Sukrečianti klaipėdiečio alkoholiko išpažintis: „Viską aukojau vardan to, kad galėčiau gerti“

44-erių Jonas, pasakodamas savo istoriją, ne kartą pakartoja žodžius: „Nesu vertas to, ką šiandien turiu“. Dabar jam didžiausios likimo dovanos yra šeima, nuostabūs santykiai su vaikais, jaukūs namai, darbas, produktyvus laisvalaikis, nors prieš kurį laiką vienintelis jo gyvenimo džiaugsmas buvo alkoholis.

2008 metų liepos 15 diena. Būtent tą dieną Jonas (vardas pakeistas, redakcijai žinomas) paskutinį kartą vartojo alkoholį.

„Mano globėjas yra pasakęs, kad jeigu neskaičiuoji savo blaivybės, vadinasi, ji tau nebrangi“, – atvirą pokalbį pradeda Klaipėdoje gyvenantis vyras, kuris dabar kiekvieną rytą dėkoja Dievui, kad pabunda blaivus.

Alkoholio paragavo dar paauglystėje

Jonas pasakoja, kad jau nuo vaikystės iš labai arti matė, ką alkoholis daro su žmonėmis, mat jo tėtis buvo alkoholikas.

„Kiek aš prisimenu, tiek jis ir gėrė. Mama buvo užėmusi vyrišką poziciją, viskuo rūpinosi, tai skyrėsi, tai taikėsi su tėčiu. Jį priverstinai gydė, bet tai niekuo nepadėjo – jis pabūdavo kurį laiką blaivus ir vėl gerdavo vis baisiau ir baisiau.

Ir tai manęs visiškai nesustabdė nuo tų pirmųjų paragavimų. Aš absoliučiai nejaučiau jokios grėsmės“, – sako vyras.

Jis prisimena, kad tais laikais visos šventės buvo praktiškai neįsivaizduojamos be alkoholio, todėl jam teko matyti, kad kitiems alkoholis nieko blogo nedaro, priešingai – padeda atsipalaiduoti ir suteikia džiaugsmo:

„Aš tarsi įsivaizdavau, kad turiu pasirinkimą – galiu gerti kaip tėvas arba kaip dėdė Antanas, kuriam alkoholis daro kažką gero. Aš tuo tikėjau, naiviai vaikiškai tikėjau...“

Taip būdamas vos 14-likos, Jonas pirmą kartą paragavo alkoholio.

„Prisimenu tą momentą, kai aš net mintyse sau pasakiau – kodėl aš anksčiau to nedariau, taip faina yra, kada išgeri. Alkoholio daromas poveikis man iš karto patiko, tai buvo fantastika.

REKLAMA

Pirmą kartą išgėręs aš nesijaučiau blogai, man neskaudėjo galvos, nes mes nepersigėrėme. Ir aš, aišku, norėjau tai pakartoti“, – neslepia klaipėdietis.

Pradėjo gerti kasdien ir tai daryti vienas

Pamažu alkoholis, kaip sako pats pašnekovas, tapo visiškai įprastu dalyku. Kiekvieną savaitgalį eidamas į šokius, jis išgerdavo bent vieną butelį alaus ir negalvojo, kad daro ką nors blogo:

„Man tai netrukdė nei mokytis, nei sportuoti, nei pradėti šiokius tokius biznius. Tai buvo tarsi kasdienybės paįvairinimas, gyvenimo skonio pajautimas. Aš neturėjau labai daug kompleksų, nebuvau užguitas, bet alkoholis visiškai išlaisvindavo mane, aš tapdavau vakarėlių siela.“

Taip Jonas po truputį vis giliau klimpo į alkoholizmo liūną. Nors būdamas 18-niolikos, jis susituokė su pirmąja žmona ir pradėjo kurti šeimą, niekas jo nestabdė nuo gėrimo.

„Net nepajutau, kada pradėjau gerti kasdien. Ir tai netrukdė. Aš pakankamai išsimiegodavau, sveikata buvo gera, labai ilgai sugebėjau gerti nenusigeriant iki žemės graibymo. Tolerancija augo, aš netgi tuo didžiuodavausi – kada susėdam prie stalo, visi nusigeria, o aš dar einu kitos kompanijos ieškoti.

Man patiko taip gyventi, nors ir šeima atsirado, ir vaikai. Tai buvo tik fiktyvu, man nelabai kas rūpėjo. Ji man jau iki vestuvių priekaištavo, kad aš per daug geriu. Bet aš labai puikiai mokėjau manipuliuoti, sakydavau, kad čia tik dabar tokia situacija ir viskas bus kitaip“, – prisimena vyras.

Jis pasakoja, kad žmona baiminosi įvairių švenčių, nes žinojo, kad Jonas po jų pradės gerti kasdien. Nors tuo metu jis pyko, sakydavo, kad žmona kalba nesąmones, pripažįsta, kad taip ir nutikdavo – šventė baigiasi, o jis dar savaitę laiko geria:

„Pradėjau gerti ir vienas, išeidavau pavedžioti šunį, o namo grįždavau apdujęs. Paskui vėl ieškau kompanijos, kaip aš sakau, papildyti baką.“

Alkoholis kenkė visoms gyvenimo sritims

Jonas neslepia, kad priklausomybė nuo alkoholio jam siuntė daug skaudžių pamokų. Vyras sako ne kartą susimąstęs apie tai, kad elgiasi netinkamai ir kad tai gali pražudyti jį arba kitus žmones, tačiau, praėjus kuriam laikui, nuomonė pasikeisdavo ir užburtas ratas vėl pradėdavo suktis iš naujo.

REKLAMA

„Buvo daug eismo įvykių, nes vairuodavau girtas – apsivertusios mašinos, grioviai. Ačiū Dievui, nei vienas žmogus rimtai nenukentėjo, ir pats nenukentėjau – buvau subraižytas, su gumbais, gal koks šonkaulis lūžo ir viskas. 5 kartus oficialiai esu pakliuvęs girtas prie vairo, o neoficialiai net ir nesuskaičiuočiau, kada išsipirkdavau, nes duodavau kyšį.

Taip pat buvo įvairūs nelaimingi atsitikimai darbe. Dirbau mėsos kombinate, visur buvo peiliai, pjūklai ir, aišku, kai tu darbe esi ne visai adekvatus, vis ką nors prisidirbi. Ačiū Dievui, likau su visais pirštais...“, – atvirai kalba klaipėdietis.

Nors jis su žmona augino tris vaikus, Jonas sako niekada nenorėjęs dėl to gerti mažiau:

„Man patiko gerti. Aš galvojau, kad galėsiu suderinti tuos du dalykus – šeimą ir alkoholį, tai buvo mano svajonė. Galvojau, kad vienas dalykas netrukdys kitam. Manęs jau netgi negąsdindavo, kai žmona sakė, kad mane paliks, kad daugiau nebematysiu vaikų. Man įdomiau buvo gerti.“

Tiesa, jo žmona ne kartą buvo jį palikusi ir su vaikais išėjusi iš namų, tačiau vis sugrįždavo. Galiausiai, jos kantrybė trūko ir ji išėjo visam:

„Man buvo tokia šaunaus vyruko gėdinga patirtis – žmona mane paliko, o ne aš ją. Apskritai alkoholikas labai dažnai daiktus vadina ne tais vardais, kuriais turėtų. Aš sakydavau – išsiskyriau, kai iš tikrųjų mane paliko, sakydavau, kad išėjau iš darbo, bet iš tiesų mane išmesdavo.

Daug darbų praradau, nes negerdavau tik iki pirmo atlyginimo arba avanso. Galėjau keltis skelbimą – laikinai negeriantis vyras ieško darbo. Nes taip ir buvo.“

„Alkoholis tapo mano dievas“

Jonas pripažįsta – jis niekada sau nežadėjo, kad visiškai nebegers. Vienintelis jo pažadas buvo susijęs su tuo, kad „negersiu tiek, kiek gėriau“.

„Mintis visiškai negerti man keldavo siaubą. Aš taip susidraugavau su alkoholiu per tuos metus, kad jis tapo mano dievas, mano viskas. Viską aukojau vardan to, kad galėčiau gerti – draugus, santykius, šeimą, artimuosius, darbus. Tuos, kurie man trukdė gerti, aš šalinau“, – sako vyras.

REKLAMA

Jis pabrėžia tik vėliau supratęs, kad alkoholizmo liga yra labai klastinga, mat gyvenimas vis eina blogyn, tačiau pats alkoholikas apie savo ligą sužino paskutinis:

„Tu vis ieškai pasiteisinimų, kodėl geri, apgaudinėji kitus ir save, nes nesupranti, kuo sergi. Man blaivybė buvo nepriimtinas dalykas. Blaiviam būti, galima palyginti, kaip žmogui būti be odos. Jis ant tiek jautrus, niekas negali prie jo prisiliesti, net oro papūtimas jam yra skausmas, tai taip alkoholikas jaučiasi be alkoholio.

Negerdamas alkoholikas eina iš proto, nes jis nemoka kitaip gyventi. Alkoholizmas yra ne pats gėrimas, alkoholizmas prasideda tada, kai aš nustoju gerti. Aš pradedu nebepakelti gyvenimo ir aš einu gerti, nes man tai geriausia išeitis. Alkoholis niekada nebuvo problema, jis man buvo išeitis. Taip viskas ir sukosi ratu.“

Nuo priklausomybės gydėsi ne kartą

Jonas pasakoja, kad pirmoji pagalbos pradėjo ieškoti tuo metu dar kartu gyvenusi žmona, kuri matė, kad kasdien vyrui darosi vis blogiau.

„Aš pats nenorėjau niekur eiti, bet ji su draugu mane nuvežė į Narkologijos kliniką, pirmą kartą apsilankiau pas narkologą. Jis man pasakė, kad arba galiu gerti toliau ir visai nusigersiu, arba galiu negerti visiškai, trečio kelio – gerti saikingai – nėra. Aš iš pradžių išsigandau, o po to pagalvojau, kad jis daktaras, jis turi taip sakyti... Greitu laiku vėl gėriau“, – atsidūsta klaipėdietis.

Po kelių mėnesių jis vėl sugrįžo į kliniką ir pripažįsta išsigandęs ten pamatyto vaizdo. Tokio paties kaip ir jo likimo žmonės ten gulėjo su nušalusiais pirštais, kojomis, tad tuo metu dar nė 30-ties neturintis Jonas matė, kokia gali būti jo ateitis:

„Normalus žmogus turėtų susivokti, ar ne? Aš ne tik, kad nesusivokiau, bet ir susiradau draugų, su kuriais ten besigydydamas pradėjau išgėrinėti. Čia yra aukščiausio lygio absurdas, aš po gydymo grįžtu namo girtas. Ant kiek aš mylėjau alkoholį, jis man buvo pats brangiausias.“

REKLAMA

Jis atvirai dalijasi tuo, kad vėliau bandė ir koduotis nuo alkoholio, gėrė įvairias tabletes, tačiau niekas jam nepadėjo.

„Aplankiau ir anoniminių alkoholikų grupę, man patiko ta chebra, patiko su jais bendrauti, bet sveikti aš visiškai nenorėjau. Taip klaidžiojau apie 3-ejus metus – lankau, nelankau, išeinu, vėl sugrįžtu. Bet jau pradedi matyti kitus, kad jie negeria, kuria gyvenimus, klausi savęs, o kodėl man nesigauna? Galų gale pradedi ten ne tik eiti, bet ir išgirsti, ką sako žmonės. Po truputį aš pradėjau klausytis.

Vienas bičiulis man pasakė, kad aš turiu patikėti tuo, ką čia darau. Aš negalvojau, kad nuo to prasidės keitimasis, bet kad kažkas nutiko, aš tikrai pajutau. Taip pat jis pridūrė, kad ateičiau čia sveikti, kad tai yra man ir dėl manęs. Ir aš tada kažkaip pradėjau suprasti. Nuo tos dienos kiekvieną rytą prašau Dievulio pagalbos ir dėkoju jam“, – pasakoja Jonas.

Dabar džiaugiasi kiekviena diena

Jis neslepia, kad pirmi metai po pasiryžimo nebevartoti alkoholio buvo sunkūs. Vyras nežinojo, kaip elgtis sutikus seną draugą, su kuriuo neseniai išgėrinėjo, jaudinosi, kaip jam pavyks susilaikyti šventėse:

„Aš ir sapnuodavau alkoholį, tikrai buvo visko. Atrodo, kad ir fiziškai kažką jauti, nes liga yra tokia stipri, tačiau viskas lieka tik galvoje. Anoniminiai alkoholikai mane išmokė pasitikėti Dievu – tokiu, koks jis yra mano. Žinau, kad be jo man būtų šakės, o su juo viskas gerai.“

Dabar Jonas už kiekvieną blaivią dieną dėkoja ne tik Dievui, bet ir veikloms, kurios jį užima. Įvairūs susitikimai, stovyklos, mokymai, tarnavimas kitiems neleidžia jam paslysti.

„Mano blaivybė paremta tuo, kad aš dirbu altruistinį darbą aukodamas savo laiką. Tiktais tuo. Jei aš nustosiu tai daryti ir vėl pradėsiu egoistiškai gyventi dėl savęs, nežinau, kiek laiko išbūsiu blaivus. Turiu visą gyvenimą budėti, padėti kitam kenčiančiam, likti su draugija, nes po vieną mes pražūstame.

REKLAMA

Dabar aš net nepagalvoju, kad reikėtų išgerti, nes gyvenu pilnavertį gyvenimą. Turbūt reikėjo taip giliai nupulti, kad atrasčiau Dievą, kad juo pasitikėčiau ir šiandien gyvenčiau džiaugsmingą ir laimingą gyvenimą. Aš tikiu, kad niekas gyvenime nevyksta be reikalo, Dievo buhalterijoje klaidų nebūna.

To, ką aš turiu šiandien, nesu vertas, bet Dievas man duoda tai, kas nuostabiausia, ir aš jam už tai esu labai dėkingas“, – sako Jonas.

 


Rašyti komentarą...
K
Kaip malonu, kad zmogus suprsto. Sekmes
2021-01-27 19:17:12
Pranešti apie netinkamą komentarą
Rima
Atsakyti
0

t
tik ne jums verkti
2021-01-27 19:32:37
Pranešti apie netinkamą komentarą
geriau 20 metu juodai.nezinau kaip gime trys vaikai nuo skirtingu vyru.juodos skyles atmintyje.16 metu depresijos ir ir dabar dar geriami vaistai,nors alkoholio nebera jau 20 metu.4 vaikai uzaugo nuostabiais zmonemis,baige mokslus,turi savus namus.Visi gyvenam UK. pries 7 metus ir as cia atvykau po vyro mirties.esu dekinga likimui uz savo vaikus.
Atsakyti
-4

N
Nu aš
2021-01-28 00:05:24
Pranešti apie netinkamą komentarą
Ir aš daug gerdavau, nes kaimynas idijotas nervuodavo, pats nežinodavo girtas prie ko jau girtas prisiknisti
Atsakyti
-1

SKAITYTI KOMENTARUS (12)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų