Lyja. Šlapia. Neramu. Širdis daužosi lyg pašėlusi. Prisiminti tavęs nenoriu. Tu turėtum būt išbrauktas iš mano atminties, bet matau tave dar ryškiau. Nekenčiau tavęs visa savo siela, noriu tave paprasčiausiai išbraukti, ištrinti su trintuku, bet negaliu. Nekenčiu tavęs, ir noriu, kad numirtum, linkiu tau blogiausio, nors priešą kaip sakoma reikia mylėti. Bet kas man iš to, kad tave mylėsiu??
Tu sugriovei man gyvenimą, kurio neįmanomą atstatyti. Tu įsiveržei taip staigiai ir taip greitai iš jo pabėgai. Tu vienkartinis, ir tu esi paprasčiausias asilas, kurio nei viena neverta. Nežinau, ar dabar verta čia tave drabstyt purvais? Tu vis vien laiko neatsuksi, ir nesuvirpinsi mano širdies iš naujo...
Lapai jau nuo medžių seniai nukrito, o su jais ir tu išėjai. Buvo nuostabus ruduo. Kiekvienas medis kitokia savo lapiją didžiavosi. Negalėjau atsižiūrėt, kaip ir į tave. Kiekvienas medis savaip skleidė šilumą, džiaugsmą, mane džiugino dieną ir naktį. Pasižiūrėjus į tuos gražuolius, gaila man pasidarydavo, kad tuoj jie liks pliki, lyg nurengti, ateis šalta žiema ir juos užpustys. Visada pasižiūrėjus man širdį pasidarydavo gerą, ramu, pamiršdavau visus tuos rūpesčius, kai mama geria, tėvas negrįžta, namie nei kąsnelio, o mokykloje aš atsiskyrėlė.
Atsiguldavau netoli mūsų bendrabučio esančio parko ant žolytės, užversdavau akis į dangų ir jį su šypsena tyrinėdavau. Matydavau kaip skraido paukšteliai, zylutė nutūpusi ant žemės ieškodavo trupinėlių, o medžiai dykaduoniai linguodavo tai į vieną, tai į kitą pusę...
Sušalusi karts nuo karto susigūžusi į dailų kamuoliuką užsnūsdavau. Pro ausis pūsdavo vėjas, o plaukai buvo šiurenami iš vienos pusės į kitą.
Nors buvo šalta užmerkus savo mažytes akis man pasidarydavo jaukiai šilta.
Vieną vakarą, kai ypač nesisekė visur: Susipykau su geriausia drauge, kuri dabar nuteikinėjo visus prieš mane, neparuošiau namų darbų ir gavau vienetą, o mokytoja nesuprato, kad aš vakar negrįžau namo, kur gi jai sakysiu, sumaištį didžiausią sukels. Tėvas pagaliau buvo grįžęs po gero pusmečio sumušė motiną, kad nemoka susitvarkyt, ir vaikų neprižiūri... Taigi buvo baisumo pilna diena. Pabėgusi iš mažo butuko, nukūriau tiesiai į parką.
Šįkart atsisėdusi, ir verkusi medžiams ir dangui, sutikau bendramintį. Kokį bendramintį, jis tik šunį vedžiojo ir man šypsojo. Bet aš pamaniau, kad kiekvienas čia mane kvailele, gal net išprotėjusia palaikytų.
Ašaros riedėjo skruostais ir aš šitaip raudodama nuklubsčiavau ant suolelio atsisėsti. Vaikinas žydrom kaip giliausias vandenynas akim, ir nuostabiais rudos spalvos plaukais, paleidęs šunį ilgėliau pabėgioti, prisėdo šalimais. Jo akys žvelgė į mane raminančiu žvilgsniu, o aš nieko nenorėjau matyti. Bet galiausiai jis mane kaip laukinę katę prisijaukino:
- Sveika, kas atsitiko? - tarė jis. Aš nesitikėjau, kad toks gražuolis užkalbins mane, ypač mane, ir dar ne tokia gražią.
- Mmm... - ašaros kaupiasi akyse... - bloga diena... - kūkčiodama atsakiau jam, viena ašara nuriedėjo per mano skruostą ir pažvelgiau į jo mėlynas akis.
Pasirodo tai buvo populiariausias ir nuostabiausias mūsų mokyklos vaikinas. Niekas į mane nėra žiūrėjas. O jis? Kaip galėjo jis?
- Nusiramink,- teištarė jis, ir apglėbė dideliu meškino apkabinimu, kuris mane sušildė.
Nesitikėjus, daugiau nieko nesakiau, apkabinau jį stipriau, ir padėjau galvą ant peties. Man buvo tas pats ant kieno išsiverksiu, man tik reikėjo žmogaus, kuris mane palaikytų.
Tada jis atsitraukė, pažvelgė į mane, suprato, kad esame pažįstami iš matymo, patraukė nuo akių užkritusią sruogą, žiūrėjo į mane, o aš pirmą kartą taip susigėdau.
Truputis pokalbio, truputis jo šilumos, jo namai, arbatos gėrimas, ir mano išėjimas, ant to pačio suolelio ant kurio prisėdome.
Jis nusprendė nenutraukti ryšių, ko aš labai nesitikėjau. Kiekvieną dieną pakviesdavo arbatos, ir šitaip mes draugavom savaitę, po to jis pasakė, kad esu ne tokios kaip visos, išskirtinė savo grožiu ir charakteriu – norėjo draugaut, su kuo aš laiminga sutikau. Tada dienos šviesėjo, padariau pažangą mokykloj, o mama su tėčiu man nerūpėdavo, paprasčiausia išeitis buvo: negrįždavau namo, ir pasilikdavau pas Matą, nes jis turėjo savo butelį, kadangi jam neseniai buvo sukakę aštuoniolika. O man tik šešiolika. Buvo kartais baisu pagalvojus koks jis subrendęs, o aš vis dar maža mergaitė.
Išmokė jis ir mane bučiuotis. Vakare užgesindavo šviesas, uždengdavo dvi žvakes, ir mes romantiškai bučiuodavomės.
Mūsų slapta draugystė man kėlė ir azartą, ir širdyje ko nesupratau, tik dabar iššifravus pasakyčiau, kad tai buvo tikra pirmoji meilė.
Po dar vienos savaitės, ėjau iš mokyklos tiesiai pas jį ir pamačiau bei išgirdau už mokyklos kampo, kaip jis kalbėjo ir bučiavo vyresnę už mane.
Žodžiai man jie skambėjo mintyse, maniau, kad pasivaideno, kai kalbėjo, kad susilažino ir šiandien jau nusivarys mane iki lovos gilumų. Pabučiavęs taip pat nuostabią merginą, patraukė mano pusės link, ir aš nukūriau visu įmanomu greičiu, vyliausi, kad nepastebės. Negalėjau pamiršt ką jis kalbėjo ir kaip bučiavo merginą, kaip jis į ją žiūrėjo, o lygiai taip pat kaip ir į mane.
Bet aš buvau kvaila ir naivi.
Grįžusi atsirakinusi duris, kažkokiu nenusakomu greičiu Matas buvo mane pralenkęs ir žvakių šviesoje, manęs laukė ant sofos valgydamas kažką.
Numetusi visus daiktus, priėjau kupina įniršio prie jo, ir skėliau jam antausį. Susiraukęs pažvelgė savo akimis į mane, matėsi, kad nesupranta kas man darosi. Pasakiau, kad palieku jį, bet Mato stiprios rankos sulaikė mane ir pasigirdo švelnūs raminami žodžiai, kurie užvaldė mano jausmus. Atsisukau į jį, mano rankos apsivijo Mato kaklą, ir mes bučiavomės, tada tyliai galvodama planą mintyse ir blaškoma jausmų, segiau marškinius ir taip stipriai norėjau jo. Tik greičiau raginau save mintyse, nors iš tikro bijojau. Netrukus mes buvome nuogi ant didelės sofos, kurioje miegodavome susiglaudę, ir glamonėjomės.
Tada Matas sugriebė mane stipriau lyg koksai vilkas, ir bučiavo mano kaklą.
Supratusi, kad tai tik iliuzija, norėjau ištrūkt iš šilto jo glėbio, bet jis nepaleido. Tada trenkiau jam antausį, ir žaidimas pasidarė nevaldomas. Koks žaidimas? O mano kūno nekaltybė.
Tai truko kelias valandas, o atsibudusi jo neradau. Supratau, kad aš nuoga ir matyti kelios mėlynės. Ant stalo buvo parašytas raštelis: „Viskas baigta. Myliu“ Taip rašė jis, ir aš nesupratau jo žodžių.
Apsiverkusi, skambinau jam, jis nekėlė. Susirinkau daiktus ir pabėgau. Bėgau į tą pačią vietelę. Širdyje jį keikiau, bet vis dar tikėjausi pamatyti. Supratau, kad panaudojo prieš man jėgą ir paprasčiausiai mane išdulkino. Jaučiausi, kaip ir prieš keletą savaičių, palikta vienumoje, ant ledo.
Šįkart neturėjau nieko, tik medžius, dangų ir lekiojančias zyles, kurios ir taip manęs suprasti negalėjo.
Grįžau prie jo durų, paskambinau, jis atidarė, pažiūrėjo taip lyg nepažinotų ir užtrenkė prieš nosį jas.
Nesupratu, tai tikrovė ar sapnas, ir taip norėjau greičiau pabusti, bet nepavyko.
Supratau, kad paskutinį žingsnį darydama nusižeminau labiausiai, bet aš jį mylėjau neapykanta...
Taigi gražusis ruduo netrukus virto žiema, kuri šalta, šalta...
Aistė
Atsiųsk ir savo meilės istoriją bei laimėk „New Yorker“ 500 Lt čekį!
