Kaip mes valgėme austres
Prieš kelis metus mes su drauge susiruošėme pakeliauti ir su turistų grupe išvykome į Prancūziją. Vienu iš maršruto taškų buvo piratų miestas San Malo. Vykstant į jį gidė papasakojo, kad būtų tiesiog nuodėmė šiame mieste neparagauti austrių. Ji gana vaizdžiai papasakojo valgymo procedūrą, išaiškino mums, kad austrės ryjamos nekramtant, pagardinus jas tik citrinų sultimis.
Pažėrė mums nemažai citatų apie įžymius žmones, kurie austres tiesiog dievino. Taigi, mes su drauguže nusiteikėme karališkai papietauti. Vienoje iš daugelio kavinių užsisakėme kompleksinius pietus (taip pigiau): mums priklausė austrės, kepinti moliuskai, žuvis ir vynas. Netrukus aplink mus pradėjo šmirinėti padavėjas: pastatė ant stalo grafiną su vandeniu (mes buvome užsisakę vyno), paskui padėjo didoką dubenį. Mudvi susižvalgėme, pasitarėme ir padarėme išvadas, kad nuo austrių apsiterliosime ir reiks tuo vandeniu plauti rankas. Tam reikalui yra skirtas ir dubuo. Viskas atrodė logiškai, bet įsidrąsinusios ir prisiminusios visas teorines anglų kalbos žinias, dar to paties perklausėme padavėjo:
- Sakykite, kam reikalingas tas vanduo?
Padavėjas sumirksėjo, bet nieko nepasakė.
- Sakykite, gal mums nusiplauti rankas?
Padavėjas ant nosies turėjo nedidelius akinukus. Man į jį bežiūrint, vaikino akys pasidarė didesnės už akinius. Nežiūrint labai iškalbingos veido išraiškos jis gana ramiai atsakė:
- Jūs jį galite gerti. Jei norite. Ir negerkite, jei nenorite....
Tuomet jis skubiai pasišalino. Manau, kad po kelių minučių ant žemės raitėsi visi virtuvės darbuotojai.
Bebaigiant galiu pridurti, kad į mus, bandančias įveikti tas šešias austres, slapčiomis slinko pažiūrėti vis kitas padavėjas. Mes jas gromulavom (pabandykit nuryti tą šliužą), užgėrinėjom dideliais gurkšniais, pradžioje vyno, o paskui vandens ir meditavom prašydamos, kad tik jos neišliptų, nors ir sukramtytos.
O kai atėjo kepintų moliuskų eilė, kurie mūsų džiaugsmui buvo tikrai nepakartojamo skonio, paaiškėjo ir paslaptingojo dubens paskirtis: į jį reikėjo sumesti tuščias geldeles.
Šitas mūsų apsikvailinimas svečioje šalyje nesugadino nuotaikos, ir po beveik dešimties metų mes vis dar skaniai pasikvatojame, prisiminę žodžiais nenupasakojamą padavėjo veido išraišką.
Maža niekšiukė
Šita istorija nutiko jau prieš kelis metus,
Bet prisiminus aplanko jausmas nesmagus.
Balandžio pirmos -Melagių dienos vakaras artėjo,
O man apgauti niekaip bendraklasių neišėjo.
Tą vakarą aš maudžiaus vonioje ir kūriau planą,
Ir sugalvojau pasismaginti apgavus mamą...
Tuo metu mama virtuvėje mums vakarienę taisė,
Todėl dažnai paklausdavo manęs, ar greit išeisiu.
Aš lioviausi teškentis, staigiai nutilau
Ir į klausimus kartojamus neatsakiau.
Mama pabeldė į duris ir jas pravėrė -
Tada jau aš buvau giliai įkvėpus ir panėrus.
Mama greit už plaukų mane ištraukė,
Jutau, pradėjo purtyti ir verkti, šaukti.
Atsimerkiau ir juokdamasi pasakiau: apgavau, pavyko,
Bet džiaugsmo jokio greitai nebeliko.
Liko kvailas jausmas, kad padariau blogai,
Kad įskaudinau mamytę negražiai.
Mačiau tada aš baimę mamos akyse.
Giliai įstrigo žodžiai: nelinkiu pajusti niekam to, ką jausti šiandien privertė mane dukra...
