Apie jaunimo nedarbą diskutuojam daug ir aktyviai. Dažnai pabrėžiama, kad jauni žmonės, neva, neturi pakankamai galimybių sėkmingai įgyvendinti savo siekių Lietuvoje, bet kitos nuomonės šalininkai atkerta, kad galimybių yra, o jaunimas paprasčiausiai nenori dirbti ir mieliau renkasi gyvenimą iš socialinių išmokų ar uždarbiauja nelegaliai. O gal užsitęsusi bedarbystė virsta gyvenimo būdu, kai nereikia niekur skubėti ir jaudintis, o visą laiką galima skirti sau? Kodėl atsiranda nenoras dirbti ir kas laukia jaunų žmonių tuomet, kai vieną dieną vis tik teks pasibelsti į darbdavio duris?
Ilgalaikis bedarbis – po 6 mėnesių paieškų
Vilniaus teritorinės darbo biržos Vilniaus miesto skyriaus Jaunimo užimtumo poskyrio vedėja Vaiva Slipikovienė, paklausta, koks žmogus yra laikomas ilgalaikiu bedarbiu, sakė: „Pagal užimtumo rėmimo įstatymą, ilgalaikiu bedarbiu laikomas asmuo iki 25 metų amžiaus, kuris darbo biržoje yra registruotas ilgiau nei šešis mėnesius. Vyresni nei 35 metų žmonės ilgalaikiais bedarbiais laikomi, kai biržoje būna registruoti ilgiau nei metus. Jaunam žmogui duodamas gana trumpas laiko tarpas darbo suradimui.“
Pašnekovės teigimu, jaunieji darbo biržos „klientai“ per minėtą pusmetį „atsisijoja“ labai greitai: vieni darbo ieško aktyviai, kiti – apskritai vengia ko nors imtis.
Kalbėdama apie ilgalaikius bedarbius pašnekovė teigė, kad esama keletų bruožų, būdingų šiai žmonių grupei: „Nemažą dalį ilgalaikių bedarbių sudaro nekvalifikuoti žmonės, kitiems – stinga motyvacijos įgyti išsilavinimą, būna atvejų, kai jauni žmonės kreipiasi į darbo biržą neturėdami net viduriniojo išsilavinimo. Tarp ilgalaikių bedarbių pasitaiko ir žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, specialybę. Šie žmonės aktyviau ieško darbo“, – kalbėjo specialistė.
Išsilavinę ilgalaikiai bedarbiai
Yra dar viena jaunų žmonių kategorija, kuriai priklauso jauni žmonės, turintys ir profesiją ir tam tikros darbinės patirties, tik jų nedarbo laikotarpis užsitęsia ilgiau nei truktų darbo paieškos – pabandžius nedirbti tai tampa savotišku gyvenimo būdu.
Komentuodama minėtą atvejį, specialistė pateikė ir pavyzdžių: „Pačiai tenka konsultuoti dvi jaunas merginas. Abi šios bedarbės turi net po du aukštojo mokslo diplomus, bet jau kuris laikas labai sunku joms įtikti su darbo pasiūlymais. Sunku pasakyti, iš ko šie žmonės gyvena – gal jas remia tėvai... Šios merginos darbo biržoje registruotos jau dvejus metus, aktyviai lankosi konsultacijose, bet su įdarbinimu situacija komplikuota: konsultacijos metu sako, kad noriai sutiktų dirbti ir už minimalų atlyginimą, bet atėjusios į biržoje organizuojamas darbo muges jos su darbdaviu diskutuoja apie atlyginimą ir pabrėžia, kad už siūlomą atlygį dirbti nenorėtų, tad pateikiamų versijų skirtumas akivaizdus.“
Darbas – namų šeimininkė
V. Slipikovienė pabrėžė, kad tokių darbo biržos lankytojų nėra daug: „Vyresni žmonės „sukčiauja“ dažniau, nes lengviau nenorą dirbti gali dangstyti sveikatos problemomis. Tokį nenorą dirbti galima „pateisinti“ kitų veiklų turėjimu. Vengiantys darbo vaikinai dažnai turi kokių nors nelegalių darbų statybose ar kitose panašaus pobūdžio srityse. Dažnai būna atvejų, kad moteris išlaiko jų dirbantys vyrai ir joms patogiau tvarkytis namuose, ruošti maistą, prižiūrėti vaikus nei dirbti už minimalų atlyginimą. Tokios moterys pasiskaičiuoja, kad gaudamos minimalų atlyginimą beveik visą jį skirs kelionei į darbą, o po darbo reiks skubėti į vaikų į darželį, namuose lauks alkanas vyras.“
Ne paslaptis, kad nevisai legaliais būdais pajamų gauna ir kirpėjos, kosmetologės, manikiūrininkės, teikdamos minėtas paslaugas savo ar kliento namuose. „Skatiname kuo daugiau žmonių dirbti su verslo liudijimais. Šiuo metu vykdoma programa, kuri verslo liudijimų įsigijimo kaštus kompensuoja. Stengiamės įvairiais būdais skatinti dirbti, bandome sudominti pačiais įvairiausiais darbo pasiūlymais“, – kalbėjo specialistė.
Sunku sugrįžti į darbo rinką
Pusmetį ar daugiau neturėdami darbo žmonės ima gyventi visai kitu ritmu nei dirbantieji, o gali nutikti ir taip, kad kai galvoje nesisuka mintys, iš ko sumokėti mokesčius ar nusipirkti maisto, toks gyvenimo būdas ilgainiui ima patikti.
Į klausimą, kas laukia ilgalaikių bedarbių, kai anksčiau ar vėliau dėl kokių nors priežasčių teks sugrįžti į darbo rinką, pašnekovė sakė: „Laukia nemažas iššūkis. Darbo birža gali gali siūlyti kursus ar remiamas įdarbinimo priemones, bet ilgalaikiai bedarbiai praranda savo darbo įgūdžius ir darbdaviai į tokius darbuotojus žvelgia kreivai, ypač, kai tokie ilgalaikiai bedarbiai negali nurodyti objektyvių nedarbo priežasčių.“
Pašnekovės teigimu, pats žmogus taip pat po ilgesnio laiko tarpo sugrįžęs į darbo rinką dažnai patiria psichologinį diskomfortą dėl turimų žinių ar įgūdžių spragos. „Gyvenimas nestovi vietoje, sunku suspėti prisitaikyti ir žmonės dažnai suvokia, kad jų konkurencingumas darbo rinkoje yra mažesnis už to specialisto, kuris visą laiką dirbo.“
Nori uždirbti daug
Į klausimą, ar tiesa, kad jauni žmonės, kurie šiuo metu yra ilgalaikiai bedarbiai, itin ambicingi atlyginimo klausimu, pašnekovė sakė: „Jaunimui tikrai tai būdinga. Jauniems žmonėms sunku susitaikyti su faktu, kad net turėdami išsilavinimą ir per pusę metų nesusiradę darbo pagal specialybę, jie gauna nekvalifikuoto darbo pasiūlymus. Manymas, kad žmogus vertas tik geriausio darbo, o atlyginimas turi būti didelis taip pat vos pradėjus dirbti, dažnai pakiša koją vykdant darbo paieškas.“
Slipikovienės teigimu, būna ir tokių atvejų, kad ilgesnį laiką nesuradę darbo pagal specialybę jaunuoliai prisitaiko prie esamos situacijos ir renkasi perkvalifikavimą.
Motyvacinius užsiėmimus ignoruoja
Specialistės teigimu, jaunuoliai, kurie nėra motyvuoti dirbti, atėję į darbo biržą tikisi, kad biržos specialistas turi už juos padaryti visus darbus ir patys darbo ieškoti net nemėgina. „Kai žmogus nenori stengtis, tuomet galvoja, kad viską turi padaryti kiti. Kiekvienam ieškančiajam darbo duodame užpildyti savarankiškos darbo paieškos korteles, kuriose prašome įrašyti, kiek ir kur buvo išsiųsta gyvevnimo aprašymų, nurodyti, kokie paieškų rezultai. Jaunimo centre vyksta užsiėmimai, skirti jokios kvalifikacijos ir motyvacijos neturintiems jaunuoliams, ironiška, bet net ir ten, kur reikia tik ateiti ir pabūti, užsirašo kokie devyni, o į patį užsiėmimą ateina vos trys žmonės“, – kalbėjo pašnekovė.
2011 m. rugpjūčio 1 d. Vilniaus teritorinės darbo biržos Vilniaus miesto skyriuje iš viso registruota 5096 jaunų ilgalaikių bedarbių, iš jų 1973 ilgalaikiai, prieš metus, 2010 m. rugpjūčio 1 d. Vilniaus mieste buvo 8624 jauni bedarbiai, iš jų 3098 jauni ilgalaikiai bedarbiai.
Prie bedarbystės priprantama
Vilniaus universiteto karjeros centro psichologas dr. Žygimantas Grakauskas, paklaustas apie užsitęsusios bedarbystės pasėkmes, sakė: „Gali būti, kad žmonės pripranta prie tokio gyvenimo būdo, ypač jei atlyginimas nelabai skirtųsi nuo gaunamos bedarbio pašalpos, tad dingsta motyvacija dirbti.“
Specialistas tarp galimų bedarbystės priežasčių paminėjo galimai gaunamas kitas pajamas: „Gal žmogus dirba nelegaliai ir darbo biržoje yra registruotas dėl socialinių garantijų, gali būti kiti pragyvenimo šaltiniai – išlaiko sutuoktinis ar tėvai, o gal yra sėkmingai investavęs ir gyvena iš procentų arba rašo knygą, kuri po 20-ties metų taps bestseleriu“, – juokavo pašnekovas.
Į klausimą, ar tiesa, kad sugrįžimas į darbo rinką gali būti sunkus psichologiškai momentas, Ž. Grakauskas sakė: „Prarandama kvalifikacija, aplinka kinta ir ilgą laiką nedirbus nėra lengva iš naujo prisitaikyti. Su tokiomis pat problemomis suisduria vos studijas pabaigę jaunuoliai, nes yra nemažas atotrūkis tarp to, ką žmonės mokosi ir ko iš jų reikalauja darbdavys.“
Pašnekovo teigimu, ilgą laiką nedirbantys žmonės gyvena individualiu tempu ir atsiranda problemų dėl savidisciplinos ar laiko suvokimo: „Sunku, kai darbe reikia sėdėti aštuonias valandas, o esi įpratęs sau skirti visą dieną ir patogiai susitvarkyti savo aplinką, visur suspėti. Nedirbant gyvenimo tempas lėtesnis, tad ir motyvacijos stačia galva nerti į darbų sūkurį – nėra.“
Į klausimą, ar tiesa, kad ilgą laiką nedirbantys žmonės praranda tam tikrą savikontrolę – nebekelia sau tikslų ir nebandų jų pasiekti, pašnekovas atsakė: „Gali būti, kad tokie žmonės apkritai neturi tokios motyvacijos ir niekada jos neturėjo. Studijas jauni žmonės renkasi dažnai iš inercijos, jausdami tėvų spaudimą, o po baigimo įsidarbina ir tiesiog gyvena savo gyvenimą, bet neturi jokių konkrečių tikslų.“
Atrasti mėgstamą darbą niekada nevėlu
Psichologo teigimu, nereikėtų skubėti gėdinti žmonių, kurie sąminigai renkasi nedirbti, būtina suprasti, kad jų gyvenimo prioritetai gali būti kiti: vaikų auginimas ar rūpinimasis kitais šeimos nariai, kūrybinė veikla ar pan. „Darbas yra vertybė ir turime įnešti savo indėlį į visuomenės gerovę, bet tai nėra vienintelis dalykas gyvenime“, – kalbėjo pašnekovas.
Į klausimą, jei žmogus baigęs studijas nelabai žino, ką norėtų veikti ateityje, ar yra galimybė jam padėti, specialistas atsakė: „Veiksmingiausias būdas – individualios konsultacijos su karjeros psichologų ar profesinio orientavimo specialistu. Žmogui padedama iš naujo sudėlioti gyvenimo prioritetus, išryškinti, kas jam svarbu, kokios profesinės sritys jį domina, labai retai pasitaiko atvejų, kad žmogaus nedomintų jokia profesinė veikla.“
Pašnekovo teigimu, nusivylimą studijomis ar darbine patirtimi turėtų keisti noras atrasti dominančią veiklą ir nereikia bijoti kelti naujus karjeros tikslus bei jų siekti.