Žengiant per pusnis, purus sniegas gurgždėjo po kojomis. Regis, kelių prižiūrėtojai šiandien pasidarė sau išeiginę ir nė kiek nesirūpino kelių nuvalymu. „– Žinoma, menka bėda, jei kokia mergiotė užsivers ir išsinarins kokia koją… ar galvą…“, – bambėjau mintyse. Sniegas gabalais vis krito iš dangaus ir nesiruošė liautis. Beprotiškai apsidžiaugiau, kai prieš akis išvydau Viltės namą. Lyg robotas ėmiau kopti į ketvirtą aukštą, šaltukas buvo prasiskverbęs iki pačių kaulų, kalenau dantimis, buvau tokia išsiblaškiusi, jog pirštines palikau namie, rankos nuraudusios nuo šalčio, o užplūdusi šiluma tik dar labiau jas žnaibė. Tirpstantis sniegas nuo galvos vandens upeliais tekėjo plaukais.
Paspaudusi durų skambutį laukiau, kol atsivers durys. Netrukus išgirdau atbildant Viltę. Nedidelis bilstelėjimas pranešė apie jos kietoką nusileidimą. Spragtelėjo užraktas ir tarpduryje pasirodė kaktą delnu trinanti Viltė.
– Labas, – nusišypsojo ir praleido mane į šiltą butą.
– Dieve, kaip šalta… – kalendama dantimis, ėmiau traukti nuo savęs peršlapusį paltą.
Sustojusi koridoriuje, žvilgtelėjau virtuvės pusėn ir prie stalo išvydau sėdint Vakarį. Iš nuostabos nevalingai kilstelėjau antakius ir prasižiojau.
– Labas, varvekli, – nusijuokė šis.
– Labas, – nutęsiau gergždžiančiu balsu.
– Tu varvi… – išsišiepė.
– Ką? – nesusigaudžiau.
– Tu tirpsti.
Tik dabar pastebėjau, jog nuo manęs lašėjo vanduo – nedidelė balutė jau buvo prie mano kojų.
– Tuoj atnešiu tau rankšluostį, – pasakė prasibraudama pro mane Viltė, – beje, jei nežinojai, tai egzistuoja toks daiktas, kaip skėtis… Juo labai lengva naudotis, tiesiog išskleidi virš galvos ir tiek… – patraukė per dantį.
Nepatenkinta dėbtelėjau į ją – to galėjau tikėtis iš Vakario, tačiau ne iš jos. Beje, ką jis čia veikia?
– Ačiū, kad teikėtės sumenkinti mano intelektą, – linktelėjau manieringai, – Bet, kai išėjau, dar nesnigo ir netgi švietė saulė… – prunkštelėjau.
Greitai man į rankas buvo įduotas gauruotas rankšluostis, o pati įgrūsta į vonią. Žvilgtelėjau į didelį veidrodį ir žioptelėjau. Šalčio nuplekšnoti skruostai švietė, kaip raudonas šviesoforo signalas, rusvi plaukai prisiploję prie galvos lyg prastos kokybės perukas. Atrodžiau lyg nužengusi iš trečiarūšio zombių filmo. Nieko nelaukusi, ėmiau sausinti plaukus, dabar jie pasišiaušę styrojo į visas šalis. Perbraukiau juos pirštais, kad kiek priminčiau žmonių padermės atstovę.
Virtuvėje ant stalo jau garavo keli puodeliai su šiltu gėrimu.
– Tikiuosi bent vienas bus man, – sumurmėjau.
– Žinoma, turime tave atšildyt, šaltanose, – nusišypsojo Viltė.
Šiandien ji buvo labai geros nuotaikos, svarsčiau kodėl. Pasiėmusi patį didžiausią puodelį, nusekiau paskui ją į kambarį, kur ant sofos jau buvo įsitaisęs Vakaris ir junginėjo kanalus.
– Pamaniau, trise bus smagiau, – burbuliavo Viltė, lakstydama po kambarį ir man į rankas įbrukdama indą spragėsių.
Prisėdau ant sofos krašto, jaučiausi šiek tiek susikausčiusi. Vakaris tuo tarpu patogiai išsidrėbė per pusę sofos, o Viltė įjungė filmą.
– Tikiuosi, tai nebus kokia nors romantinė istorija, per kurią abi imsit verkšlenti… – susiraukė Vakaris.
– Cha, gal tau priminti praeitą kartą… – piktdžiugiškai išsišiepė.
Nespėjus jai užbaigti Vakaris paleido į ją pagalvėlę, kurią maigė rankose.
– Aš užmigau, – teisinosi.
– Žinoma, – atsakė viską žinančios tonu.
Šis jų kvailas dialogas mane privertė pasijusti laisviau, pariečiau po savimi kojas ir įsitaisiau minkštame kampe, palikdama Viltei vietos per vidurį. Netrukus ekrane pasirodė pirmieji vaizdai, sutelkiau dėmesį į filmą.
– Pasislink, – sumurmėjo Viltė, stumdama mane iš šiltos vietos, – aš nesėdėsiu prie to kerėplos, jis valgydamas šlykščiai čepsi, – sukikeno.
Nespėjus man sureaguoti, beveik užgriuvau ant Vakario, ir žinoma, vos neišliejau arbatos.
– Man turbūt rimtai derėtų susimąstyti ar tau tai nutinka netyčia ar sąmoningai bandai mane nuplikyti, – sumurmėjo man tyliai į ausį prilaikydamas puodelį, – ir be to, aš nečepsiu, – nusišypsojo.
Gerai, šiandien man jie abu atrodė keisti. Nepatikliai pažvairavau į vieną ir į kitą, abu lyg niekur nieko žiūrėjo televizorių. Man ant kelių buvo įtaisytas indas, pavojingai pakrypdavęs tai vienon, tai kiton pusėn, vos kuriam nors panardinus į jį ranką.
Žiūrėjome kažkokią komediją, kurios pavadinimo neįsidėmėjau. Per visą filmą tik ir klausiausi Vakario ir Viltės komentarų, tad galiausiai gavau filmą su nauju vertimu. Sėdėjome visi trys susispaudę ir kikenome iš savo pastebėjimų. Paskutinėje scenoje, kur, kaip įprasta tokiuose filmuose, prasiverždavo romantikos akimirka, šiek tiek įsitempę stebėjome meilės sceną.
– Na, štai ir sugadino filmą, – burbtelėjo Vakaris, panardindamas pirštus į savo tankius gaurus.
– Juk, meilė – gyvenimo variklis, Vari, – svajingai atsiduso Viltė ir padėjo galvą man ant peties.
– Tokiais dalykais tiki tik naivuoliai. Šiomis dienomis nieko panašaus nerasi į meilę, liko tik skambus pavadinimas…
– Nesąmonė, – paprieštaravau, – niekas niekur nedingo, tik žmonės dabar dažniau bet kokius jausmus įvardija meile arba tiksliau pasakius, jie nori įsivaizduoti, jog myli, nes, pasak jų, tai labai svarbi jų gyvenimo dalis…
– O gal atvirkščiai? Jiems kaip tik nusišvilpti ant tos meilės, svarbu vien tik seksas…
– Gerai, kiekvienas turi savo filosofiją, – nutraukiau.
– Žvelkim tiesai į akis, dabar dažniau žmonės vienas su kitu būna iš naudos, o ne dėl kokių nors dvasinių vertybių, – susiraukė.
– Gal tavo ir tiesa, bet nereiškia, kad visi žmonės tokie.
– Daugiau nei aštuoniasdešimt procentų….
– Bet vėliau ar anksčiau jie tai pastebės ir supras, kad… – ėmiau jam aiškinti.
– Ak, kaip tu naiviai žiūri į žmones. Ne visi tokie šventi, mergyt, – liūdnai nusijuokė.
– Gerai, filmas jau seniai baigėsi, o jūs vis dar bambate, – atsistojo Viltė, – noriu valgyti…
Ji greit apsisukus pradingo virtuvėje. Sėdėjome su Vakariu ir spoksojome vienas į kitą. Teko pripažinti, jog šiandien jis pasirodė visai kitos nei mokykloje, gal ir tiesa, kad pirmasis įspūdis būna klaidingas.
– Ar judu ir toliau burkuosite ar ateisit man padėti daryti vakarienę? – kyštelėjo galva Viltė pro duris.
Greit stryktelėjau ir nulėkiau į virtuvę. Ar man pasigirdo ar Vakaris tyliai sukikeno?
Greta (kita dalis penktadienį)
Palaikykime įrašų autorę, kuri bando parašyti knygą!
Skaitykite romaną nuo pradžių: spauskite čia!
