo darbo, ne tik valymo kartą per savaitę. Nereikėjo to aiškinti, kol neperdavė privatininkams šio darbo.
– Daug miesto valdžios matėte iš arti, koks vadovas turi būti?
– Pamenu, 1969 metais pirmą kartą su vyru atvažiavome į Šiaulius. Jis buvo gavęs paskyrimą čia dirbti, važiavome pasižiūrėti, pasipuošiau aukštakulniais bateliais.
Iki šiol atsimenu tuometinę Vilniaus gatvę: lijo, vienos balos, šaligatviai išgriuvę, duobės, gatvė akmenimis grįsta. Nei šaligatviu paeisi, nei gatve, pavargau siaubingai.
Mano pirmas įspūdis apie Šiaulius tikrai buvo labai nekoks, tik paskui pradėjau jaukintis juos ir pamilau.
Kad tuometinis miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Vilius Kazanavičius ir jo bendraminčiai tą gatvę pakeitė – didelį darbą miestui padarė. Jie ir Santuokų rūmus pastatė, nors nebuvo tada politikos statyti santuokų rūmų.
Iš bažnyčios atėmė tą funkciją, o santuokas sukišo į kabinetus, kažkokias sales.
Viskas priklauso nuo vadovo požiūrio į miestą, į miestiečius – jiems tarnauji ir juos turi gerbti.
Rūta Jankuvienė
