Su neblėstančia šypsena veide Jolanta dėlioja savo svajones: molinių darbelių paroda žmonių su negalia klube „Židinys“, vėliau gal darbelius nuneš į biblioteką, kur ją myli ir niekada neatsisako parodyti kitiems tai, ką ji moka. Savo gerumu gal pavyks palenkti mamos širdį, jog ši nupirktų taip trokštamą vandeninį vėžliuką? O sušilus orui, vaikystės invalidų globos draugijos „Spindulėlio“ pirmininkė gal vėl pakvies į dar vieną kelionę...
Bendra siūlė
Jolantos mama ponia Nijolė sako, jog dideles svajones padėti įgyvendinti gali tik savarankiškas gyvenimas, mažoms — pakanka motinos meilės. Moters neaplenkia nerimastingos mintys dėl Jolantos ateities, nes dukters savarankiškumą riboja gimdymo traumos metu įgyti fiziniai bei psichiniai sutrikimai. „Dukra sunkiai orientuojasi laike ir erdvėje, — atsidūsta moteris, — Mes visur kartu: į parduotuvę, į choro repeticiją, į turgų, į klubą, tik į biblioteką dukra susiruošia viena. Jolanta nežino, kas yra blogas oras, tad vos tik ji paprašo, kantriai ruošiuosi į kelionę. Kartais juokauju, jog mūsų sijonai turi vieną bendrą siūlę“.
Išgirdusi mamos žodžius, mergina primygtinai prašo atnešti jai giliai į širdį įstrigusios paskutinės kelionės po Drezdeną-Prahą-Krokuvą nuotraukas, kuriose švytėte švyti laimingas jos veidas.
„Neįsivaizduojate, kokiu rūpesčiu mus apgaubė visiškai svetimi žmonės: bilietus pardavė be eilės, niekieno neraginami iš salės į salę stumdė neįgaliųjų vežimėlius, aprodė visus paveikslus, o svarbiausia — mūsų vaikų negalia niekam nekėlė nuostabos“, — pasakoja moteris. Ne ką mažiau ponia Nijolė buvo nustebinta apsaugos darbuotojų geranorišku paslaugumu Vilniaus televizijos bokšte. “Padėjo ne tik viduje, bet ir palydėjo iki pat autobuso“, — džiaugiasi moteris, o jai linksėdama galva pritaria ir Jolanta.
Tėvelio svajonė išsipildė
Jolantos tėvelis visa širdimi troško, kad negalią turinti dukra neužsidarytų savyje, o įsilietų į visuomeninį gyvenimą. Eidamas pro socialinių paslaugų centrą, kuriame įsikūręs žmonių su negalia klubas „Židinys“, išgirdo juos dainuojant. Būdamas didelis dainos gerbėjas, nė nesudvejojęs nuvedė dukrą. “Ėmė abu dainuoti chore, — šypteli ponia Nijolė, — tačiau šią naujieną priėmiau gana skeptiškai: nuogąstavau, jog mūsų dukra liks nuošalėje nuo suaugusių žmonių, tačiau tėvelis tvirtai tikėjo, jog Jolantos šypsena bei gerumas ras kelią į tokio paties likimo žmonių širdis.
Atėjo diena, kai tėvelį turėjau pakeisti aš. Nuvedžiau Jolantą į salę, o pati pasilikau stovėti už durų. Klausydavausi dainų ir pati kartu su choru širdimi dainuodavau — taip gražiai jos skambėjo!„.
Neilgai ponia Nijolė rymojo už durų — dainingoms moterims pavyko perkalbėti ją prisijungti.
Nestokoja kantrybės bei kruopštumo
„Spidulėlyje“ aš — stipriausia“, — linguodama galvą šypsosi Jolanta, tačiau mama tuoj pat suskuba malšinti dukters džiaugsmą, sakydama, jog nereikia tuo didžiuotis. “Pamatytumėte, kokios ten motinos — nė vienai nebuvo šovusi mintis, jog nepakels likimo naštos. Švelniai prie krūtinės glausdamos savo suaugusius, tačiau niekaip per vaikystės slenkstį neperžengiančius vaikus, motinos kantriai neša nelengvą gyvenimo kryželį, — dalijasi patirtimi ponia Nijolė. — Kiekviena tokia motina verta paminklo, todėl negaliu suprasti motinų, kurios tarsi gegutės išmėto savo sveikus vaikus po pasaulį“.
Jolanta sako, jog jai labai patinka „Spindulėlyje“, nes jame daug jaunimo, o svarbiausia — niekada netrūksta veiklos. “Išmokau daryti gėlytes iš kruopos didumo popierėlių. Dabar lipdau iš molio“, — šypsena nedingsta iš merginos veido, delnuose švelniai sūpuojančios molinį angeliuką.
Pasiteirauju, ar sunku buvo mokytis lipdyti? „Nesunku, molis minkštas“, — atsako mergina.
Ant palangės vešliai žaliuoja Jolantos prižiūrimos gėlės.
„Ji pati jas persodina, laisto ir myli, — pagavusi mano žvilgsnį, paaiškina ponia Nijolė. — Jolanta ne tik žmones, bet ir visus, kas gyva, dosniai apdalija savo šypsena. Meilę gyvenimui dukra paveldėjo iš tėvelio, kuris ją be galo mylėjęs. Be meilės nieko nebūna — kiekvienai gyvybei jos reikia“.
