Kaip tyčia, neseniai perskaičiau vieną laikraščio įrašą panašia tema. Laisvas vertimas būtų toks, kad amerikietė (o kas daugiau?!) padavė į teismą universitetą už tai, kad baigusi studijas, nesusirado darbo. Kaip bežiūrėsi, atvejis įdomus. Kažin, pas mus kas nors kelia tokį uždavinį universitetui – pabaigus studijas aprūpinti darbu?
Spėju, priklausytų nuo to, kieno paklaustum. Anais laikais, „prie ruso“, būdavo tvarka tokia: baigi mokyklą, aukštesnįjį išsilavinimą ar universitetą, gauni diplomą ir darbo paskyrimą. Nereikia mąstyti ir rūpintis, kur įsidarbinti. Darbas pateikiamas (veikiau – įbrukamas) nepaliekant platesnio pasirinkimo. Garantuotai. Su aukštuoju, aukštesniuoju ar išvis bet kokiu išsilavinimu. Puiku? Kažkam puiku, nes kaip minėjau, nereikia galvoti. Galvojimas tais laikais nebuvo itin paklausus – reikėjo gerų sraigtelių. Sraigteliai negalvoja, sukasi savo vietoje ir vargo nemato. Dabar vargas matosi, ypač, jei galvoji, kad kas kitas privalo tave aprūpinti darbu. Aišku, pačios valstybės interesas turėtų būti ruošti tokius specialistus, kokių reikia ir tiek, kiek reikia. Bet kol kas tai atlikti „nesekasi“.
Per maža iniciatyvos, per daug sustabarėjusi sistema. Galų gale – kadrų klausimas. Įrašykit savo nuožiūra. Na, tiek to, užsienio universitetai perims ir paruoš gerus specialistus iš žingeidžių ir drąsių mūsų jaunuolių. Arba ne, dar geriau, tie jaunuoliai čia nebrangiai studijuos ir paskui išmaus uždarbiauti užsienin. Ten sistema yra, susitvarkys su pasiūla ir paklausa. Ir jie gaus darbą. Gal ne pagal profesiją, bet geriau apmokamą. Ar tai reiškia, kad aukštasis mokslas būtinas, norint gauti gerą darbą? Gal pirma apibrėžkime, ką laikysime geru darbu. Ar tai darbas, kuriame gauni didesnę algą ar tas, kurį dirbdamas jauti didesnį malonumą? Ar verčiau malonumą gauname už nemylimame darbe gaunamus pinigus? Štai klausimas koksai.
Garantijų pasaulyje nėra, yra tik tikimybė. Garantuoti darbo „neina“. To negali garantuoti nė turtingi tėvai, nei puikūs mokslo rezultatai, nei blizgantys diplomai. Tačiau taip, jie padidina tikimybę gauti „gerą“ darbą. Rašau kabutėse, nes kiekvienam geras atrodo vis kitoks užsiėmimas. Čia turiu galvoje tokį, kur gaunamas geras atlyginimas. Geresnis, nei aplinkinių. Ar ne dėl to norime gauti tą geresnį darbą: kad atrodytume geresni už kitus ir galėtume rinktis, užuot paklusę kieno valiai? Ar tai reiškia, kad tik išsilavinimas gali suteikti galimybių gyvenime? O gal užtenka gyvenimo universitetų? Veikiausiai pažįstame ne vieną tokį, kuris patraukia savo charizma, nors mokslas esti tik nebaigtas pradinis. Gal tai siekiamybė? Spėju, teisybė kažkur per vidurį.
Kas mes tokie, kad sakytume, kad viena yra gerai, o kita blogai? Ar virš mūsų kabo pranašų aureolės? Ar galime žinoti tikrai, kas bus, jei pasirinksime šį ar kitą posūkį? Gyvenimas per trumpas, kad išbandytume visus įmanomus kelius atskleisti save kaip asmenybę, kad rastume savo vietą, kurioje jaustumėmės įmanomai geriau. Bet stengtis verta.
Beje, jei jau kalba pasisuko apie stengimąsi. Žmogus gali daug. Daug daugiau, nei mano galįs. Tinkamai pastangas nukreipus, gaunasi stebuklai. Jei pastangos nukreipiamos netinkamai, gauname ne tai, ką norime, o tai, kas gaunasi. Čia irgi išeitis, tada pakaks save įtikinti, kad tai, kas gavosi ir yra tai, ko norėjome. Bet čia jau kito pokalbio tema. Ši pastraipa parašyta paskutinė, įkvėpta pokalbio su įdomiu žmogumi, kuris, tikiu, vertas atskiros knygos. Toliau beliko tik pabaigos žodis.
Gimstame nieko nemokėdami ir nesuprasdami, tačiau su didžiuliu potencialu, su neišnaudotomis galimybėmis, kurias pasaulis siūlo mums. Ar verta užsimerkti prieš jas ir manyti, kad viską jau žinome ir niekuo nesidomėti, spjauti į mokslus ir atsiduoti vien malonumų paieškai? Taip, žinau, tai viliojanti perspektyva ir žvirblis rankoj regisi vertesnis už briedį lankoj. Ar taip manysime ir kelio pabaigoj, kai pasirodys, kad pilkasis žvirblelis – dar ne visas pasaulis?
Punktyras
