Mamos grįžimas į darbą ir vaiko išėjimas į darželį — pirmas rimtas jų išsiskyrimas. Mamos jautriai išgyvena tai, kaip vaikai adaptuosis darželyje, ar miegos, ar pavalgys, ar susiras draugų. Kaip išvengti streso ir įveikti dėl to kylančias baimes, pataria šiaulietė psichologė Eglė Žaronaitienė.
Pirmosios dienos atskirai — „lyg ant adatų“
Beveik dvejų metų dukrelę į darželį išleidusi šiaulietė Jovita Mačiulė puikiai prisimena pirmąsias išsiskyrimo dienas — „lyg ant adatų“.
„Į laikrodį žvilgčiojau kas penkias minutes. Galvoje sukosi dešimtys minčių: ar nebijo, ar neverkia, ar pritampa prie kitų vaikų, ar valgė, ką valgė ir taip toliau“, — pasakoja mama Jovita.
Papildomą stresą jai kėlė tai, kad vaiką į darželį turėjo išleisti mokslo metų viduryje. Darželio teko ilgokai ieškoti, nes eilė darželyje, į kurį dukrelė buvo iš anksto užrašyta, prieis tik rugsėjį. Dabar vaikas darželį lanko po pusdienį.
„Vis dėlto stengiuosi į tai žvelgti optimistiškai. Jau įsitikinau, kad dukrelei darželyje patinka, ten ji turi įvairesnės ir aktyvesnės veiklos, nei aš sugebėdavau jai pasiūlyti“, — sako mama.
Jovita jaučia, kad pastaruosius dvejus metus, auginant dukrelę, sulėtėjo jos gyvenimo tempas. Į darbą po vaiko priežiūros atostogų ji turės grįžti vasario mėnesį. Jauna mama neabejoja, kad reikės laiko persiorientuoti, priprasti prie žymiai greitesnio kasdienio ritmo. Jis diktuos ir kitus pokyčius: Jovita su vyru svarsto galimybę įsigyti antrą automobilį.
„Žinoma, neramina ir grįžimas į pasikeitusį darbo kolektyvą: nežinau, kas manęs laukia, ar būsiu reikalinga“, — sako Jovita. Tačiau nerimas persipina su maloniu laukimu, pavyzdžiui, ramių pietų sau.
Rūpesčius įveikė kartu
Dvimečio darželinuko mama Aistė iš Šiaulių ramiais pietumis dar tik pradeda mėgautis, nors į darbą grįžo jau pernai rudenį.
„Tik po trijų mėnesių pradedu įsivažiuoti darbe — tiek daug naujovių. Jaučiuosi lyg įveikusi bandomąjį laikotarpį“, — šypteli.
Sūnus darželio „bandomąjį laikotarpį“ įveikė truputį greičiau — maždaug per mėnesį. Bet šis mėnuo visai šeimai buvo itin sunkus. „Turbūt per greitai pradėjome vaiką pratinti miegoti darželyje“, — spėja mama. Iki tol 4— 5 valandas miegodavęs namie pietų miego berniukas darželyje nebeužmigdavo, sutriko ir nakties miegas, vakarais ėmė kilti temperatūra. Ašarų netrūko ne tik jam, bet ir mamai.
Tomis dienomis Aistę ramino žinojimas, kad sūnelis pateko į kitų mamyčių išgirtą darželį — ir dėl rūpestingų auklėtojų, ir dėl kokybiško maisto. Būtent nuolatinis bendravimas su auklėtojomis padėjo įveikti sunkumus.
Namuose Aistei padėdavo vyras: „Jam taip pat reikėjo priprasti prie naujos dienotvarkės. Iš naujo pasiskirstėme darbus, pavyzdžiui, jis žaidžia su vaiku, aš gaminu valgyti, jei aš gaminu, jis plauna indus ir panašiai“.
Paklausta, ką dabar darytų kitaip, Aistė neabejoja: „Jei finansinės galimybės leistų, sūnų namuose auginčiau bent iki 3 metukų“.
Svarbi bendravimo kokybė, o ne kiekybė
Anot psichologės Eglės Žaronaitienės, neretai mamos klysta, sutapatindamos vaiko elgesio, emocines problemas su jųdviejų išsiskyrimu. Dažniausiai šis išsiskyrimas sutampa su vaiko išėjimu į darželį, taigi problemų kyla dėl vaiko adaptacijos naujoje vietoje, o ne dėl atsiskyrimo.
Svarbiausia užduotis mamai, nesvarbu su kuo ji paliktų vaiką (auklei ar darželyje) — išaiškinti, jog ji tikrai grįš, kad vaikas jaustųsi saugiai.
„Audringų vaiko reakcijų visuomet galima tikėtis, tačiau mama privalo būti stipri. Ilgi, iš abiejų pusių verksmingi išsiskyrimai nėra naudingi nei vaikui, nei mamai, tokių scenų reikėtų vengti“, — pataria psichologė.
Nors išlieti jausmus verkiant, psichologės nuomone žodžiais, nėra blogai. Ašaros — geriau negu užsidaryti savyje ir slpėti emocijas. Vaikui taip pat natūralu liūdėti, išsiskiriant su mama. Jo ašaros pateisinamos, jeigu nėra manipuliacija ir pastangos sužadinti mamos kaltės jausmą. Mamos neturėtų joms pasiduoti. Nebeleisti vaiką į darželį po mėnesio tokių „ožių“ būtų neteisinga, nes adaptacijos periodas ir su juo susiję vaiko elgesio pokyčiai gali užtrukti iki keturių mėnesių.
„Kaltės jausmas neretai kyla pradėjusioms dirbti mamoms dėl to, kad nebegali vaikui skirti tiek laiko, kiek skirdavo iki tol“, — sako E. Žaronaitienė. Neteisinga mėginti šį laiko trūkumą kompensuoti žaislais ar kitokiu vaiko lepinimu. Taip mama rizikuoja pradėti pirkti vaiko meilę ir sulaukti iš jo naujų manipuliacijų.
Psichologė neabejoja: „Ir dirbančiai, ir nedirbančiai mamai svarbiausia — bendravimo su vaiku kokybė, o ne kiekybė. Moteris su vaiku gali praleisti visą dieną ir tvarkydamasi buityje visiškai su juo nebendrauti, neišklausyti. O dirbanti mama vaikui vakare skirs visą savo dėmesį bent valandą ir tai bus labai gerai“.
Į darželį rekomenduojama leisti nuo ketverių
Eglės Žaronaitienės nuomone, mamos turėtų drąsiau bendrauti tarpusavyje, su kaimynėmis, darželio auklėtojomis, norėdamos sužinoti kuo daugiau apie vaikui naują aplinką ir žmones, kurie su juo bendraus.
Nėra griežtos ribos, kada reikia pradėti leisti vaiką į darželį, tačiau psichologė rekomenduoja — nuo ketverių metukų: „Žinoma, dažniausiai dėl įvairių priežasčių moterys būna priverstos tai daryti anksčiau. Leisti vaiką į paruošiamąją grupę, kai jam — penkeri, irgi galima, laiko paruošti jį mokyklai užteks. Tačiau reikia žinoti, kad jis socialinių ir savęs įtvirtinimo įgūdžių tarp bendraamžių nebeįgys“.
Mamos dažnai akcentuoja, kad darželyje vaikas išmoksta „blogų dalykų“. Tačiau psichologė neabejoja: vaikas girdės, matys, kaip šneka, elgiasi kiti vaikai, jei ne darželyje, tai gatvėje ar ateityje — mokykloje. Vaikas turi pažinti ir gerą, ir blogą pasaulio pusę. „Nuo mažens vaiką reikia mokyti atsparumo įtakoms, turėti tvirtesnę savo nuomonę. Žinoma, 2-3 metų vaikui apie šiuos sąmoningus dalykus kalbėti dar anksti. Tokio amžiaus vaikui labiausiai reikia mamos šilumos, todėl jis noriai būna namuose“, — sako psichologė.
Užduotis — „neperdegti“
Užsienio tyrimai rodo, kad jaunos realizuojančios save ne vien buityje moterys jaučiasi laimingesnės, sveikesnės, labiau reikalingos, patiria mažiau nerimo, yra mažiau linkusios į depresiją.
Anot psichologės, moters baimė grįžti į darbą po kelių metų pertraukos — natūrali. Tačiau tais pačiais tyrimais įrodyta, kad jaunos moterys per 2-3 metus kvalifikacijos nepraranda ir jų darbiniai įgūdžiai labai greitai atsistato.
„Be abejo, kyla sunkumų, derinant darbą ir rūpinimąsi vaiku. Bet vaiką auginanti moteris puikiai išmoksta planuoti savo laiką“, — tikina E. Žaronaitienė. Ji mini tyrimus, kurie patvirtina, kad darboholikai, praleidžiantys darbe ištįsą dieną ir dirbantys viršvalandžius, nedirba efektyviau nei vaikus auginančios mamos.
Specialistė perspėja: svarbiausia, kad moteris „neperdegtų“, o jos pastangos suderinti darbą ir namus nevirstų voverės bėgimu rate.
„Moterys stebėtinai greitai prisiderina prie naujos dienotvarkės, tačiau nereikėtų pereinamuoju laikotarpiu iš savęs reikalauti tobulumo. Fiziškai neįmanoma idealiai sutvarkyti namų, paruošti valgyti, kokybiškai pabendrauti su vaiku ir skirti laiko sau“, — neabejoja E. Žaronaitienė. Jos nuomone, randanti bent truputį laiko sau moteris psichologiškai yra sveikesnė nei ta, kuri pastoviai „dega“ ir galiausiai „sudega“ buitinių rūpesčių rate.
Marina Visockienė
