Iškeisti išmanųjį telefoną į mygtukinį paskatino ne kas kitas, o susiklosčiusios gyvenimo aplinkybės – nors ji domėjosi ekranų daroma žala, tačiau buvo pripratusi po ranka turėti išmanųjį, tad nebuvo reikalo kažką keisti.
„Skaičiau krūvas straipsnių, mokslinių tyrimų. Atrodo, taip, su viskuo sutinki, bet kai pripranti, tai tampa kasdienybe. Reikia, kad įvyktų kažkoks posūkis, kad kažkas atsitiktų ir pradedi gyventi kitaip.
Mano atveju, lūžo sūnaus telefonas ir aš jam atidaviau savąjį, kol nupirksime naują. Bet paskui pastebėjau, kad man labai gerai su mygtukiniu telefonu, tad pasilikau prie jo“, – apie pokyčius pasakojo pašnekovė.
Labiausiai įninka paaugliai
Inga pasakoja, kad nuo technologijų nėra visiškai atsiribojusi – jei reikia ko nors paieškoti internete, sėda prie kompiuterio. Tiesa, jį naudoja ne tik darbui, čia įsijungia ir socialinius tinklus, kurie ir „suėda“ daugiausiai dėmesio:
„Išmanieji labai dirgina. Net prisėdus prie kompiuterio, akys klaidžioja per ekraną ieškodamos, kas naujo socialiniuose tinkluose ar elektroniniame pašte. Bet reikia imti ir išjungti viską, kad nematytum prieš akis.
Tačiau yra taip, kad jei reikia su kažkuo susirašyti, įsijungi socialinius tinklus ir vėl naršai – ir tas įdomu, ir tas. Taip sugaištame labai daug laiko dalykams, kurie įdomūs, bet nėra naudingi.“
Ji sako ir savo šeimoje pastebinti, kad paaugliai ypač įnikę į telefonus ir socialinius tinklus – vienus keičia kiti, internete jie nardo nė nepakeldami akių. Dabar net mažiausi šeimos nariai neįsivaizduoja dienos be išmaniojo.
„Nuo „TikTok“ prie „Facebook“, iš ten – prie kompiuterio. Visą laiką dėmesys sutelktas į technologijas, jie nebegali susikoncentruoti, tai labai sunku.
Net mažąjį vaiką, penkerių metų, taip traukia telefonas, kad reikia riboti. Jų vaikystė dabar virtuali, kieme vaikų nėra, nors aš žinau, kad daugiabutyje jų pilna. Bet jie neišeina, kiekvienas įnikęs į telefoną“, – liūdną realybę apibūdina pašnekovė.
Išties, ko gero ne veltui sakoma, kad prie gero greitai priprantama – be išmaniojo telefono daugelis nė nekelia kojos iš namų. O Ingos kišenėje nugula mygtukinis telefonas ir tame ji įžvelgia daugybę privalumų.
„Fiziškai labai jaučiau, kur yra išmanusis telefonas – jis guli ir jį jauti. Aš viską buvau išjungusi, bet vis tiek jaučiau, kur yra telefonas, tą vietą pradėdavo skaudėti. Ir ne tik man – su kuo kalbu, daug kam taip.
O šį telefoną įmetu į kišenę, jis mažas, kompaktiškas, nė nežinau, kur jis ir visai nieko neskauda, net nejauti jo. Man tai pagrindinis privalumas, kurį pastebėjau per tiek laiko“, – šypteli Inga.
Išmaniojo pritrūksta tik keliais atvejais
Atsisakiusi išmaniojo, ji vis rečiau lankosi ir socialiniuose tinkluose, nes visą dieną telefone neturi interneto. Ir, sako, to visai netrūksta – tai tik į gerą:
„Socialiniuose tinkluose galima daug visko rasti. Pavyzdžiui, sėdi, lauki vaiko ar ko kito, įsijungi socialinius tinklus ir tas laikas praeina. O kai neturi telefono, pakeli akis, pamatai žmones, nusišypsai, atrodo, gali lengviau kvėpuoti.
Pastebiu, kad mano nuotaika daug geresnė – daugiau džiaugiuosi gyvenimu, nes turiu tam daugiau laiko.“
Vis tik, moteris pripažįsta, kad kartais išmaniojo telefono pritrūksta ir praverstų to turėjimas. Bet ir čia ji įžvelgia tam tikrų privalumų.
„Fotoaparato kartais trūksta. Norisi gražias akimirkas nufotografuoti ir nusiųsti draugėms (juokiasi). Bet dabar pasaulį stebiu įdėmiau, ypatingas akimirkas stengiuosi išgyventi pilniau.
Dar labai trūksta navigacijos. Jeigu reikia kažkur toliau važiuoti, ne Vilniuje, paimu sūnaus telefoną. Bet gal ir gerai, kad jos nėra, nes įpratus naudotis navigacija išmaniajame, atprantame orientuotis, kur esame“, – vardijo ji.
Dar vieną trūkumą ji įžvelgia tame, kad mygtukiniu telefonu ilgiau rašo žinutes, bet nėra padėties be išeities – dažniau vietoj rašymo renkasi skambinti ar pasikviesti žmones į svečius ir pabendrauti akis į akį, o ne pasislėpus už ekranų.
Verta pabandyti visiems
Pati atsisakiusi išmaniojo, dabar ji, žvelgdama iš šalies, puikiai mato, kokią priklausomybę kelia išmaniosios technologijos – be jų nė žingsnio:
„Būna, ateina draugės ir iškart prie savęs iš karto padeda įjungtą telefoną, kalba su manimi, bet vis žiūri į telefoną. Sakau joms: „Pažiūrėk, ką tu darai. Bendrauji su manimi, bet visą laiką puse akies pasižiūri, ar niekas neparašė ir negali nustoti žiūrėti“. Kai tame gyveni, sunku pamatyti, kaip atrodai iš išorės.“
Paklausta, kaip žmonės reaguoja išvydę žmogų, kuris naudojasi mygtukiniu telefonu, Inga nusijuokia – sulaukia keistų žvilgsnių, nes naudojasi „vintažine“ technika.
Su vyru jiedu pasikalba apie tai, kad išmanusis telefonas laikomas savotišku prestižo reikalu, daugeliui atrodo, kad jei neturi išmaniojo – neturi pinigų, kad galėtum jį nusipirkti. „Tik sako, kad tai nėra prestižas, bet man gerai“, – nusišypso pašnekovė.
Pati atsisakiusi išmaniojo telefono, ji ragina tai padaryti ir kitus. Nors, kaip pati sako, tikriausiai tai įmanoma ne visiems, mat kai kuriems telefonas yra vienas pagrindinių darbo įrankių. Bet pabandyti juo naudotis kuo rečiau išties verta:
„Reikia džiaugtis gyvenimu. Pačiu gyvenimu, o ne tuo, kuris yra ekrane. Kiekvienas per savo prizmę, per savo gyvenimą sau turi atrasti atsakymą, kodėl verta bent pabandyti.“
