„Ieškokite ne trūkumų, o priemonių“, – pramoninkas ir automobilių gamyklos savininkas Henris Fordas.
Išteklių žmonėms paprastai netrūksta – jiems trūksta sugebėjimo jais pasinaudoti. Šis straipsnis patars jums, kaip paimti gyvenimo vairą į savo rankas, keisti būsenas, veiksmus ir kūno viduje vykstančius procesus.
Pokyčių modelis, kurio mokau aš ir kurio moko NLP (neurolingvistinis programavimas), iš esmės skiriasi nuo taikomo daugelyje psichoterapijos mokyklų.
Psichoterapija prieš NLP
Daugybė psichoterapeutų yra įsitikinę, jog norint pakeisti savo būseną reikia grįžti prie giliai įsišaknijusių neigiamų potyrių ir vėl juos išgyventi. Idėjos esmė – neigiami žmonių išgyvenimai kaupiasi jų prote tarytum skystis, kol galiausiai prasiveržia ar išsilieja.
Vienintelis būdas įsikišti į šį procesą, pasak psichoterapeutų, naujai išgyventi įvykius ir jų sukeltą skausmą, kad visiems laikams jo atsikratytumėte.
Deja, visa mano patirtis byloja, jog tai vienas mažiausiai veiksmingų būdų padėti žmonėms spręsti jų problemas. Visų pirma paprašę žmogaus grįžti į praeitį ir vėl išgyventi tam tikrą traumą, jūs įvedate jį į skaudžiausią ir neproduktyviausią būseną.
Beviltiškos būsenos apimto žmogaus šansai pasielgti išradingai ir sumaniai bei gauti atitinkamą rezultatą nepaprastai sumažėja. Tiesą pasakius, toks metodas gali net sustiprinti nepalankų ir neproduktyvų elgsenos modelį.
Nuolat susisiekiant su skaudžiomis būsenomis išminamas takas, kuriuo ateityje bus daug lengviau vėl į jas nugrimzti. Kuo daugiau kartų išgyvensite tam tikrą potyrį, tuo labiau tikėtina, kad prie jo dar grįšite.
Žinoma, tai nereiškia, kad psichoterapija nepadeda. Tačiau derėtų kelti tokį klausimą – ar nebūtų galima sulaukti rezultatų nesukeliant pacientui tiek skausmo ir per trumpesnį laiko tarpą? Atsakymas yra „taip“. Jei modeliuosime pačių geriausių gydytojų veiksmus, ką būtent ir daro NLP.
Tiesa ta, kad, įsisąmoninę pagrindinius smegenų veiklos principus, patys tapsite savo psichoterapeutais, savo asmeniniais konsultantais. Maža to – peržengsite gydymo rėmus ir sugebėsite per kelias sekundes pakeisti savo jausmus, emocijas ir elgseną.
Užuot mąstę, kad skausmas kaupiasi jumyse kaip koks mirtinas skystis, aš į mūsų neurologinius procesus esu linkęs žvelgti kaip į automatinį grotuvą.
Išties visi žmogaus išgyvenimai yra įrašomi. Ir lieka jie smegenyse taip, kaip garso įrašai automatiniame grotuve. Kaip ir grotuvo atveju, mumyse esantys „įrašai“ gali vėl suskambėti, kai aplinkoje pasirodo reikiamas dirgiklis.
Manau, jog mums derėtų perprogramuoti automatinį grotuvą, kad suskambėtų visiškai kitokia daina. Paspaudžiate tą patį mygtuką, bet vietoj liūdnos dainos suskamba įkvepianti ir pakili. Kita vertus, galite perrašyti pačią plokštelę – senus atsiminimus pakeisti naujais.
Automatinį grotuvą perprogramuoti paprasta, lygiai taip pat nesudėtinga pakeisti mentalines programas, paleidžiančias neproduktyvius jausmus ir slegiančias mus emocijas. Mums nėra būtinai naujai išgyventi visą kažkada patirtą skausmą, kad galėtume permainyti savo būseną.
Mums tereikia negatyvų vidinį vaizdinį pakeisti pozityviu, kuris savaime vers mus kurti geresnius rezultatus. Turime suaktyvinti džiaugsmo schemas savyje ir „užsukti čiaupus“, per kuriuos maitinamos kančios schemos.
Penki jutimai, kurie formuoja potyrius
Per regą, klausą, lytėjimą, skonį ir uoslę gautus tikrovės atvaizdus mes sudėliojame į tam tikrą sistemą. Tiesa, iš visų penkių pokyčių vyrauja tik trys: regos, klausos ir kinesteziniai.
Taip yra grupuojami būdai, kuriais mes susidarome vidinius tikrovės vaizdinius. Šiuos penkis jutimus, ar įvaizdžio kūrimo sistemas, galite laikyti sudedamosiomis dalimis, iš kurių formuojamas bet koks išgyvenimas, potyris.
Atminkite štai ką: jei kitas žmogus sugebėjo pasiekti kokį nors konkretų rezultatą, šis rezultatas yra tam tikrų veiksmų – tiek mentalinių, tiek fizinių – kūrinys. Jeigu tiksliai atkartosite tuos pačius veiksmus, gausite ir tokius pat rezultatus.
Kad sukurtumėte rezultatą, privalote žinoti, kokios sudedamosios dalys yra būtinos. Visų žmogaus potyrių „sudedamosios dalys“ gaunamos iš penkių mūsų jutimo organų.
Vis dėlto vien žinoti šių komponentų nepakanka. Kad gautumėte norimą rezultatą, dar turite žinoti, kiek tiksliai reikia kiekvienos sudedamosios dalies. Jei bent vienos jų įdėsite per daug ar per mažai, nesukursite tokios rūšies ir kokybės rezultatų, kokių norite.
Jei žmogus nori ką nors keisti, paprastai jam rūpi vienas ar abu iš dviejų dalykų: būsena ir elgsena. Pavyzdžiui, rūkoriui neretai norisi emocinės savijautos (būsenos) pokyčių, taip pat atsikratyti konkretaus elgsenos modelio, kai traukia vieną cigaretę po kitos.
Dėl vidinių vaizdinių galime pakeisti du dalykus. Pirma, tai, ką įsivaizduojam, – jei, pavyzdžiui, galvoje man sukasi blogiausias įmanomas scenarijus, galiu pakeisti jį geriausiu įmanomu. Arba galime pakeisi tai, kaip mes tai įsivaizduojame.
Mūsų sąmonėje yra jungikliai, kuriais sužadinama tam tikra smegenų reakcija. Jei konkrečiau, kai kurie žmonės pastebi, jog įsivaizduodami objektą labai didelį pajunta stiprią motyvaciją.
Kiti žmonės aptinka, kad labai didelę įtaką motyvacijai turi balso intonacija. Kartą įsisąmoninę, kokią įtaką mums daro skirtingi vidinio įsivaizdavimo būdai, galime suimti savojo proto vadžias į rankas ir tapyti pasaulį taip, kad tie vaizdiniai, užuot riboję mus, teiktų mums jėgų.
Jei koks nors žmogus pasiekia rezultatą, kurį mes norėtume pakartoti, mums reikia sužinoti daugiau nei tai, kokius dalykus jis įsivaizdavo ir ką sau kalbėjo. Reikia tikslesnių instrumentų, kurie leistų mums išties sužinoti, kas vyksta jo prote.
Štai čia ir įgauna reikšmę jutimų niuansai. Jie tarytum tikslūs sudedamųjų dalių kiekiai. Jie – mažiausi ir tiksliausi konstrukciniai blokai, sudarantys žmogaus išgyvenimo struktūrą.
Kad perprastume ir taip išmoktume kontroliuoti regimuosius potyrius, mums reikia kuo daugiau sužinoti apie regimus objektus: šviesūs jie ar tamsūs, bespalviai ar spalvoti, judantys ar stabilūs. Apie garsus turime žinoti, ar jie garsūs, ar tylūs, skardūs ar duslūs, pasiekia mus iš toli ar arti (žr. iliustraciją).
Atminkite kokį nors neseniai išgyventą malonų potyrį. Įsigyvenkite į jį vėl. Matykite tai, ką tada matėte savo akimis: įvykius, vaizdinius, spalvas, detalių ryškumą ir taip toliau. Girdėkite tai, ką tada girdėjote: žmonių balsus, aplinkos garsus ir panašiai. Jauskite tai, ką jautėte: emocijas, temperatūrą ir kita.
Dabar „išeikite“ iš savo kūno ir pasijuskite atitrūkę nuo tos situacijos, tačiau likite netoliese, kad galėtumėte stebėti save. Įsivaizduokite viską taip, tarsi stebėtumėte save kino ekrane. Kaip pasikeitė jausmai? Kuriuo atveju jie intensyvesni – pirmuoju ar antruoju? Tuom ir skiriasi asocijuoti potyriai nuo disocijuotų.
Savo kino režisierius
Sutelkę dėmesį į jutimų niuansų skirtumus, kuriuos lemia asocijuotumas ar disocijuotumas, galite iš esmės pakeisti savo išgyvenimus. Atminkite, kad visa žmogaus elgsena – jo būsenos pasekmė, o būseną sukuria vidiniai vaizdiniai – tai, ką piešiame savo prote, sakom sau ir pan.
Kaip kad kino režisierius filmu sąmoningai daro žiūrovams vienokį ar kitokį poveikį, patys galite keisti bet kokios gyvenimiškos patirties įtaką sau.
Kaitaliodamas filmavimo kampą, muzikos stilių ir garsą, judesiu greitį ir kiekį, vaizdinių spalvas ir jų kokybę, režisierius sukuria žiūrovams bet kokią norimą būseną. O jūs šitaip galite valdyti savo smegenis, susikurti tokią būseną, kuri padės jums siekti tikslų.
Atsiminkite kokį nors labai malonų įvykį. Nėra reikšmės, kada jis nutiko. Tiesiog užmerkite akis, atsipalaiduokite ir mąstykite apie jį. Dabar pasistenkite sustiprinti šį vaizdinį, matykite jį vis ryškesnį. Vaizdiniui ryškėjant suvokite, kaip kinta jūsų būsena.
Tada priartinkite šį mentalinį vaizdinį prie savęs. Sustabdykite ir padidinkite jį. Kas vyksta, kai manipuliuojate vaizdiniu? Ar kinta jūsų išgyvenimo intensyvumas, ar ne?
Didžioji dauguma žmonių pastebi, kad jie tada pajunta stipresnius ir malonesnius jausmus. Šiais veiksmais sustiprinate to vaizdinio poveikį sau. Jie sukelia jums džiaugsmo būseną.
Trimis jutimų kūrimo sistemomis – regos, klausos ir kinestezine – gali naudotis visi žmonės. Tačiau skirtingi asmenys skirtingomis sistemomis pasikliauja nevienodai.
Dauguma visų piram vadovaujasi rega. Didžiausią jį reakciją sukelia į protą patekę vaizdiniai. Kiti pirmenybę teikia klausai. Trečiųjų geriausiai išvystyti kinesteziniai pojūčiai. Tokie žmonės stipriausiai reaguoja atitinkamai į garsus ir pojūčius.
Manau, kad ši trumpa praktiak padėjo jums suprasti, kokią galią turi šis metodas. Vos per kelias minutes sugebėjote sustiprinti pozityvius jausmus, pasisemti iš jų jėgų. Taip pat sugebėjote nusikratyti negatyvių vaizdinių įtakos. Visai neseniai buvote savo vidinių vaizdinių belaisviai, o dabar jau mokate juos valdyti.
Iš esmės gyventi galima dvejopai. Galite leistis valdomi savo proto, kaip kad buvo praeityje. Tokiu atveju jis švaistysis atsitiktiniais vaizdiniais, garsais ar pojūčiais, o jūs mašinaliai reaguosite į juos.
Arba galite sąmoningai suimti proto vadžias ir kreipti jį ten, kur norite. Galite išsunkti iš negatyvių potyrių ir vaizdinių visą jų jėgą. Galite atvaizduoti juos sau taip, kad jie nebepajėgtų laikyti jūsų po savo padu, kad sumenktų ir paliktų jus laisvus.
Turbūt visiems yra tekę susidurti su tokia sunkia užduotimi, kad net nepabandėte jos imtis – atseit vis viena nepavyks? Tačiau jeigu įsivaizduotumėte šią užduotį kaip mažytį paveikslėlį, pajustumėte galį ją atlikti ir, užuot nuleidę rankas, imtumėtės deramų veiksmų.
Suprantu, kad mano patarimai gali pasirodyti juokingai paprasti, tačiau tereikia išbandyti juos ir įsitikinsite, jog, keisdami vaizdinių pobūdį, pakeisite savo požiūrį į tą užduotį, o drauge – ir savo veiksmus.
Be to, dabar jau žinote, kad galite sustiprinti gerus įspūdžius. Galite paimti mažus gyvenimo džiaugsmus ir padaryti juos didelius, nuskaidrinti savo dieną ir jausti daugiau laimės bei gyvenimo džiaugsmo.
Šaltinis: Entonio Robinso knyga „Neribota galia“ (2008 m.), kurią Lietuvoje yra išleidusi „Luceo“ leidykla.
