Ne vienam mokslus betęsiančiam jaunuoliui vasarą iškyla dilema: praleisti ją „skambinant bambą“ ar imtis kokio darbo ir laisvas dieneles praleisti prasmingai. Savarankiškumo, naujų potyrių bei savų lėšų troškimas daugelį paskatina pasirinkti antrąjį variantą. Dvidešimtmetei tauragiškei Lolitai Venckutei sprendimą padiktavo jos tėvų – Antano bei Vilmos – valdomas bendras šeimos verslas: kam dirbti svetimiems, kai galima dirbti saviems.
Verslininkų šeima
Žavią, linksmą bei nuolat besišypsančią raudonplaukę Lolitą aplankiau jos darbo vietoje – tauragiškių pamėgtame Taurų nuotykių parke.
– Taip, daugelis pirmą kartą sutiktų žmonių man sako, jog esu labai panaši į tėtį – mudviejų rudos akys vienodos, tad visi, kas jį pažįsta, greitai suvokia, kad aš jo dukra.
Mergina nuolat jautė šeimą užvaldžiusią verslumo giją: vaikystėje pamena šalia namų augintus bei pardavinėtus kopūstus, vėliau – tėčio „užsuktą“ autolaužyno verslą, o dabar – nuosavame miške įkurtą poilsio ir pramogų parką.
– Lankytojų nemažai, nestovime vietoje, pasiūlome vis kokią naujovę – tad vieną dieną investicijos atsipirks, – drąsiai, kaip tikra ekonomistė, išrėžė ji.
Anot Lolitos, tėtis dažnai paskendęs savo mintyse – sėdi prie pietų stalo, bet jo kaip ir nėra. Kartą jam kilo mintis įsigyti miško lopinėlį.
Lolita atsidūsta:
– Pamenu, nusivežė mus su broliu aprodyti naujojo pirkinio ir garsiai pareiškė, kad po kelių metų čia bus nuotykių parkas. Visur telkšojo pelkės, šakų raizgalynė, tad nieko gero tame miške neįžvelgę mes idėja, žinoma, suabejojome. Tuomet tai atrodė kaip kažkas neįmanomo.
Nuo instruktorės iki administratorės
Vis dėlto 2011 metų pavasarį parkas pakvietė pirmuosius lankytojus, o Lolita su broliu Mindaugu tapo laipynių instruktoriais – padėjo klientams kabarotis po medžius ar skatindavo juos ryžtis bauginančiam Tarzano šuoliui. Tai vis dėlto šeimos verslas suviliojo „parduoti“ savo jaunystės vasaras?
– Tėtis mūsų nevertė, patys nėrėme į šią avantiūrą – norėjosi padėti. Darbavausi nuoširdžiai, negailėdama jėgų. Brolis po dviejų išdirbtų mėnesių susižalojo ranką, o šią vasarą nusprendė neprisidėti – bando pajamų ieškoti kitur. O aš pakilau pareigose – tapau administratore, – besišypsodama tarstelėjo mergina.
Iš karto ėmiau smalsauti, ar neiškilo psichologinė atlygio problema: kaip derėtis su tėvu ar mama, kurie bus tavo tiesioginiai viršininkai? Lolita teigė nenorėjusi būti išskirtinė, tad gaudavo algą lygiai tokią pačią kaip ir kiti instruktoriai.
Svajoja apie privatų vaikų darželį
Šiais laikais jaunoji karta yra labiau pasiruošusi perimti tėvų verslą. Ar Lolita, susiklosčius aplinkybėms bei įgavusi patirties, susidorotų su šiuo uždaviniu?
– Kažkaip net negalvojau apie tai. Bet jei reiktų rinktis tarp įsipareigojimų šeimai ir savo norų bei ambicijų – rinkčiausi pirmąjį variantą, – kiek suabejojusi tvirtai ištarė mergina. Pasak jos, būtų labai sunku, nes tėtis neskuba užkrauti didesnės atsakomybės naštos: jis visuomet pasidalina su šeima savomis idėjomis, pasitaria, prieš ko nors imdamasis, tačiau dažniausiai vengia kalbėti apie finansinius reikalus.
– Aš dar daug ko neišmanau ir net nesistengiu aktyviai į tai kištis. Tiesiog turiu savo nuosavo verslo svajonę, – užsiminė pašnekovė.
Ir koks gi yra tas Jolitos verslo planas? Mergina mane nustebina – privatus vaikų darželis Tauragėje. Aišku, idėją „pametėjo“ tėtis.
Barbė devyndarbė
Baigusi Žalgirių gimnaziją mergina pasirinko studijuoti ikimokyklinio ugdymo pedagogiką Klaipėdos valstybinėje kolegijoje. Sprendimas buvo pakankamai suprantamas ir lengvas – pasirodo, Lolita „žiauriai“ myli vaikus.
– Tai galbūt greitai planuoji susilaukti savų? – pašmaikštauju aš.
– Oi, ne ne ne. Dar ne laikas. Atliksiu praktiką su svetimais, po to imsiuosi savų, – purtydama galvą atšauna pašnekovė.
Dalinti meilę vaikams mergina nusprendė įsidarbindama uostamiestyje aukle: nuo rugsėjo mėnesio 2–3 kartus per savaitę Lolita prižiūrėdavo dvi – penkerių ir dvejų metų – mergaites.
– Turiu mažų pusbrolių, aštuoneriais metais jaunesnį brolį Eimantą, tad moku bendrauti bei prižiūrėti vaikus, – patirties klodus atskleidė mergina.
Taigi rudenį, žiemą bei pavasarį ji pluša „dviem frontais“: studijuoja bei dirba aukle, o vasarą grįžta į Tauragę ir darbuojasi Taurų nuotykių parke. Kurgi pasuks Lolitos keliai po metų įgijus diplomą?
– Dar neapsisprendžiau: arba tęsiu studijas, arba įsidarbinsiu „Ąžuoliuko“ darželyje. Jau dabar manęs ten laukia. Žinoma, tai nebus veikla visam gyvenimui, bet dabar tai būtų tai, kur save realizuočiau ir būčiau laiminga, – ateities planais pasidalino pašnekovė.
Jaučia namų trauką
Išėjusios pasivaikščioti po parko teritoriją prakalbome apie dažną jauno žmogaus norą išvykti svetur. Pasak Lolitos, užsienis niekuomet jos netraukė. Netgi Klaipėdoje, mieste, kuris merginai labai patinka, ji neištveria ilgiau nei dvi savaites – noras sugrįžti į gimtąją Tauragę yra stipresnis.
– Aplankau močiutes, pabendrauja su šalia namų auginamais danieliais, padedu mamai namų ruošoje ir, žinoma, iškart skubu čia – parkas tiesiog įaugęs man į kraują, – pasakoja ji.
Šiuo metu Lolitai yra kilęs noras išmokti jodinėti.
– Galbūt po kurio laiko tokią paslaugą – pasijodinėjimą žirgais – pasiūlysime ir parko lankytojams, – idėją atskleidžia mergina.
Mūsų pokalbį vis nustelbdavo Lolitos kolegos instruktoriai – pamatę merginą jie imdavo šmaikščiai traukti ją per dantį. Neilgi jų „kovingi“ pokalbiai atskleidė šiltą tarpusavio bendravimą.
– Gal kuris iš šių žavių jaunuolių krito į akį? – pasiteirauju.
– Niekuomet nemaišyčiau darbo su malonumais, – numalšindama staiga manyje kilusį smalsumą diplomatiškai, tačiau su šypsena veide tarsteli Lolita.
Karolina Stažytė
