Tik „nevarykite“ ant Baltarusijos

„Aš, Ok­sa­na Lau­ru­ty­tė, pa­reiš­kiu, kad eks­kur­si­jos į Bal­ta­ru­si­ją me­tu žur­na­lis­ti­nio dar­bo ne­dirb­siu“, – to­kio tu­ri­nio pa­reiš­ki­mą fak­su pri­va­lė­jau nu­siųs­ti Bal­ta­ru­si­jos am­ba­sa­dai Lie­tu­vo­je tam, kad gau­čiau tu­ris­ti­nę vi­zą. Vi­zą ga­vau, žur­na­lis­ti­nio dar­bo ne­dir­bau. Tik­rai tik­rai – ne­pa­kal­bi­nau nė vie­no bal­ta­ru­sio. Bet akis tu­riu, au­sis ir­gi. Jei neiš­lie­siu su­si­kau­pu­sių emo­ci­jų, gal­va sprogs ir ap­taš­kys gė­lė­mis ko­le­gas. O taip no­ri­si to­mis gė­lė­mis, ku­rio­se skęs­ta Bal­ta­ru­si­ja, ap­da­ly­ti vi­sus skai­ty­to­jus. Kad vi­si su­ži­no­tų, kaip sten­gia­si sve­tin­gie­ji bal­ta­ru­siai rū­pin­tis sa­vo ša­lies įvaiz­džiu. Rei­kė­tų mums Lu­ka­šen­ką ko­kį pus­me­tį pa­si­sko­lin­ti. Bent Šiau­liai bū­tų nu­šie­nau­ti.

Mi­li­jo­nie­riu­mi tam­pa­ma aki­mirks­niu

Pa­reiš­ki­mo, kad žur­na­lis­ti­nio dar­bo Bal­ta­ru­si­jo­je ne­dirb­siu, pa­pra­šiu­si am­ba­sa­dos dar­buo­to­ja sa­kė, kad ra­šy­ti straips­nį, ži­no­ma, ga­li­ma. Yra ge­rai, kai žur­na­lis­tai ra­šo apie Bal­ta­ru­si­ją, ta­čiau no­rint ra­šy­ti straips­nį rei­kia gau­ti ak­re­di­ta­ci­ją. Ji su­tei­kia­ma per dvi sa­vai­tes, ta­čiau man iki ke­lio­nės li­ko vos sa­vai­tė, tad ne­spė­siu. Štai to­dėl ir rei­kia pa­si­ža­dė­ti...

Pa­si­ža­du – pi­ni­gai už eks­kur­si­ją su­mo­kė­ti, ato­sto­gi­niai – iš­mo­kė­ti. Gy­vas į že­mę ne­lį­si, juo­lab kad yra ir di­de­lis no­ras ke­lias die­nas pa­si­jus­ti mi­li­jo­nie­re. Mat 3 Lt Bal­ta­ru­si­jo­je virs­ta mil­ži­niš­kais pi­ni­gais – 10 tūkst. rub­lių. Pa­si­kei­tęs šiek tiek dau­giau nei 100 JAV do­le­rių pa­si­gai­li, kad pi­ni­gi­nę pa­siė­mei per ma­žą. Mi­li­jo­nas bal­ta­ru­siš­kų rub­lių ją tie­siog sprog­di­na iš vi­daus.

Mui­ti­nė­je bal­ta­ru­siai drau­giš­ki, šyp­so­si, su­ren­ka pa­sus, grei­tai grą­ži­na. Ta­čiau pa­kan­ka nuei­ti į tua­le­tą ir su­pran­ti, kad jau ne­be­si Lie­tu­vo­je. Tua­le­ti­nio po­pie­riaus nė­ra.

Mo­ka­muo­se Bal­ta­ru­si­jos tua­le­tuo­se po­pie­riaus, ži­no­ma, ne­trūks­ta. Juk su­mo­ki nuo 600 iki 2000 rub­lių už ap­si­lan­ky­mą. Ta­čiau trūks­ta šva­ros. At­ro­do, kad nu­si­la­ka­vu­sios na­gus ir ap­sia­vu­sios aukš­ta­kul­nius mo­te­rys, už­si­vė­rus tua­le­to du­rims, tam­pa abo­ri­ge­nė­mis. Nie­kas ne­ma­to, tad ga­li­ma mė­ty­ti hi­gie­nos reik­me­nis kur pa­puo­lė ar gam­ti­nius rei­ka­lus at­lik­ti už­si­li­pus tie­siai ant klo­ze­to. To­kį veiks­mą iš­duo­da žvy­ruo­ti ba­tų pėd­sa­kai ant pa­sta­ro­jo kraš­tų.

Ta­čiau ko čia ste­bė­tis? Be­ne lie­tu­vai­tės tvar­kin­ges­nės? Vil­niaus au­to­bu­sų sto­ties tua­le­te ar Šiau­lių šir­dy­je prie­šais Sa­vi­val­dy­bę esan­čia­me vie­ša­ja­me tua­le­te – ne ką šva­riau. Bal­ta­ru­siš­kas tas mū­sų kai ku­rių iš­vie­čių vei­das. Be mi­li­jo­no ki­še­nė­je, bet su kup­ra­nu­ga­rių kva­pe­liu.

Tvo­ros ir gė­lės

Tu­ris­ti­nės ke­lio­nės tiks­las bu­vo ap­lan­ky­ti et­ni­nes lie­tu­vių že­mes. Vie­tas, kur lie­jo­si Lie­tu­vos di­džio­sios ku­ni­gaikš­tys­tės di­di­kų ir pra­sčio­kų krau­jas, mi­dus, pra­kai­tas ir ki­ti skys­čiai. Tri­jų die­nų marš­ru­tas – įtemp­tas: Ly­da, Nau­gar­du­kas, My­ras, Nes­vy­žius, Mins­kas. Nu­ma­ty­tos ir dvi nak­vy­nės: Ly­dos vieš­bu­ty­je „Li­da“ ir Mins­ko vieš­bu­ty­je „Zvez­da“.

Iki Ly­dos nuo Šiau­lių ne­to­li – 309 km.  Mies­tas sa­vo me­tus skai­čiuo­ja nuo 1180 m. Nuo XIII a. iki 1795-ųjų jis pri­klau­sė Lie­tu­vos di­džia­jai ku­ni­gaikš­tys­tei. Ku­ni­gaikš­tis Ge­di­mi­nas čia pa­sta­tė mū­ri­nę pi­lį, kur vie­tos gy­ven­to­jus gy­nė nuo kry­žiuo­čių ir mon­go­lų-to­to­rių.

Va­žiuo­jant link Ly­dos, į akis krin­ta ir ga­lų ga­le „už­kni­sa“ mies­te­liuo­se sto­vin­čios be­to­ni­nės tvo­ros. To­kių, nors ne­daug, yra ir Lie­tu­vos kai­muo­se.

Gre­mėz­diš­kos, be­veik vi­sur nu­da­žy­tos ta pa­čia spal­va, jos den­gia dau­ge­lio pri­va­čių na­mų kie­mų fa­sa­di­nę da­lį. Ki­tos kie­mų tvo­rų da­lys bet ko­kios – griū­van­čios ir tręš­tan­čios, ta­čiau fa­sa­di­nė da­lis – nau­ja. Šios tvo­ros tik­rai ne to­dėl, kad bal­ta­ru­siai sau­go sa­vo pri­va­tu­mą ir dil­gė­les kie­muo­se. Tai val­džios su­ma­ny­mas. Kad kai­mai gra­žiai at­ro­dy­tų. Val­džia gy­ven­to­jams ne­tgi duo­da pi­ni­gų, kad jie ne­tvar­ką kie­muo­se tvo­ro­mis pri­deng­tų. Jei ne­klau­sai, ga­li ir be­lan­gė­je pa­sė­dė­ti. Jau ge­riau už tvo­ros...

Bet dau­giau nei tvo­rų Bal­ta­ru­si­jo­je – gė­lių. Vien Mins­ke, ku­ris, pa­na­šu, pre­ten­duo­ja tap­ti la­biau­siai pa­sau­ly­je žy­din­čiu mies­tu, bus pa­so­din­ti 27 tūks­tan­čiai gė­lių rū­šių. Gė­lės žy­di vi­sur – klom­bo­se, bal­ko­nuo­se, spe­cia­liuo­se sto­vuo­se, iš jų su­for­muo­ti už­ra­šai nuo­kal­nė­se, aikš­tė­se. Jei trūks­ta va­zo­nų – gė­lės pa­sta­to­muo­se ar pa­ka­bi­na­muo­se sto­vuo­se žy­di tie­siog po­lie­ti­le­no mai­šuo­se, į ku­riuos pri­pil­ta že­mių.

Nu­šie­nau­tos ir pa­ke­lės, mies­tuo­se daug oran­ži­nė­mis lie­me­nė­mis vil­kin­čių dar­bi­nin­kų, šie­nau­jan­čių aikš­tes, aikš­te­les ir ki­tas erd­ves. Daug ir da­žan­čių. Bal­ta­ru­siai, at­ro­do, la­bai mėgs­ta da­žy­ti – nu­ba­lin­ti ne tik pa­ke­lių stul­pe­liai, ša­li­gat­vių kraš­tai, bet ir vi­sų mies­te au­gan­čių me­džių ka­mie­nai.

„Ban­di­tų pas mus nė­ra“

Vieš­bu­ty­je „Li­da“ – pa­vyz­di­nė šva­ra, mo­der­nūs lif­tai, vi­sur sto­vi ka­vos apa­ra­tai, pa­slau­gus per­so­na­las. Vieš­bu­čio ad­mi­nist­ra­ci­ja la­bai sten­gia­si įtik­ti už­sie­nie­čiams. Kam­ba­riuo­se šva­ru, bet neer­go­no­miš­ka – krės­lai su­sta­ty­ti ly­giag­re­čiai te­le­vi­zo­riui.

Juk ne te­le­vi­zo­riaus at­va­žia­vom žiū­rė­ti, ta­čiau įsi­jun­gęs jį ga­li pa­ma­ty­ti pre­zi­den­tą A. Lu­ka­šen­ką, iman­tį in­ter­viu iš kaž­ko­kio mi­nist­ro apie tai, kaip Bal­ta­ru­si­ja sėk­min­gai ko­pia į kal­ną. Jei taip Gry­baus­kai­tė in­ter­viu im­ti iš mi­nist­rų pra­dė­tų? O gal ne­bu­vo pre­zi­den­tui kur dė­tis? In­for­muo­ti liau­dį rei­kia, bet nė vie­nas žur­na­lis­tas ne­bu­vo ak­re­di­tuo­tas...

Pir­mo­ji eks­kur­si­ja į Ly­dos liau­dies kul­tū­ros cent­rą pa­ke­ri dar­buo­to­jų nuo­šir­du­mu. Eks­kur­san­tams pri­sta­to­mas iš­ti­sas vai­di­ni­mas apie tra­di­ci­nes bal­ta­ru­sių me­tų lai­kų šven­tes su žai­di­mais ir dai­no­mis. Net lė­lių teat­ro spek­tak­lis pa­ro­do­mas. Tua­le­tai čia šva­rūs, o cent­ro dar­buo­to­jas at­si­svei­kin­da­mas pa­bu­čiuo­ja ran­ką lyg tik­ras ku­ni­gaikš­čių pa­li­kuo­nis.

Eks­kur­si­ją ve­dan­ti mer­gi­na sa­ko, kad po nak­ti­nę Ly­dą ga­li­ma vaikš­ti­nė­ti kiek no­ri. „Ban­di­tų pas mus nė­ra. Mes tu­ri­me Lu­ka­šen­ką“, – sa­ko ji. Sup­rask, kaip no­ri...

Va­ka­re vos su­te­mus lau­kia eks­kur­si­ja į Ge­di­mi­no pi­lį, o gru­pė „De­gan­tys var­nai“ už 100 JAV do­le­rių su­ren­gia ug­nies šou. Gra­žu.

Va­ka­rie­nė iš­ties sau­gi. Šiek tiek iš­si­gan­du­siai ba­ro pa­da­vė­jai už po­rą mė­sos pa­tie­ka­lų, gi­ros bu­te­lį ir po­rą puo­de­lių ka­vos at­sei­kė­ja­me 100 tūkst. rub­lių (apie 30 Lt).

Apsk­ri­tai mais­to kai­nos Bal­ta­ru­si­jo­je ne­gąs­di­na. Gy­ven­to­jai vi­du­ti­niš­kai už­dir­ba 150 JAV do­le­rių per mė­ne­sį, de­ga­lai per­pus pi­ges­ni nei Lie­tu­vo­je, o ko­mu­na­li­niai mo­kes­čiai ir­gi ke­lia juo­ką. Pu­sė lit­ro ke­fy­ro, pu­sė ba­to­no, lit­ras mi­ne­ra­li­nio van­dens ne­kai­nuo­ja nė pu­sant­ro li­to, o 400 g aukš­čiau­sios rū­šies deš­re­lių – apie 5 Lt.

„Dis­nei­len­dai“

Pus­ry­čiams vieš­bu­čio res­to­ra­ne ka­vos nė­ra. Vi­sai nė­ra – ten­ka „kan­kin­ti“ ka­vos apa­ra­tą, ku­ris ka­vos su grie­ti­nė­le įlie­ja kaip už 2 Lt.

Po to­kios ka­vos vin­giuo­tais ke­liais vyks­ta­me link Nau­gar­du­ko. Mies­tas ži­no­mas jau nuo XI a. ir gar­sus tuo, kad ja­me gi­mė ir gy­ve­no gar­sus poe­tas A. Mic­ke­vi­čius. Lie­tu­vis, bal­ta­ru­sis ar len­kas jis bu­vo, kas da­bar ži­no. Lie­tu­vą ap­dai­na­vo, Nau­gar­du­ke bu­vo krikš­ty­tas, o len­kai jam pil­ka­pį su­py­lė...

Nuo Nau­gar­du­ko, už 48 km, stūk­so My­ras, ku­rio bu­vu­sios feo­da­li­nės vals­ty­bės di­dy­bę liu­di­ja mil­ži­niš­ka pi­lis – ku­ni­gaikš­čių Rad­vi­lų pa­li­ki­mas. Bi­lie­tas kai­nuo­ja per 6 Lt, pa­si­nau­do­ji­mas tua­le­tu – 600 rub­lių. Prie gau­siai tu­ris­tų lan­ko­mų rū­mų – vos vie­na ka­vi­nė pa­val­gy­ti – še­ši sta­lai. Bar­me­nas pra­ne­ša, kad lau­ke sta­liu­kų neap­tar­naus, ir ne­no­riai prii­ma už­sa­ky­mus prie sta­lų. Kai al­ga val­diš­ka, ko dau­giau ga­li ti­kė­tis...

Ne­di­de­lia­me mies­te­ly­je Nes­vy­žiu­je sto­vin­ti tvir­to­vė van­de­ni­mis ir par­kais pri­me­na Bir­žus. Nes­vy­žiu­je bu­vo įkur­ta svar­biau­sia Rad­vi­lų re­zi­den­ci­ja. Da­bar tai ge­riau­siai iš­li­kęs Lie­tu­vos di­džio­sios ku­ni­gaikš­tys­tės lai­ko­tar­pio di­di­kų pri­va­tus mies­tas.

De­ja, tvir­to­vė pri­me­na la­biau nau­ją sta­ti­nį nei mu­zie­jų. Di­džio­ji da­lis eks­po­na­tų, in­ter­je­rai, pa­veiks­lai – ne au­ten­tiš­ki, o pa­ga­min­ti iš nau­jo. Kve­pia da­žais, la­ku, o iš se­no­vės eks­po­na­tų iš­sau­go­tas tik veid­ro­dis, sta­lo ser­vi­zas, ke­lios kny­gos. Kaž­kas pa­na­šaus, ma­nau, bus ir Lie­tu­vos val­do­vų rū­muo­se, ku­rie su­kur­ti dirb­ti­nai ir bus skir­ti tik tu­ris­tams pri­trauk­ti. Na, sa­vo­tiš­kas „dis­nei­len­das“, kur pri­bloš­kia sin­te­ti­nė pra­ban­ga, o is­to­ri­ją me­nan­ti dva­sia sa­ko: „Pšššš.“

Vieš­bu­čius rei­kia „pri­duo­ti“

Bal­ta­ru­si­jos sos­ti­nė Mins­kas tie­siog dre­ba nuo sta­ty­bų. Ky­la nau­ji įvai­rias­pal­viai dau­gia­bu­čiai, sta­to­mas nau­jas met­ro. Mies­tas šva­rus, ga­ly­bė gė­lių, o ant na­mų ir sto­vų daug iš­ka­bų „Žy­dėk, gim­to­ji Bal­ta­ru­si­ja“ ar­ba „Aš my­liu Bal­ta­ru­si­ją“. Mins­ke pu­sę lė­šų in­ves­tuo­ja Ru­si­ja, to­liau – Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja, Uk­rai­na.

Vieš­bu­ty­je „Zvez­da“ pus­ry­čiams ka­vos ir­gi nė­ra. Pa­tie­kia­mi du lie­ti­niai su grie­ti­ne ir ar­ba­ta. Įdo­mu tai, kad Bal­ta­ru­si­jos vieš­bu­čius rei­kia „pri­duo­ti“. Iš­vyks­tant iš kam­ba­rio pri­va­lu pa­si­kvies­ti aukš­to bu­din­čią­ją, ku­ri su­skai­čiuo­ja stik­li­nes, rankš­luos­čius ir, vis­ką ra­du­si sa­vo vie­to­se, lei­džia iš­si­re­gist­ruo­ti. Ad­mi­nist­ra­ci­ja pa­są grą­ži­na kar­tu su spe­cia­lia mui­ti­nė­je iš­duo­ta kor­te­le – pri­va­lo­ma žy­ma, kad vie­šė­da­mas Bal­ta­ru­si­jo­je tik­rai gy­ve­nai vieš­bu­čiuo­se.

Aša­rų sa­lo­je prie me­mo­ria­lo žu­vu­siems Af­ga­nis­ta­ne at­min­ti lan­ky­to­jų ne­trūks­ta. Nuos­ta­baus gro­žio pa­mink­le iš­kal­tos Af­ga­nis­ta­ne žu­vu­sių vy­rų pa­var­dės, o pa­čia­me cent­re iš­temp­tos sty­gos. Pu­čiant vė­jui jos vir­pa ir nuo keis­to gau­de­sio lan­ky­to­jai pa­jun­ta grau­dų jaus­mą krū­ti­nė­je. Šiais lai­kais pra­šy­ti gy­ve­ni­mo be aša­rų prie pa­mink­lo atei­na jau­na­ve­džiai. No­rin­tys, kad gim­tų ber­niu­kas, pa­lie­čia ne­to­lie­se esan­čio fon­ta­no „Ver­kian­tis an­ge­las“ skulp­tū­rą.

Tik­ras Mins­ko pa­si­di­džia­vi­mas – dei­man­to for­mos Na­cio­na­li­nė bib­lio­te­ka. Ji ne tik pa­ten­ka į keis­čiau­sių pa­sau­lio pa­sta­tų są­ra­šą, bet ir bu­vo sta­ty­ta „už vi­sos Bal­ta­ru­si­jos pi­ni­gus“. Vi­si ša­lies gy­ven­to­jai tu­rė­jo su­si­mes­ti, kad ji iš­kil­tų.

Lif­tu pa­kil­ti į 23-ią bib­lio­te­kos aukš­tą kai­nuo­ja 3 Lt. Vie­nas lif­tas ne­vei­kia. Šne­kus bal­ta­ru­sis sa­ko, kad per dve­jus me­tus, pra­dė­jus in­for­ma­ci­ją skelb­ti in­ter­ne­te, bib­lio­te­kos lan­ky­to­jų su­ma­žė­jo 40 pro­c. Pa­ja­mų bib­lio­te­ka gau­na tik iš ša­lies biu­dže­to ir už lif­to pa­slau­gas, tad neaiš­ku, ka­da lif­tas bus su­re­mon­tuo­tas.

Laik­ro­džio ro­dyk­lių Mins­ke per­suk­ti ne­rei­kė­jo – jis ro­do tiek pat, kiek Lie­tu­vo­je, ta­čiau la­biau rei­kė­tų ka­len­do­riaus. Ne to­dėl, kad lie­pos Bal­ta­ru­si­jo­je jau bai­gia nu­žy­dė­ti. Pa­ma­ty­ti vaiz­dai pri­me­na Lie­tu­vą prieš 20 ar dau­giau me­tų.

Ir ap­lan­ky­ti Bal­ta­ru­si­ją tik­rai ver­ta. Lie­tu­vos Grū­to par­ke, ži­no­ma, ga­li­ma iš­vys­ti tas so­vie­ti­nes skulp­tū­ras, ku­rios sto­vi Bal­ta­ru­si­jo­je, bet tik­ros dva­sios pri­si­min­ti – ne.

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ