Šri Lanka – tarsi perlas, iškilęs Indijos vandenyne, nors ne, gal greičiau smaragdas dėl įstabios žalumos. Jeigu ieškote rojaus žemėje, jis – Šri Lankoje...
Taip, įžanga skamba kaip frazės iš reklaminio lankstinuko ir aš 100 procentų su jomis sutinku. Iš tiesų tai yra pirmapradžio grožio žemė su apokaliptiniais saulėlydžiais, ramybe, kuri yra budizmo esmė, su teigiamo dažnio virpesiais tavyje ir aplink tave...
Tai yra visiškai kitkas ir jutimų prasme, ir džiaugsmas akiai, ir net skrandžiui. Vargšė senutė Europa su išmetamųjų dujų smoge skendinčiu Paryžiumi ar vis skubantis Londonas, tarsi dar nespėjęs praryti kąsnio savo hedonistinio „sendvičo“, atrodo toli už šviesmečių...
Kolombo oro uoste nusileidome naktį ir iškart pasijutome lyg patekę į sauną, tik vėliau šnervės ėmė užuosti kvapus: pulsavo vanilės aromatas, iš paskos pliūpsnis muskato riešutų, o dar vėliau užtvindė jau nebenustatomų kvapų jūra... „Nirvana“, – abi su drauge sutartinai susižvalgėme vos spėjusios žengti pirmuosius žingsnius pasakų saloje.
Atvykus į viešbutį daiktus į kambarį sunešti padėjo portjė, bet mes su drauge gal išvargintos ilgo skrydžio, gal užliūliuotos Indijos vandenyno bangų mūšos, o gal tiesiog apie tai nė nepagalvojusios nepalikome vaikinukui arbatpinigių. Atrodo, kam čia sureikšminti tokią detalę... Cha... Reikėjo pamatyti mus iš ryto: vos atpažinome viena kitą – slibinas ir drakonas... Mus taip apvalgė moskitai, kad atrodė, ant veido ir rankų (kas nebuvo užklota antklode) neliko sveikos vietos. Pūslėtos ir sutinusios radome ir tinklelį nuo moskitų, ir kitų apsaugos priemonių, deja, post factum. Kadangi nežinojome, kaip elgtis, patyrėme egzotiškos faunos ataką ir gavome pirmą pamokėlę. Laimė, tai buvo vienintelė neigiama patirtis per visą kelionę.
Žuvų turgus
Mūsų gidas ir vertėjas Badžis pasiūlė aplankyti vietą, kuri nėra įtraukta į kelionės maršrutą, bet pareiškė, kad tikrai nesigailėsime. Čia supratau garsiojo Peterio Suskindo romano „Kvepalai“ esmę ir prasmę. Pamenate, kaip autorius aprašo pagrindinio herojaus Žako Batisto Grenujo gimimo sceną 16 amžiaus Paryžiaus žuvų turguje?
Negombo žuvų turgus įsikūręs spalvingoje lagūnoje prie Hamiltono kanalo. Kvapų ir garsų chaosas. Iš vandenyno ir kanalo traukiama žuvis tiesiai ant kranto skrodžiama ir čia pat parduodama arba ant ištiestų tinklų džiovinama. Susimaišiusios vandenyno ir gėlavandenės žuvys – lašišos, šlakiai, žiobriai, tunai, mažieji ančiuviai ir dar daug kitų, kurios yra mano ichtiologinio išsilavinimo spraga. Vietos žvejys pralinguoja nešinas metro ilgio merlinu, kuris spurdėdamas aptaško mus nuo galvos iki kojų. Mediniuose kubiluose blizga ką tik išskrostų žuvų ikrai, per statinių kraštus mėgina išsiropšti krabai ir karališkosios krevetės. Išdėlioti ant prekystalių puikuojasi gražuoliai omarai. Viskas juda kruta ir, švelniai pasakius, įspūdingai kvepia. Ramų šurmulį perskrodžia širdį veriantis baubimas. Badžis su prekiautojomis persimeta sinhalų kalba ir mums paaiškina, kad veršiuojasi karvė... Nuskuodžiame pasmalsauti ir randame šlaput šlaputėlį ant laibų kojelių svyrinėjantį teliuką. Naujos gyvybės atsiradimas visai nesutrikdo netoliese moliūgą kramsnojančių šunų. Šri Lankoje net šunys – vegetarai.
Adrenalino paieškos
Kelionė į 11–12 a. buvusią šalies sostinę Polonaruvą per džiungles buvo įspūdinga. Lėtai kraipydamas mezozoinę galvą per kelią šleivoja didžiulis varanas. Klausiu mūsų gido, ar galima dieną pamatyti dramblį. Sunkiai... Dramblys – naktinis gyvūnas. Nespėja jis ištarti šių žodžių ir iš lianų tankmės išnyra milžiniška galva, mosuojanti straubliu. Mano kelionės draugė šoka iš automobilio jo fotografuoti. Ir čia ramybės įsikūnijimas Badžis krauju pasruvusiomis akimis ir nesavu balsu ima šaukti: „Atgal, atgal! Norite, kad iš mūsų mašinos liktų metalo laužo krūva, o iš jūsų – žmogienos faršas?!“ Taip, prisižiūrėję dresuotų cirko drambliukų nė neįtarėme, ką gali iškrėsti šis įsiutintas žinduolis, o ypač patelė. Įtampai atslūgus imu kamantinėti Badžį, ar įmanoma pamatyti barškuolę, mat man vis trūksta kvapą gniaužiančio reginio... Jis šįkart net nesivargina atsakyti. Grožimės augmenija. Fikusai, sansevjeros, dracenos, difenbachijos, jukos, vienu žodžiu, visa „Floralita“, tik, žinoma, ne vazonėliuose, svaigina sodria žaluma. Netrukus vairuotojas ima lėtinti greitį: viduryje džiunglių keliuko saulės atokaitoje šildosi dvimetrinė kobra. Ilgokai pastovime, kol gražuolei pabosta mums vaidinti. Šri Lankoje užmušti kobrą šiukštu negalima – gali visai giminei prakeiksmą užtraukti. Čia jos garbinamos, net mirtis nuo jos įgėlimo yra šlovinga. Badžis paklausia, ar aš ne „vudu“, kad man pageidaujant apsireiškia visi Dievo tvariniai...
Išvažiavę iš džiunglių stabtelime prie kioskelio, jis paprašo ištraukti jam loterijos bilietą. (Smalsu, ar jam pavyko ką nors išlošti, mat jau spėjau įsijausti į pranašės vaidmenį...)
Vegetariški pietūs
Iš daržovių pardavėjo Badžis mums nuperka paragauti įstabaus skonio raudonųjų bananų – tokių sočių, kad nebereikėjo nė pietų. Bet mūsų dar laukia ilgas kelias, tad Badžis paslaugiai nuliuoksi į gretimą kioskelį ir liepia išsirinkti po paplotėlį. Traukiame pinigines, bet mūsų gidas neleidžia mums mokėti: „Ką jūs – jums tai kainuos penkis kartus brangiau!“ Ryžiais ir kukurūzais įdaryti paplotėliai (vadi ir roti) tirpsta burnoje – tiesa, mūsų skoniui gal ten per daug kario, bet nusiteikusios „aštriam nacionaliniam“ patiekalui patenkiname savo gurmanišką aistrą. Aplink kojas malasi dvi mielos dygliakiaulės. Vos spėju su jomis įsiamžinti, kai iš krūmų iššoka jų šeimininkas ir pareikalauja užmokesčio. Nepagailime kelių rupijų šiam smulkiam verslininkui ir keliu leidžiamės per gelsvai violetinius ananasų laukus, plytinčius iki horizonto.
Neatsuk nugaros
Polonaruva – viduramžių laikų sostinė. Žavi Karališkojo teismo rūmų griuvėsiai, puikiai išlikę bareljefai ir skulptūrinės kompozicijos, citadelė. Matyti, kad tuo metu buvo valstybės klestėjimo laikotarpis, dar nebuvo prasidėjusi portugalų, olandų, anglų invazija... Dabar čia makakų karalija. Vidudienis, 40 laipsnių karščio, bezdžionės taikiai sėdi platanų pavėsyje, sutūpusios šeimynėlėmis meiliai blusinėjasi... Siestos ramybę drumsčia tik šaižus papūgų čirškimas.
Gal Viharaya – trys uoloje iškaltos didingos stovinčio, sėdinčio ir gulinčio Budos statulos. Stebina paradoksalus užrašas sinhalų, tamilų ir anglų kalbomis: „Draudžiama fotografuotis stovint nugara į Budą.“ Kad atsistotum šalia Budos, reikia kabarotis į gana aukštas uolas.
Džiunglių citadelė
Nekantraujame aplankyti Sigirijos kalnų tvirtovę, į UNESCO kultūros paveldo sąrašą įtrauktą architektūros paminklą Liūto uolą, pastatytą karaliaus Kašipajos (477–491 m.) garbei. Smalsu ir dėl to, kad ši unikalia panorama išsiskirianti vieta puikuojasi vos ne ant visų Šri Lanką reklamuojančių plakatų ir lankstinukų. Ką išvystame, lūkesčius pranoksta su kaupu... Kaip ir visur, mus pasitinka šimtai bendravimo išsiilgusių beždžionių, karališkuose tvenkiniuose hipnotizuoja ryškiai violetinės vandens lelijos – nacionalinė Šri Lankos gėlė. 200 metrų virš džiunglių plokštikalnių iškilusi citadelė vainikuoja peizažą. Spiraliniais laiptais kopiame pamatyti „Debesų mergelių“ freskų, tapytų 5 amžiuje ir nuo to laiko nerestauruotų. Jos pribloškia ekspresyvia spalvų jėga ir intymiu kameriškumu.
Budos gundymai
Vakare viešbučio bare pasivaišiname arake – kokoso degtine, tad rytinė išvyka į Dambulą – šventyklą didžiulėje oloje, pastatytą 1 a. pr. Kristų karaliaus Valagambuku, sunkoka. Kažkodėl labiau nei unikali sienų ir lubų tapyba (per 2 000 kv. metrų tapytų tempera) ir 150 Budos skulptūrų, kurių didžiausia išskaptuota iš 14 metrų aukščio uolos, mane domina šalia vaikštantys budistų vienuoliai. Jų plikai skustos tobulos formos galvos, nuskusti antakiai ir akys, apsitraukusios drėgna migla, lyg būtų išgėrę raminamųjų, – šis tobulas junginys susivyniojęs į oranžinę drapaną. Deja, viltingas bandymas sugauti bent žvilgsnelį baigiasi fiasko. Kur jau ten, kai tave nuo galvos iki kojų Badžis apraišioja skaromis ir atrodai kaip mumija. Mano bandymai protestuoti visada baigiasi Badžio pamokslavimais, kad negražu mėginti sugundyti Budą. O juk Buda statulose pats iki pusės nuogas...
Šeima pagal astrologą
Keliaujant po šalį, žinoma, tenka matyti ir skurdo: suklypusi šiaudinė pašiūrė po nusvirusiais bananų lapais organiškai atrodo gamtovaizdyje, o apskurę didžiaakiai vaikai oriai stebi mus ir nepuola po ratais kaulydami saldainių. Mažuose miesteliūkščiuose stebina garsių tarptautinių prekių ženklų reklamos – „makdonaldai“ ir „kokakolos“ jau mėgina įsišaknyti.
Vis dėlto šrilankiečiai – keisti žmonės. Po savaitės kelionių kartu Badžis mums papasakoja, kaip kuriamos jų šeimos. Jam žmoną išrinko astrologas, žvaigždės rodė keletą tinkamų kandidačių, bet galutinai nuotaką nurodė chiromantas... Tiktų visų stebuklinių pasakų pabaiga: „Ir gyveno jie ilgai ir laimingai!“ Badžis sutinka – laimingai. Maža detalė – visi trys jų vaikai turi Dauno sindromą.
Ajurvedos malonumai
Buvusi Karalystės sostinė Kandis (1480–1815) – šurmulingas miestelis su brangakmenių šlifavimo dirbtuvėlėmis, batikos parduotuvėlėmis, ajurvedinio masažo salonėliais... Malonumas pradedamas nuo pėdų – kojoms pamerkti masažuotoja pastato keraminį indą su rožių žiedlapiais. Aš drąsiai lipu į jį ir... trapioji keramika skyla į visas puses... Nuteka kvapaus vandens upeliūkščiai, o manoji masažuotoja pamaldžiai sudėjusi rankas atsiprašo prisiimdama kaltę...
Budos relikvija
Kandis yra garsus Budos danties šventykla – Dalada Maligava, jos altoriuje saugomas slapta iš Indijos 4 a. princesės plaukuose atgabentas vienas iš keturių Budos dantų. Matydama minias maldininkų iš viso budistinio pasaulio, jau be ironijos paklausiu Badžio, ar kas nors tą dantį yra matęs. Jis tvirtina, kad jo tėvas matė šią relikviją, nes kas 50 metų Budos dantis parodomas grupelei išrinktųjų. Šventykla stebina turtinga manuskriptų kolekcija, taip pat neįtikėtina prabanga – auksu, puošyba, drožyba, bareljefais, kur pavaizduota danties gabenimo istorija.
Ceilono arbata
Nuvara Elija – miestas virš debesų, arba dar kitaip vadinama Mažoji Anglija. Kalnų klimatas labai tiko anglams, kurie 1785 m. kolonizavo Ceiloną (tikslingai grįžtu prie senojo Šri Lankos pavadinimo, nes tai – arbatžolių plantacijų regionas, juk Ceilono arbatos – kokybės garantas dar nuo sovietmečio.). Pagyvenusios moterys rūsčiais veidais (mintyse jas pavadinu Pirčiupio motinomis) skabo jaunus arbatkrūmių ūgliukus ir deda į pintus ant nugaros kabančius krepšius. Pamatau visą arbatos perdirbimo ir ruošimo procesą, dalyvauju degustacijoje pagal visus jų arbatos pateikimo ritualus. Nakvynė mums paruošiama viešbutyje, kuris prieš tai buvo anglų gubernatoriaus rezidencija. Personalas, apsirengęs pagal kolonizacijos laikotarpio tradicijas, svetingai mums aprodo patalpas. Kambaryje spingsi žvakutė, o ant baltutėlės lovatiesės šalia orchidėjos žiedo padėta guminė šildyklė, mat kalnų klimatas, jų nuomone, yra šaltas, palyginti su džiunglėmis...
Grožis – ne metafora
Įspūdžiai keičiasi kaleidoskopiškai. Peredeniyos botanikos sodas, milžiniškų kokosinių palmių alėja, Birmos bambukų giraitė, unikali orchidėjų kolekcija, gausybė įvairios augmenijos ir tarp kojų šmirinėjantys driežiukai – salamandros, ore plevenantys vyriško delno dydžio margaspalviai drugiai – Edeno sodai...
Prieš pat skrydį namo dar tenka patirti musoninių liūčių laikotarpio išbandymą. Paskutinę parą be perstojo pliaupia lietus, taigi vykstant į oro uostą automobilis ne važiuoja, o plaukia lyg amfibija. Vėluojame ir jau audžiame planus, kad po kelių parų bus kitas lėktuvas į Frankfurtą ar kur nors į Europą. Laimė, vėluojame ne tik mes, bet ir antrasis lakūnas, gal penkios stiuardesės ir trečdalis keleivių. Vėluodami keturias valandas vis dėlto išskrendame.
Dabar, kai jau susigulėjo Šri Lankos įspūdžiai, galiu pasakyti, kad frazė „kvapą gniaužiantis grožis“ yra ne metafora, o tikra tiesa. Tai yra atgaiva sielai ir alternatyva mūsų vakarietiškam vartojamajam požiūriui – kai žmogus be mistikos ar filosofijos į gyvenimą žiūri kaip į duotybę.
„Ayubowan“ – ilgo ir šviesaus gyvenimo palinkėjimas šrilankietiškai...
Daiva JANAVIČIENĖ
