Savivaldybės vicemeras Rimantas Pranys, sveikindamas porą, pabrėžė šios progos išskirtinumą: „Tai neeilinė proga, žyminti ilgametę meilę, bendrystę ir šeimos vertybes. Džiaugiamės, kad išlaikėte ilgą ir prasmingą santuoką. Linkime geros sveikatos, tarpusavio sutarimo ir supratimo.“
Civilinės metrikacijos ir archyvų skyriaus vedėja Rūta Rudė palinkėjo ir toliau puoselėti šeimos židinį, primindama, kad meilė – tarsi šokis, kuriame svarbiausia ne žingsnių tobulumas, o noras šokti kartu.
Panevėžio rajono savivaldybės vicemeras Rimantas Pranys, sveikindamas porą, pabrėžė šios progos išskirtinumą.
Lemtinga pažintis Smilgių kultūros namuose
Kaip ir daugelis nuostabių istorijų, Vidos ir Vinco meilė užgimė netikėtai. Jų meilė prasidėjo nedideliame Smilgių miestelyje, kur svarbiausia susibūrimo vieta buvo kultūros namai. „Anksti pradėjau eiti į šokius, ne taip, kaip dabar vaikai neina, – šypsodamasi prisimena Vida. – Mama leisdavo, bet kartais, kai 8-ą valandą vakaro ateidavo ieškoti, tekdavo slėptis – taip gera būdavo.“
Vidos širdyje jau 16-os metų užgimė smalsumas, kai po kariuomenės į miestelį grįžo gražus, tvarkingas, garbanotais plaukais Vincas. „Atėjo į šokius, vesdavo kitas mergaites, o aš per kaktą vis pasižiūrėdavau. Buvo nedrąsu, juk jis aštuoneriais metais vyresnis“, – pasakoja Vida.
Ji puikiai atsimena tą vakarą, kai su merginomis sėdėjo eilutėje ir pamatė ateinantį Vincą. „Galvoju, kurią dabar iškvies. Jis man labai patiko, bet kartu ir bijojau“, – nuogąstavo ji. Vincas, iš tiesų, jaudinosi, kad Vida per jauna, bet vis dėlto priėjo ir pakvietė, o jų šokis tęsėsi visą vakarą, po kurio Vincas savo išrinktąją palydėjo namo.
„Sutikau, bet buvo baisu, buvau mamos prigąsdinta, kad būčiau atsargi“, – dalijasi prisiminimais Vida. Tąkart palydėjęs iki vartelių, Vincas ilgai nelaukė – po kelių dienų jo draugas paskambino Vidai į namus. „Sako, išeik į gatvę, Vincas atvažiuoja ir nori susitikti, – pasakoja Vida. – Atvažiavo jis „viliuku“ ir pakvietė pasivažinėti. Klausiau, kur važiuosim. Sako – prie miškelio.“
Vida prisimena jaudulį ir baimę, juk nebuvo įprasta važiuoti prie miško. „Jau buvau galvoje pasirengusi planą, kaip man reikės pabėgti, jei kas“, – juokiasi ji. Tačiau baimės greitai išgaravo. „Nieko, nuvažiavom, gražiai pakalbėjom ir parvežė“. Nuo to vakaro jų draugystė įsižiebė.
Nuo šokių aikštelės iki altoriaus
Vincas buvo tas, kuris Vidos širdį pavergė savo mandagumu ir paprastumu. Jų draugystė klostėsi natūraliai – susitikinėdavo šokių aikštelėje, vėliau Vincas pradėjo lankytis Vidos namuose. Vincui patiko Vidos grožis, jaunystė ir stilingas, trumpas sijonėlis, o Vidai – Vinco gebėjimas gražiai kalbėti ir pagarba.
Draugystė klostėsi gražiai, o santuoka įvyko netrukus po to, kai Vida baigė mokyklą. Nors Vincas juokauja, kad piršosi, jog ji niekur neišvažiuotų studijuoti, Vida atvirauja, kad tai buvo bendras sprendimas, gimęs iš meilės ir noro būti kartu. Kai atėjo metas Vidai baigti mokyklą ir stoti mokytis, meilės kelias pakrypo į vestuvių pusę. Klausiant, kas pasipiršo, pora juokdamasi ir rodydama vienas į kitą atsako: „Tu!“
Jų vestuvių planavimas buvo toks pat spontaniškas kaip ir piršlybos. Po mokyklos išleistuvių birželio 20 dieną pora sulaukė pasiūlymo tuoktis jau birželio 28 dieną, tačiau per tokį trumpą laiką suspėti buvo neįmanoma. Nusprendusi ilgai nelaukti, pora pasirinko kitą mėnesį. Vestuvės įvyko liepą Vidos mamos mediniame namelyje ir buvo smagios bei pilnos džiaugsmo, su dideliu būriu artimųjų ir draugų. Tai buvo pirmasis žingsnis į jų bendrą, 50 metų trunkantį gyvenimo šokį.
Kelias, pilnas uraganų ir pragiedrulių
„Mes net nepastebėjome, kad jau tiek metų prabėgo. Mylim vienas kitą, rūpinamės“, – dalijasi pora.
Santuokinis gyvenimas – tai ne tik gražios dienos, bet ir išbandymai. „Santuokoje būdavo visko – ir uraganų, ir gražių dienų“, – nuoširdžiai sako Vida. Abu sutuoktiniai pripažįsta, kad ginčų pasitaiko, tačiau svarbiausia yra mokėjimas nusileisti. Vida šypsodamasi sako: „Jam pabaigos nėra, todėl aš turiu nusileisti.“
Tačiau šie „uraganai“ visada praeina ir vėl ateina „pragiedruliai“. Svarbiausia, pasak Vidos, prisiminti priesaiką, duotą prieš Dievą, ir puoselėti šeimą. „Būna nekalbadienių, būna ir savaitę neprakalbins, jeigu negerai“, – atvirauja ji. Tačiau poros patirtis rodo, kad norint sukurti darnų gyvenimą, reikia įdėti daug meilės ir įdirbio, nuolat rūpintis vienam kitu. Po 50 metų kartu jie žino, kad tikras gyvenimas – tai ne tobulumas, o gebėjimas kartu įveikti visas audras.
Vaikų kelias – tėvų pėdomis
Jų gyvenimas buvo kupinas sunkaus darbo. „Darbas vijo darbą, nebuvo laiko kada pyktis“, – pasakoja Vincas. Dėl to, kad jis liktų dirbti kolūkyje, Pociai gavo paskolą namo statybai ir daug metų darbavosi, augino gyvulius, mokėjo taupyti. Darbas lydėjo juos visą gyvenimą, o Vida, be kasdienių rūpesčių, dar ir įgijo specialybę Vilniaus finansų technikume. Smilgių seniūnijoje ji išdirbo 30 metų, o vėliau perėjo į Smilgių mokyklą. Ir dabar šeimos rankose namai, aplinka, gėlynai, daržas – Vida mėgsta būti namuose ir mėgaujasi ramiu poilsiu.
Vincas ir Vida užaugino tris sūnus: Irmantą, Andrių ir Raimundą. Visi jie liko gyventi Smilgiuose, puoselėdami artimus ryšius su tėvais. Pociai sūnums stengėsi įdiegti geriausias vertybes: darbštumą, atsakomybę šeimai. Visi trys sūnūs užaugo darbštūs, ūkininkauja. Du iš jų – Irmantas ir Andrius – pasirinko eiti tėvo pėdomis ir tapo ugniagesiais. Andrius, be gaisrininko darbo, sėkmingai ūkininkauja Smilgiuose, perėmęs tėvų ūkį ir išplėtęs jį iki 160 hektarų. Trečiasis sūnus Raimundas ūkininkauja Radviliškio rajone.
Autorė: Dovilė Barvičiūtė, JP.lt
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
