Mes pameluojama kartą, kartais – du kartus per dieną, o per savaitę vidutinis melų skaičius pasiekia 11. Sakome netiesą, nes nenorime užgauti kitų, arba pagražiname, kad istorija atrodytų įdomesnė.
Tačiau ar tai būtų baltas, ar juodas melas, visi jie žaloja sveikatą. Mokslininkai nustatė, kad mažiau meluojantys žmonės pasižymi ir geresne fizine, ir protine sveikata nei tie, kuri nuolat blefuoja.
„Jei galėčiau nustatyti ryšį tarp geresnės sveikatos ir melavimo, galbūt žmonės tiek daug nemeluotų“, – teigia Anita Kelly, Dievo Motinos universiteto psichologijos profesorė.
A. Kelly pastebėjo, kad žmonės nuolat meluoja, tačiau vertina kitų sąžiningumą. Negalėdama atsistebėti šiuo paradoksu, ji ėmė svarstyti, ar žmonės galėtų nustoti meluoti, ir kaip tai paveiktų jų sveikatą bei santykius.
110 tyrimo dalyvių, kurių amžius siekė nuo 18 iki 71 metų, psichologė padalino į dvi grupes: kontrolinę, kuri galėjo meluoti kaip įprasta, ir „nemeluojančią“, kuriai liepta 10 savaičių sakyti tik tiesą. Kol eksperimentas truko, kartą per savaitę tyrimo dalyviai atsakydavo į klausimus apie sveikatą, kartais jie tai darydavo prijungti prie poligrafo.
Abi grupės žinojo, kad teks atsakyti į klausimus, kiek kartų smarkiai ar truputį pamelavo, tačiau „nemeluojančiųjų“ grupei taip pat nurodyta vengti nekaltų melų (jie netgi pasirašė sutartis, kur pasižadėjo taip nedaryti).
Poligrafo aparatas reiškė, kad „nemeluojančiųjų“ grupė negalėjo meluoti apie pasakytų melų skaičių. Jei tą savaitę jie sakė netiesą, jiems teko tą pripažinti.
„Ironiška tai, kad dabar, kai turime daugiau galimybių atsiskleisti (tokių kaip „Facebook“), tai verčia mus daugiau meluoti, nes dabar žmonės užduoda išties tiesmukiškus klausimus“, – teigia A. Kelly.
Tyrimas parodė, kad kai žmonės susilaikydavo nuo melavimo, per savaitę jų patiriamų fizinių negalavimų, tokių kaip skaudanti gerklė ar galva, skaičius sumažėjo trimis. Be to, lengviau buvo ir jų protams – mažų melų vengimas sumažino depresijų ir nerimo priepuolių skaičių.
Tačiau atsisakyti įpročio meluoti nebuvo lengva. Nemeluojantieji turėjo nuolat galvoti apie tai, ką kalba. Iš pradžių jie vis tiek kelis kartus per savaitę pameluodavo, tačiau tai vykdavo rečiau nei kontrolinėje grupėje.
„Priklausomai nuo dalyvių, vieniems buvo labai lengva visai nemeluoti. Kai kurie ir nemelavo. Tačiau nemeluojančiųjų grupėje vis tiek vidutiniškai pasitaikydavo vienas melas“, – aiškino psichologė.
A. Kelly pabrėžė, kad nemelavimas nereiškia, kad reikia sakyti žiaurią tiesą. Nemeluojančios grupės nariai taip pat vengė pagražinamų, tiesiog pakeisdami temą ar neatsakydami į klausimus.
Nemeluojantieji ne tik jautė mažiau nerimo ir depresijos bei rečiau skundėsi sveikatos sutrikimais, bet ir jautėsi laimingesni santykiuose.
„Geri santykiai ilgą laiką siejami su gera sveikata. Tačiau įvairiausiais melais apraizgyti santykiai kelia nerimą, nes mes nenorime santykių sugriauti“, – sakė psichologė.
