„Puikiai“ – taip atsakau, kai kalba pakrypsta apie asmeninį gyvenimą ir pradeda klaust apie mano santykius. Aišku tai neapgalvotas, greitai pasakytas, abejingas žodis, kuris nieko nereiškia, galbūt tai pastebėjo ir artimieji... O kaip reikia nuslėpti tai, kas vyksta? Tiksliau, kas nevyksta...
Prieš dvejus metus. Ruduo. Jis tobulas: mylintis, gerbiantis, saugantis, suprantantis. Na svajonių vaikinas, atrodo. Jis kviesdavo visur mane – buvau svarbiausia jo dar neilgame, nerūpestingumo kupinam gyvenime. Buvau ta, dėl kurios, atrodo, gali paaukot viską, kuri priverčia pamiršti visą aplinkinį pasaulį, su kuria susitikus, nebesinorėjo paleist.
Buvau...
Tai tęsėsi vos 6 mėnesius, kai dar kiekvienas slepia savo tikrąjį veidą ir vaizduojasi esą tobulybės. Vėliau visa tai nežymiai keitėsi: tai jis dažniau su draugais, tai man jau nieko nesako, tai atskirai į gimtadienį važiuoja. Neatkreipiau dėmesio- per daug nereikšminga buvo. Juk ir pati pailsėt nuo jo norėjau. Bet vienos dienos nepamiršiu turbūt niekada...
Velykos. Buvau kaime su savo šeima, o jis pasiliko namuose. Draugas kvietė visus per naktį pabūt, pabaliavot. Buvau pakviesta ir aš. Kadangi tėvai sužinoję tikrąją priežastį nebūtų manęs išleidę, tai pasakiau, kad važiuoju su draugu pas jo gimines Velykų švęst. Išleido, bet galėjo neleist... Būčiau ant tėvų papykus vos kelias dienas, o dabar juo pasitikėt nebegaliu.
Grįžau į Kauną ir iškart nuvažiavau pas jį. Dar atsimenu, nudažiau jam kiaušinį, toks gražus margutis buvo. Vakare nuėjom pas tą draugą, buvom 5-iese: dvi panelės ir trys vaikinai. Visi pažįstami, visi draugai.
Tada pastebėjau jo keistą elgesį: aš buvau visiškai ignoruojama. Na tvarkoj, jis draugų kompanijoj, nori atsipalaiduot. Gerai, negaila. Aš galiu palaukt. Mudu visą naktį kartu būtume buvę. Visa tai sau kartojau, kad pasiguosčiau, kad viskas gerai, tai natūralu... Mintis nutraukė žinia, kad jis išėjo iki degalinės. Tai 1km iki jos ėjo – rūkyt užsinorėjo. Praėjo pusvalandis- na gerai, tolimas kelias... Praėjo valanda – neramu jau... Praėjo dvi... Grįžo. Kažkodėl pasirodė, kad girtesnis. Ir gerokai. Nesupratau, ką šneka, ko nori... Na, išgėrė tai išgėrė, negi pyksi, suaugęs gi.
Bet ko aš labiausiai bijojau, prasidėjo jo namuose, kai ėjom jau miegot... Iš niekur nieko jis man pasakė: „Tai mūsų paskutinis vakaras“. Likau šokiruota. Impulso vedama nusimoviau jo dovanotą žiedą (abu vienodus turėjom, tai tarsi mūsų meilės ženklas buvo) ir mečiau... Nežinau, kur. Išbėgau atgal pas draugus (gana kvailas poelgis, žinau). Bet ir ten nebuvau reikalinga, nes apart ašarų šluostymo ir nosies šnypštimo nieko nedariau. Draugas man pasakė, kad jis jau seniai mane palikt norėjo ir tai buvo tik laiko klausimas, šita žinia mane galutinai pribloškė.
Negalėjau užmigt, todėl bandžiau grįžti pas jį, iki galo pasišnekėt (esu toks žmogus, kad iki galo viską išsiaiškint turiu). Skambutis į duris- prikišu ausį, klausau, ar ateina: ne dar... Antras, trečias ir taip tol, kol praveria duris apsimiegojęs, apgirtęs į žmogų panaši padaras. Tarsi bijodamas šviesos, nuskuba atgal į lovą ir dingsta pataluose. Nedrąsiai prisėdu ant lovos kraštelio, bandau su juo šnekėti, bet jis nekalba, jam neįdomu. Pasakė tik tai: „Pati išėjai, tarp mūsų viskas baigta“... Bet aš visiškai nieko nesupratau... Ką aš padariau...
Grįžau namo. Skambina mama, klausia, kaip pas draugą kaime. Atsakiau, kad jau grįžau ir su juo išsiskyriau, kad parvežė jo tėtis (labai negera ant širdies, kad tenka meluot savo mamai). Mama pati stengėsi grįžti ir paguosti savo viduriniąją dukrą. Grįžo. Paguodė. Davė raminamųjų. Ėjau miegot.
Bet aš vis tiek negaliu neišsiaiškint. Sukaupiau visą drąsą, pamyniau principus ir parašiau jam: keista, bet gavau gana šilta atsakymą. Mudu susitikom, pasišnekėjom, pasakė, kad nežino, kodėl taip pasielgė. Kadangi aš jį labai myliu, suteikiau kaip ir antrą šansą. Kažkurį laiką jis taisėsi. Bet vėliau teko suteikt ir trečią, ir ketvirtą, ir penktą...
Šiuo metu mes vis dar kartu. Jau du metus kaip kartu ir 7 mėnesiai po tų skyrybų.
Naivi mergina, kuri taikstosi prie viso šito, žinanti, kad gali susirasti geresnį, pagarbesnį, bet myli jį. Tik žiedo ji daugiau niekada neužsidėjo
Lina
