Dar paauglystėje su pirmais alpimais be aiškios priežasties susidūrusi Alina atvirai sako – ne kartą iš medikų girdėjo, kad dėl to kaltas stresas, ne vienas manė, kad liekna, smulkaus sudėjimo mergina laikosi dietų, dėl to netikėtai praranda sąmonę.
Alpimų priežasties nerado daugybę metų
Maždaug dešimtmetis – tiek laiko užtruko priežasčių paieškos. Jei ne atrastas Sinkopės kabinetas, galbūt jos būtų užsitęsusios dar ilgiau, bet šiandien, dalydamasi savo istorija, ji nori kuo daugiau žmonių paskatinti ieškoti pagalbos ir skleisti žinią apie galimybes tirtis.
Pirmąjį kartą Alina be aiškios priežasties nualpo būdama maždaug 14–16 metų. Apie tai niekam nepasakojo: nors išsigando, be sąmonės buvo neilgai, tad to nesureikšmino, galvojo, galbūt per staigiai atsistojo. Antrąjį kartą tai įvyko po metų ar dviejų ir kartojosi maždaug po kartą per metus.
„Po vieno alpimo, atsimenu, važiavau į ligoninę – mane ten siuntė ir pas ginekologą, ir pas kardiologą, ir į vidaus organų skyrių, bet man visur sakė tą patį: „Tau čia nuo streso“ arba „Gal nedavalgai“, nes esu maža, liekna pati iš savęs – jiems pasirodė, kad galbūt tiesiog laikausi dietos“, – pasakojo Alina.
Ji pasakojo dažniausiai nualpdavusi namuose – pavyzdžiui, gamindama pusryčius ar keldamasi iš lovos. Kartą nualpo vaikščiodama parke, staiga silpnumas buvo apėmęs ir kino teatre, bet tąkart nenualpo – blogumas praėjo savaime.
Pažvelgusi į laikrodį šis neberodė pulso
Tačiau vieną dieną įvyko tai, kas pasėjo didelį nerimą – per vieną dieną klaipėdietė nualpo tris kartus iš eilės.
„Pirmą kartą tai įvyko einant iš namų – nualpau, atsikėlusi įlipau į liftą, vėl nualpau lifte ir dar kartą – išėjusi iš lifto. Aš jau nebesuvokiau, kas vyksta: tik atsikeliu ir vėl krentu.
Prieš akis pradėjau matyti kažkokius vaizdus, lyg prieš akis mačiau kažkokį pagreitintą filmą ir grojo muzikėlė, taip pat pagreitinta.
Šito labai išsigandau ir pradėjau galvoti, ar tai nebus klinikinė mirtis – juk sako, kad kai žmogus miršta, tada jam visas gyvenimas prieš akis prabėga“, – prisiminė pašnekovė.
Tuo metu, pažiūrėjusi į ant rankos segėtą išmanųjį laikrodį, suprato, kad situacija išties bloga – šis neberodė pulso, nors pati nejausdavo nieko, kas leistų įtarti tokią būklę.
Išsigelbėjimu Alinai tapo socialiniuose tinkluose pamatytas Klaipėdos universiteto ligoninės pasidalytas įrašas apie naują kabinetą, kuriame galima išsitirti dėl alpimų ir išsiaiškinti to priežastis – anksčiau nė vienas gydytojas, pas kurį lankėsi, apie tai nebuvo užsiminęs.
Skelbimas socialiniuose tinkluose pakeitė viską
Ji sako, kad nuo įrašo „Facebook“ prasidėjo jos ilgas kelias į diagnozę – gavusi siuntimą, po dviejų mėnesių ji apsilankė netikėtai atrastame Sinkopės kabinete, apie kurį daugelis dar nė nežino.
„Man atvykus į kabinetą, manęs paklausė, kaip apie jį sužinojau. Pasakius, kad pamačiau internete, sulaukiau atsakymo, kad „pas mus tokių kaip tu – 90 procentų. Gydytojai dažniausiai net nežino apie mus, žmonės patys mus susiranda ir ateina“.
Toliau sekė apsilankymai pas kardiologus ir įvairūs tyrimai. Alina pasakoja, kad tiriant dėl alpimų numatytą dieną , numatytu laiku atvyko į kabinetą, buvo „prijungta prie labai daug laidų“ ir „pririšta prie specialaus stalo“.
„Tuomet pakelia į stačią poziciją ir tu tiesiog stovi pusvalandį, kol gydytojai stebi, ką tuo metu daro tavo organizmas. Mano spaudimas kiek pakrito, bet aš nenualpau – tuomet man dirbtinai bandė sukelti alpimą, bet, kiek sakė, ne visiems tai suveikia. Gydytojai ramino, kad turbūt nenualpsiu, nes nenualpau per pusvalandį.
Kai tik suleido didesnę dozę nitroglicerino po liežuviu, iškart pasidarė bloga, pasakiau, kad muša prakaitas, ir viskas – aš jau nieko neatsimenu, tik tamsą, ir po to atsimerkiu“, – apie tyrimo eigą pasakojo A. Tomaj.
Gydytojų žodžiai sudėliojo visus taškus ant „i“
Pramerkusi akis pašnekovė sako nė nesupratusi, kas vyksta – aplink tarpusavyje kalbėjo keli gydytojai. Pradėjus aiškiau suvokti, kas darosi, pasipylė nerimą keliančios prognozės: ji negalės vairuoti, turėti vaikų, jei nebus įstatytas širdies stimuliatorius.
Atsigavusi ji prisėdo pasikalbėti su gydytojais, kad susidėliotų visus taškus ant „i“. Šiems parodžius elektrokardiogramą, viskas buvo lyg ant delno – tuo metu, kai buvo nualpusi, elektrokardiogramoje ėjo tiesi linija, indikuojanti, kad buvo sustojusi širdis.
„To labiausiai išsigandau – turėjau įtarimą, kad širdis galimai sustoja, bet tikrai nesitikėjau, kad taip iš tiesų yra. Iškart kilo klausimai: o ką dabar daryti, kas toliau? Gydytojai pradėjo sakyti: „Viskas, vaikeli, tau būtinai reikia širdies stimuliatoriaus.“
Kai man jį parodė, ėmiau klausinėti, kaip man elgtis. Viena gydytoja sakė, kad praktiškai čia ir dabar reikalinga operacija, kita – kad tiek metų gyvenu su problema, gal geriau palaukti, juk dar jauna“, – pridėjo Alina.
Išklausyti dar vienos nuomonės klaipėdietė nuvyko į Kauno klinikas – čia konsultavosi su elektrofiziologais, nuo A iki Z išmanančiais šiuos aparatus. Po konsultacijos dvejonių nebeliko, atsakymas buvo aiškus.
„Iš pradžių nelabai supratau, kam reikalingas širdies stimuliatorius, kas pasikeis jį įstačius – net nesupratau, ką jis daro. Bet kai gydytojai manęs paklausė, ar esu per televizorių mačiusi, kai vairuotojui sustoja širdis ir jis rėžiasi į medį, ir pasakė, kad taip gali nutikti ir man, viskas pasidarė aišku.
Tapo aišku, kad man tikrai jo reikia – aš tikrai nenoriu turėti tokių nelaimingų atsitikimų ar kelyje, ar vandenyje. Be stimuliatoriaus tokia rizika labai didelė.“
Gyvenimas su širdies stimuliatoriumi
Vos daugiau nei mėnesį Alina gyvena su širdies stimuliatoriumi. Pašnekovė pasakoja, kad procedūros bijojo – per tą valandą, kiek viskas truko, „pražilo“. Širdies stimuliatorius įstatomas taikant vietinę nejautrą, be to, ekrane ji matė viską, kas daroma jos kūne, tačiau svarbiausia, kad viskas praėjo sėkmingai ir jau po kelių valandų galėjo keliauti namo.
Pirmosiomis dienomis teko priprasti, kad kurį laiką negalės atlikti kai kurių dalykų – pavyzdžiui, negalėjo kelti kairės rankos, tačiau šiandien Alina šypsodamasi pasidžiaugia, kad pati išsiplauna galvą, nusimaudo, vairuoja, nors kairės rankos dar negali pakelti aukštai. Ji nė nedvejoja, kad jau netrukus grįš į sportą, o pavasarį vėl galės užsiimti savo didžiausia aistra – ekstremaliu sportu.
Pasakodama, kas vyksta su jos organizmu alpimų metu, Alina aiškina: ilgiau pastovėjus sumažėja kraujo spaudimas, kuris pas ją visad buvo žemesnis, kraujas suteka į apačią – tada įvyksta alpimas, o kraujui sutekėjus atgal ji atsigauna.
Dabar, turėdama širdies stimuliatorių, klaipėdietė gali daryti viską be jokių apribojimų, išskyrus kovos menus, kad negautų smūgio į aparatą. Be to, pasibaigė ir alpimai: stimuliatorius suprogramuotas taip, kad pulsui nukritus iki 45 ir žemiau, jis pasiunčia elektrinį signalą ir širdis dirbtinai suplaka.
Dalindamasi istoriją turi dvi svarbias žinutes
A. Tomaj šypsosi, kad dabar jos gyvenimas visiškai pasikeitė – pagaliau gali gyventi be baimės, kad nė iš šio, nė iš to praras sąmonę, o dalydamasi savo istorija pabrėžia norinti paskleisti žinią apie Sinkopės kabinetus plačiau.
„Kai pasidalijau savo istorija socialiniuose tinkluose, man parašė labai daug žmonių, kurie susiduria su panašia problema, bet nežino, kur kreiptis – klausia, ką man darė, prašo duoti adresą, klausia, kokio siuntimo reikia. Aš pati susidūriau su ta problema – nežinojau, ką daryti, kur ieškoti informacijos, kur kreiptis. Nė vienas gydytojas man apie tokią galimybę nepasakė“, – atviravo pašnekovė.
Galiausiai ji pastebi ir tai, kad ne vienas baiminasi, išgirdęs žinią apie reikiamą širdies stimuliatorių. Alina ramina, kad jis – visai nedidelis, įstatymo procedūra nėra tokia baisi, kaip gali pasirodyti, bet šis mažas aparatas gelbėja gyvybes.
„Man parašė daug žmonių, kurie minėjo, kad ir jiems reikia stimuliatoriaus, bet juk jie – tik seniems žmonėms, o aš dar per jauna. Tai nėra tiesa. Šiuolaikiniai stimuliatoriai yra pritaikyti prie normalaus gyvenimo ritmo, nebėra tokie, kokie buvo anksčiau – prieš 30 ar 40 metų.
Suprantu kylančią baimę, bet nematau, dėl ko rizikuoti savo gyvybe, kitų gyvybe, palikti tėvus be savo vaikų – rizikuoti dėl to, kad kažko bijau: ar operacijos, ar fakto, kad reikės gyventi su širdies stimuliatoriumi. Nėra ko bijoti“, – padrąsinančiai šypteli ji.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
