Po kelių minučių į klasę kaip vulkanas įskriejo mokytoja.
- Vakari, tik pažiūrėk, ką radau... – čiauškėjo ištiesdama jam šūsnį lapų. – Naujos dainos, dar niekur negirdėtos, manau, tai būtent tai, ko reikia.
Ji manęs net nepastebėjo. Nusprendžiau palaukti, kol ji baigs kalbėti su Vakariu ir kai jis išeis, pasikalbėsiu su ja.
Vaikinas susidomėjęs paėmė lapus ir ėmė skaityti, prisėdo čia pat ant pakylos ir nebuvo panašu į tai, jog jis greitai išeis. Atsistojau ir krenkštelėjau.
- Laba diena... Žinau, jog dar nėra trijų, tačiau norėjau su jumis pasikalbėti šiek tiek anksčiau... – pradėjau.
- O, tu dėl skelbimo? – džiaugsmingai sušuko prieidama arčiau.
- Taip, tik nelabai supratau... Buvo rašoma, kad laukiami visi – tiek mokantys, tiek nemokantys, tačiau vėliau užsimenama apie kažkokią perklausą...
- Ak, taip... Gali ateiti visi, kurie nori, tiesiog bus sudaromos dvi grupės, vienoje, kurie jau pramokę, o kitoje – visai nemokantys groti. Perklausa bus rengiama jau mokantiems groti, kadangi mūsų mokyklos grupei trūksta gitaristų... Kaip supratau tu norėtum užsirašyti?
Padvejojau, regis, mano pasiryžimas po truputį kažkur sklaidosi.
- Taip, - greitai atsakiau.
- Puiku! – apsidžiaugė. – Į kurią grupę?
Mokytoja pasiėmė užrašų knygutę ir atsivertė, kur jau buvo kelios pavardės.
- Į mokančią, - man balsas šiek tiek suvirpėjo.
Pastebėjau, kaip kilstelėjo tamsiaplaukė galva.
- Panele Bėda, jūs esate tikra, kad nesuklydote? – paklausė ironiškas balsas.
- Vakari! – susiraukė mokytoja.
Truktelėjęs pečiais vėl pasinėrė į skaitymą.
- Taigi, vardas ir pavardė.
- Arija Vajoraitė.
- Gerai... Užsiėmimai vyks antradieniais ir penktadieniais. Gitarą turi?
- Taip, namuose.
- Žinoma, - nusišypsojo. – Kitą pamoką atsinešk, galėsi ją pasidėti klasėje, o šią pamoką užsirašysime kelis akordų derinius bei dainas. Tuoj tūrėtų pradėti visi rinktis, - dar burbtelėjo sau po nosimi.
Atsisėdau į suolą, stengiausi nežiūrėti į jaunuolį, kuris šiuo metu varstė mane žvilgsniu. Galėjau save pagirdi, kad man gan neblogai sekėsi jį ignoruoti. Manau, šią taktiką galėčiau pritaikyti visiems man nepatinkantiems žmonėms. Taip man besvarstant į klasę galvą kyštelėjo Viltė.
- Arija? – nustebo.
- O, sveika, - nusišypsojau, džiaugiausi ją matydama.
Viltė buvo vienas iš geriausių dalykų nutikusių man per šias kelias dienas.
- Ką tu čia darai?
Greitu žingsniu ji artinosi prie manęs, tik nepastebėjusi ištiestų Vakario kojų vos neišsitiesė visu ūgiu.
- Kad tave kur, Vari! - užsipuolė trinktelėdama savo kuprine jam per šoną.
Abu nusijuokė. Pirmą kartą pamačiau Vakarį besišypsantį. Prišlubčiojusi prie suolo atsisėdo šalia.
- Tai ką tu čia veiki?
Trumpai papasakojau savo planus. Netrukus atėjo dar keli mokiniai. Iš viso buvome septyniese, prasidėjo pamoka. Klausiausi, kaip jie meistriškai sugrojo kelias man negirdėtas dainas, suabejojau ar į tinkamą grupę įsirašiau. Paklusniai rašiausi kiekvieną mokytojos žodį, nejučia pajutau įkvėpimą ir paraštėje greitosiomis užsirašiau kelis akordus. Seniai jau buvau nustojusi kurti dainas, tad šiek tiek nustebau, kai supratau, kad greitai pavyko sudėlioti visai neblogą melodiją. Viltė susidomėjusi vis žvilgčiojo, todėl užverčiau sąsiuvinį. Mokykloje kažkodėl visi taip elgiasi slėpdami savo mažyčius pasaulėlius. Nenorėjau, jog ši man pateiktų kokius nors klausimus ta tema...
Pasibaigus pamokai susirinkau daiktus ir jau norėjau šmurkštelėti pro duris, kai mane sulaikė už rankos.
- Ateik, - ragino Viltė tempdama į šalį.
- Kas? – nesupratau.
- Vakari, susipažink, tai Arija, - plačiai nusišypsojo. – Arija, tai – Vakaris, nors dauguma jį vadina tiesiog Variu,- pridūrė.
Pažvelgiau į ją kaip beprotė. Ji ką, tyčiojasi iš manęs? Skruostai išdavikiškai ėmė rausti.
- O mes pažįstami...
Išgirdau, kaip jis priėjo arčiau.
- Vis dar grieži dantį? – paklausė Viltė.
- Mhm...
- Aš tikrai skubu, - pasakiau žiūrėdama į Viltę. – Pasimatysime rytoj.
Atsisveikinusi greitai nėriau pro duris. Negalėjau patikėti, kad ji tai padarė. Meldžiau Dievą, kad daugiau niekada nesutikčiau to keisto vaikino, nors puikiai suvokiau, jog pratiškai, tai – neįmanoma.
Apsimuturiavusi šaliku išėjau į lauką ir atsitrenkiau į ant laiptų stovintį žmogų, išmečiau kuprinę. Garsiai nusikeikiau. Man tikrai kažkas negerai su koordinacija.
- Labai atsiprašau, - sumurmėjau, nes per mane vos neatsidūrėme pusnyje.
- O, Arija, tu kaip visada su trenksmu, - prieš akis pasirodė besišypsantis veidas.
Erikas mane prilaikė už rankos, kol pasiėmiau kuprinę. Jo šviesiai rusvuose plaukuose žaidė kelios snaigės.
- Atleisk, esu šiek tiek išsiblaškiusi, - vėl atsiprašiau.
- Keliauji namo? - paklausė, lyg tai nebūtu akivaizdu.
- Taip.
- Manau, mums pakeliui, - kerinčiai nusišypsojo.
Sutrikusi vėpsojau į jo rudas akis. Ar jis čia taip ką tik pasisiūlė mane palydėti namo? Tai buvo kažkas neįtikėtino, niekada gyvenime manęs nėra niekas lydėjęs namo. Keistas džiaugsmas užliejo širdį, paslėpus visą savo sutrikimą nužingsniavau su Eriku namo.
Greta (kita dalis penktadienį)
Palaikykime įrašų autorę, kuri bando parašyti knygą!
Skaitykite romaną nuo pradžių: spauskite čia!
