Įprasta mokykla balkšvomis sienomis ir su į ją skubančiais mokiniais.
- Sėkmės, - šūktelėjo Marijus išvairuodamas automobilį iš aikštelės.
- Deja, sėkmė nusigręžė nuo manęs tuomet, kai čia atvykau... – sumurmėjau sau po nosimi ir įžengiau į pastatą.
Nedidelis apsistumdymas fojė, kol pasiekiau rūbinę, greitai išsitraukusi tvarkaraštį leidausi į neatrastų pavojų ieškojimą. Kai susiradau reikiamą literatūros klasę, skambutis jau buvo nuskambėjęs, mokiniai klasėse. Puiku, vos įžengus tapsiu dėmesio centre, būtent tai buvo didžiausias mano košmaras.
Kelis kartus įkvėpiau ir iškvėpiau, pasibeldusi žengiau į klasę.
- Labas rytas, - vos išspaudžiau.
Vienu metu į mane pasisuko maždaug trisdešimt galvų. Stengiausi žiūrėti tik į apvalutę mokytoją, kuri savo nosį buvo pabalnojusi dideliais apvaliais akiniais.
- Labas rytas, - pasisveikino ši.
Priėjau prie jos stalo ir padėjau popierėlį, kuriame ji turėjo pasirašyti.
- O, tai tu naujoji mokinė, - pasakė garsiai sukeldama nedidelį sujudimą už nugaros. – Gali sėstis, - atkišo pasirašytą popierių.
Greitai akimis permečiau klasę: buvo vienintelis tuščias suolas pirmoje eilėje prie sienos. Drebančiomis kojomis nuslinkau prie jo, širdis trankėsi nepaprastai stipriai. „Kad tik neprarasčiau sąmonės.“, - toptelėjo mintyse, - „Aš juk tik pasisveikinau, o jau patiriu tokį stresą“. Krūptelėjau, kai mokytoja padėjo ant stalo kelis vadovėlius ir grįžusi į savo vietą ėmė pasakoti apie Naujųjų amžių literatūrą.
Tai pasikartojo keturis kartus. Keikiau save už tai, jog buvau tokia bailė.
Nepaisant visko pamokos praėjo sklandžiai, niekas neužkliuvo ir nemėtė jokių replikų. Pėdinau į sekančią pamoką – muziką. Klasė buvo dar pustuštė. Kai įėjau, be ceremonijų susiradau mokytoją. Ši pasirodė daug malonesnė už visas prieš tai buvusias. Džiugiai pasisveikino prisijungus prie šio darnaus kolektyvo. Atsisėdau į pirmą pasitaikiusi suolą. Man betampant megztinio rankovę šalia kažkas klestelėjo. Žvilgtelėjau į rusvaplaukę merginą, kuri taip pat spoksojo į mane.
- Labas, aš Viltė, - prisistatė.
- Labas, turbūt užėmiau tavo vietą... – pasijutau nejaukiai.
- Nesijaudink, - šyptelėjo. – Sėdžiu vis tiek viena.
Ji atrodė gana draugiška: rudos akys spindėjo, mergina maloniai šypsojosi. Vilte iš pažiūros paprasta ir niekuo neišsiskirianti iš kitų mokinių. Tokia, kaip aš. Tik linksmesnė.
- Pastebėjau, jog mes turime kelias bendras pamokas, tad pamaniau tau būtų jaukiau jei bent ką pažinotum, - pasakė. – Aš taip pat čia buvau naujokė, tad žinau, kaip būna nesmagu pradžioje. Klausyk, tu gerai jautiesi? Atrodai labai balta, - staiga susirūpino.
- Em... Viskas gerai tai tik dėl... streso, nesu pratusi prie tokių dalykų, - murmėjau.
- Mhm... – nutęsė ir nusisuko į mokytoją. Prasidėjo pamoka.
Viltė pasirodė labai guvi ir smalsi: vos atsiradus laisvesnei minutei, tuoj pat užduodavo klausimų. Pavyzdžiui, iš kokio miesto čia atsikėliau? Kokia mano mėgstamiausia muzika? Kokie mano pomėgiai ir t.t. Pati apie save taip pat pasakojo, regis, jai tai buvo malonu. Su ja buvo lengva, nesijaučiau suvaržyta, tad kaip įmanydama stengiausi daugiau kalbėti, net ėmiau galvoti, kad čia pritapti bus daug lengviau nei tikėjausi.
Per pertrauką nuėjau apsižvalgyti į valgyklą. Dėmesį patraukė bufetas. Padaviau kelias monetas ir paprašiau late kavos. Rankose laikydama garuojantį puodelį paėjau į šalį, kad niekam netrukdyčiau ir kaip tik tuo metu atsitrenkiau į kažką tvirto. Surikęs vaikinas atšokęs greitai ėmė purtyti marškinius, kad šie nepriliptų prie kūno ir nenudegintų. Įsmeigė piktą žvilgsnį į mane.
- Tikra nevėkšla... – suriaumojo.
- Aš... Labai atsiprašau, - murmėjau.
- ...žiūrėk prieš savo nosį, mergiote, o tai dar ką ir užmuši netyčia koridoriuje, - toliau bambėjo.
Nudelbiau akis ir žiūrėjau į savo virpančias rankas, norėjau skradžiai žemę prasmegti, o aš dar maniau, jog ši diena praeis sklandžiai. Staiga pajutau ranką ant peties.
- Na, nereikia taip rėkti ant mūsų naujosios klasiokės, - prakalbo linksmas balsas.
Pažvelgiau į šalia manęs atsistojusį vaikiną.
- Ši nelaimė mūsų klasiokė? – žagtelėjo.
- Nenuostabu, kad nežinai, kai nelankai pusę pamokų, - pasakė pamokančiu tonu.
- Na ir velniop, - sumurmėjo ir nusisukęs nuėjo tualetų link.
- Nesigąsdink jo... jis tik atrodo grėsmingas, - nusijuokė. – Beje, aš Erikas, turėjom bendrą lietuvių.
- O... Nepastebėjau.
- Nori nupirksiu naują puodelį kavos? – pasiūlė ir nelaukęs atsakymo ištiesė monetas. – Tik šįkart pasistenk jo neišlieti, - dar plačiau nusišypsojo.
Žvilgtelėjau į rudakį vaikiną ir pasistengiau nusišypsoti. Jis atidžiai nužvelgė mane nuo galvos iki kojų. Pradėjau gailėtis, kad neapsirengiau puošniau, - visiškai prie jo nederėjau. Padavęs man puodelį, apdovanojo akinančia šypsena.
- Gerai, turiu jau eiti, dar pasimatysime, - mirktelėjo ir apsisukęs nuėjo prie stalo, kur sėdėjo gausybė mokinių. Jam atsisėdus dauguma sukrizeno.
---
Pasislėpusi tamsiausiame valgyklos kampe, kur niekam nepakliūčiau į akis, išgėriau kavą. Stebėjau pro šalį praeinančius mokinius. Kaip ir kiekvienoje mokykloje vyravo grupelės – vienoje pusėje stovėjo išsipuošusios merginos ir už jas ne ką prasčiau atrodantys vaikinai, bei be perstojo juokėsi vieni iš kitų pokštų. Šiek tiek toliau rami grupelė kartojosi matematikos uždavinius...
Atsidususi išėjau iš valgyklos. Fojė pastebėjau didelį skelbimą, jog kviečiami mokiniai groti gitara. Gal vertėtų nueiti? Šiaip ar taip gitara grojau jau kelis metus, o ir šis užsiėmimas neleistų sėdėti be darbo ir graužti save. Be to, tai būtų mano kaip asmenybės žingsnis į priekį.
Eidama namo ilgai mąsčiau nuo ko pradėti savo perversmą. Nusprendžiau, jog išvaizdos keitimas bus paskutinėje vietoje, nes tai lengviausia, o kas iš to jei turėdama pritrenkiantį fasadą nemokėsiu jo deramai pateikti? Likčiau tik kvailės vietoje. Mano sąrašo numeris pirmas – labiau pasitikėti savimi, numeris du – tapti komunikabilesnei ir numeris trys – išmokti pačiai pakovoti už save. Patenkinta savimi nusišypsojau.
Greta (Kita dalis penktadienį)
Palaikykime šių įrašų autorę, kuri bando parašyti knygą!
Skaitykite romaną nuo pradžių: spauskite čia!
