„Aš, Oksana Laurutytė, pareiškiu, kad ekskursijos į Baltarusiją metu žurnalistinio darbo nedirbsiu“, – tokio turinio pareiškimą faksu privalėjau nusiųsti Baltarusijos ambasadai Lietuvoje tam, kad gaučiau turistinę vizą. Vizą gavau, žurnalistinio darbo nedirbau. Tikrai tikrai – nepakalbinau nė vieno baltarusio. Bet akis turiu, ausis irgi. Jei neišliesiu susikaupusių emocijų, galva sprogs ir aptaškys gėlėmis kolegas. O taip norisi tomis gėlėmis, kuriose skęsta Baltarusija, apdalyti visus skaitytojus. Kad visi sužinotų, kaip stengiasi svetingieji baltarusiai rūpintis savo šalies įvaizdžiu. Reikėtų mums Lukašenką kokį pusmetį pasiskolinti. Bent Šiauliai būtų nušienauti.
Milijonieriumi tampama akimirksniu
Pareiškimo, kad žurnalistinio darbo Baltarusijoje nedirbsiu, paprašiusi ambasados darbuotoja sakė, kad rašyti straipsnį, žinoma, galima. Yra gerai, kai žurnalistai rašo apie Baltarusiją, tačiau norint rašyti straipsnį reikia gauti akreditaciją. Ji suteikiama per dvi savaites, tačiau man iki kelionės liko vos savaitė, tad nespėsiu. Štai todėl ir reikia pasižadėti...
Pasižadu – pinigai už ekskursiją sumokėti, atostoginiai – išmokėti. Gyvas į žemę nelįsi, juolab kad yra ir didelis noras kelias dienas pasijusti milijoniere. Mat 3 Lt Baltarusijoje virsta milžiniškais pinigais – 10 tūkst. rublių. Pasikeitęs šiek tiek daugiau nei 100 JAV dolerių pasigaili, kad piniginę pasiėmei per mažą. Milijonas baltarusiškų rublių ją tiesiog sprogdina iš vidaus.
Muitinėje baltarusiai draugiški, šypsosi, surenka pasus, greitai grąžina. Tačiau pakanka nueiti į tualetą ir supranti, kad jau nebesi Lietuvoje. Tualetinio popieriaus nėra.
Mokamuose Baltarusijos tualetuose popieriaus, žinoma, netrūksta. Juk sumoki nuo 600 iki 2000 rublių už apsilankymą. Tačiau trūksta švaros. Atrodo, kad nusilakavusios nagus ir apsiavusios aukštakulnius moterys, užsivėrus tualeto durims, tampa aborigenėmis. Niekas nemato, tad galima mėtyti higienos reikmenis kur papuolė ar gamtinius reikalus atlikti užsilipus tiesiai ant klozeto. Tokį veiksmą išduoda žvyruoti batų pėdsakai ant pastarojo kraštų.
Tačiau ko čia stebėtis? Bene lietuvaitės tvarkingesnės? Vilniaus autobusų stoties tualete ar Šiaulių širdyje priešais Savivaldybę esančiame viešajame tualete – ne ką švariau. Baltarusiškas tas mūsų kai kurių išviečių veidas. Be milijono kišenėje, bet su kupranugarių kvapeliu.
Tvoros ir gėlės
Turistinės kelionės tikslas buvo aplankyti etnines lietuvių žemes. Vietas, kur liejosi Lietuvos didžiosios kunigaikštystės didikų ir prasčiokų kraujas, midus, prakaitas ir kiti skysčiai. Trijų dienų maršrutas – įtemptas: Lyda, Naugardukas, Myras, Nesvyžius, Minskas. Numatytos ir dvi nakvynės: Lydos viešbutyje „Lida“ ir Minsko viešbutyje „Zvezda“.
Iki Lydos nuo Šiaulių netoli – 309 km. Miestas savo metus skaičiuoja nuo 1180 m. Nuo XIII a. iki 1795-ųjų jis priklausė Lietuvos didžiajai kunigaikštystei. Kunigaikštis Gediminas čia pastatė mūrinę pilį, kur vietos gyventojus gynė nuo kryžiuočių ir mongolų-totorių.
Važiuojant link Lydos, į akis krinta ir galų gale „užknisa“ miesteliuose stovinčios betoninės tvoros. Tokių, nors nedaug, yra ir Lietuvos kaimuose.
Gremėzdiškos, beveik visur nudažytos ta pačia spalva, jos dengia daugelio privačių namų kiemų fasadinę dalį. Kitos kiemų tvorų dalys bet kokios – griūvančios ir tręštančios, tačiau fasadinė dalis – nauja. Šios tvoros tikrai ne todėl, kad baltarusiai saugo savo privatumą ir dilgėles kiemuose. Tai valdžios sumanymas. Kad kaimai gražiai atrodytų. Valdžia gyventojams netgi duoda pinigų, kad jie netvarką kiemuose tvoromis pridengtų. Jei neklausai, gali ir belangėje pasėdėti. Jau geriau už tvoros...
Bet daugiau nei tvorų Baltarusijoje – gėlių. Vien Minske, kuris, panašu, pretenduoja tapti labiausiai pasaulyje žydinčiu miestu, bus pasodinti 27 tūkstančiai gėlių rūšių. Gėlės žydi visur – klombose, balkonuose, specialiuose stovuose, iš jų suformuoti užrašai nuokalnėse, aikštėse. Jei trūksta vazonų – gėlės pastatomuose ar pakabinamuose stovuose žydi tiesiog polietileno maišuose, į kuriuos pripilta žemių.
Nušienautos ir pakelės, miestuose daug oranžinėmis liemenėmis vilkinčių darbininkų, šienaujančių aikštes, aikšteles ir kitas erdves. Daug ir dažančių. Baltarusiai, atrodo, labai mėgsta dažyti – nubalinti ne tik pakelių stulpeliai, šaligatvių kraštai, bet ir visų mieste augančių medžių kamienai.
„Banditų pas mus nėra“
Viešbutyje „Lida“ – pavyzdinė švara, modernūs liftai, visur stovi kavos aparatai, paslaugus personalas. Viešbučio administracija labai stengiasi įtikti užsieniečiams. Kambariuose švaru, bet neergonomiška – krėslai sustatyti lygiagrečiai televizoriui.
Juk ne televizoriaus atvažiavom žiūrėti, tačiau įsijungęs jį gali pamatyti prezidentą A. Lukašenką, imantį interviu iš kažkokio ministro apie tai, kaip Baltarusija sėkmingai kopia į kalną. Jei taip Grybauskaitė interviu imti iš ministrų pradėtų? O gal nebuvo prezidentui kur dėtis? Informuoti liaudį reikia, bet nė vienas žurnalistas nebuvo akredituotas...
Pirmoji ekskursija į Lydos liaudies kultūros centrą pakeri darbuotojų nuoširdumu. Ekskursantams pristatomas ištisas vaidinimas apie tradicines baltarusių metų laikų šventes su žaidimais ir dainomis. Net lėlių teatro spektaklis parodomas. Tualetai čia švarūs, o centro darbuotojas atsisveikindamas pabučiuoja ranką lyg tikras kunigaikščių palikuonis.
Ekskursiją vedanti mergina sako, kad po naktinę Lydą galima vaikštinėti kiek nori. „Banditų pas mus nėra. Mes turime Lukašenką“, – sako ji. Suprask, kaip nori...
Vakare vos sutemus laukia ekskursija į Gedimino pilį, o grupė „Degantys varnai“ už 100 JAV dolerių surengia ugnies šou. Gražu.
Vakarienė išties saugi. Šiek tiek išsigandusiai baro padavėjai už porą mėsos patiekalų, giros butelį ir porą puodelių kavos atseikėjame 100 tūkst. rublių (apie 30 Lt).
Apskritai maisto kainos Baltarusijoje negąsdina. Gyventojai vidutiniškai uždirba 150 JAV dolerių per mėnesį, degalai perpus pigesni nei Lietuvoje, o komunaliniai mokesčiai irgi kelia juoką. Pusė litro kefyro, pusė batono, litras mineralinio vandens nekainuoja nė pusantro lito, o 400 g aukščiausios rūšies dešrelių – apie 5 Lt.
„Disneilendai“
Pusryčiams viešbučio restorane kavos nėra. Visai nėra – tenka „kankinti“ kavos aparatą, kuris kavos su grietinėle įlieja kaip už 2 Lt.
Po tokios kavos vingiuotais keliais vykstame link Naugarduko. Miestas žinomas jau nuo XI a. ir garsus tuo, kad jame gimė ir gyveno garsus poetas A. Mickevičius. Lietuvis, baltarusis ar lenkas jis buvo, kas dabar žino. Lietuvą apdainavo, Naugarduke buvo krikštytas, o lenkai jam pilkapį supylė...
Nuo Naugarduko, už 48 km, stūkso Myras, kurio buvusios feodalinės valstybės didybę liudija milžiniška pilis – kunigaikščių Radvilų palikimas. Bilietas kainuoja per 6 Lt, pasinaudojimas tualetu – 600 rublių. Prie gausiai turistų lankomų rūmų – vos viena kavinė pavalgyti – šeši stalai. Barmenas praneša, kad lauke staliukų neaptarnaus, ir nenoriai priima užsakymus prie stalų. Kai alga valdiška, ko daugiau gali tikėtis...
Nedideliame miestelyje Nesvyžiuje stovinti tvirtovė vandenimis ir parkais primena Biržus. Nesvyžiuje buvo įkurta svarbiausia Radvilų rezidencija. Dabar tai geriausiai išlikęs Lietuvos didžiosios kunigaikštystės laikotarpio didikų privatus miestas.
Deja, tvirtovė primena labiau naują statinį nei muziejų. Didžioji dalis eksponatų, interjerai, paveikslai – ne autentiški, o pagaminti iš naujo. Kvepia dažais, laku, o iš senovės eksponatų išsaugotas tik veidrodis, stalo servizas, kelios knygos. Kažkas panašaus, manau, bus ir Lietuvos valdovų rūmuose, kurie sukurti dirbtinai ir bus skirti tik turistams pritraukti. Na, savotiškas „disneilendas“, kur pribloškia sintetinė prabanga, o istoriją menanti dvasia sako: „Pšššš.“
Viešbučius reikia „priduoti“
Baltarusijos sostinė Minskas tiesiog dreba nuo statybų. Kyla nauji įvairiaspalviai daugiabučiai, statomas naujas metro. Miestas švarus, galybė gėlių, o ant namų ir stovų daug iškabų „Žydėk, gimtoji Baltarusija“ arba „Aš myliu Baltarusiją“. Minske pusę lėšų investuoja Rusija, toliau – Didžioji Britanija, Ukraina.
Viešbutyje „Zvezda“ pusryčiams kavos irgi nėra. Patiekiami du lietiniai su grietine ir arbata. Įdomu tai, kad Baltarusijos viešbučius reikia „priduoti“. Išvykstant iš kambario privalu pasikviesti aukšto budinčiąją, kuri suskaičiuoja stiklines, rankšluosčius ir, viską radusi savo vietose, leidžia išsiregistruoti. Administracija pasą grąžina kartu su specialia muitinėje išduota kortele – privaloma žyma, kad viešėdamas Baltarusijoje tikrai gyvenai viešbučiuose.
Ašarų saloje prie memorialo žuvusiems Afganistane atminti lankytojų netrūksta. Nuostabaus grožio paminkle iškaltos Afganistane žuvusių vyrų pavardės, o pačiame centre ištemptos stygos. Pučiant vėjui jos virpa ir nuo keisto gaudesio lankytojai pajunta graudų jausmą krūtinėje. Šiais laikais prašyti gyvenimo be ašarų prie paminklo ateina jaunavedžiai. Norintys, kad gimtų berniukas, paliečia netoliese esančio fontano „Verkiantis angelas“ skulptūrą.
Tikras Minsko pasididžiavimas – deimanto formos Nacionalinė biblioteka. Ji ne tik patenka į keisčiausių pasaulio pastatų sąrašą, bet ir buvo statyta „už visos Baltarusijos pinigus“. Visi šalies gyventojai turėjo susimesti, kad ji iškiltų.
Liftu pakilti į 23-ią bibliotekos aukštą kainuoja 3 Lt. Vienas liftas neveikia. Šnekus baltarusis sako, kad per dvejus metus, pradėjus informaciją skelbti internete, bibliotekos lankytojų sumažėjo 40 proc. Pajamų biblioteka gauna tik iš šalies biudžeto ir už lifto paslaugas, tad neaišku, kada liftas bus suremontuotas.
Laikrodžio rodyklių Minske persukti nereikėjo – jis rodo tiek pat, kiek Lietuvoje, tačiau labiau reikėtų kalendoriaus. Ne todėl, kad liepos Baltarusijoje jau baigia nužydėti. Pamatyti vaizdai primena Lietuvą prieš 20 ar daugiau metų.
Ir aplankyti Baltarusiją tikrai verta. Lietuvos Grūto parke, žinoma, galima išvysti tas sovietines skulptūras, kurios stovi Baltarusijoje, bet tikros dvasios prisiminti – ne.
Oksana LAURUTYTĖ