Psichologas: šventės žmonėms gali tapti sunkiausiu laikotarpiu

Šventinis laikotarpis, atrodo, turėtų būti džiaugsmingiausias metas – susitinki su artimaisiais, aplinkui žiba lemputės, stalai būna nukrauti skaniausių valgių ir gėrimų. Visgi ne visiems jis toks linksmas. Ne retas sako, kad Naujų metų nelaukia, o šventės jiems nepatinka. Psichologai sako, kad per šventes būna liūdna tiems, kuriems ir šiaip yra sunku, kurie yra praradę ryšį su savo vidiniu vaiku.

Psichologas Antanas Mockus tv3.lt sako, kad per šventes žmones pajaučia tai, kas kasdienybėje paskęsta rutinoje – pavyzdžiui, vienišumą ir liūdesį.

„Mūsų visuomenėje yra daug vienišų žmonių. Tokie žmonės – pavyzdžiui, vidutinio amžiaus moterys, įprastomis dienomis bendraujančios su draugėmis, per šventes lieka vienos, nes draugės išsivažinėja pas savo gimines ir šeimas. Jeigu tu neturi šeimos arba tavo vaikai emigravę, tada tau būna liūdna.

Šventės yra tas laikotarpis, kai tu iškrenti iš rutinos – tai yra erdvė pajausti savo jausmus, išgyvenimus, čia pradeda kilti jausmai. Kartais jausmai pradeda kilti ir sekmadieniais, kai atsipūti per savaitgalį ir prieš naują savaitę ima kilti jausmai. Dėl to dalis žmonių staigiai puola kažką daryti, kad nepajaustų to liūdesio ir savigraužos“, – kalbėjo jis.

Sunkiausias laikotarpis

A. Mockus pasakoja, kad, kai jis savanoriaudavo Jaunimo linijoje, per šventes sulaukdavo daug skambučių apie vienatvę ir vienišumą.

„Kai žmogus lieka vienas namie su savimi, jam kyla įvairiausių minčių, prisiminimų apie netektis. Netgi galima sakyti, kad šventės gali tapti sunkiausiu laikotarpiu žmonėms. Moterims, neturinčioms partnerių, darosi liūdna, kai mato gatvėse laimingas poras, o jos štai sėdi prieš televizorių. Taip pat, kadangi moterys dažniausiai užsiima kalėdinių dovanų pirkimu, priešventiniu laikotarpiu jas apima stresas, jos nuolat bėga, o sulaukusios švenčių jau yra pervargusios, ir tai, kas turėtų būti malonu, joms tampa nemalonu“, – kalba psichologas.

Leisti liūdesiui būti

A. Mockus nurodo, kad tuomet, kai apima liūdesys, jam reikia leisti iškilti, jį pajausit, nieko su juo nedaryti, o vėliau paklausti: apie ką tas liūdesys: gal darbas nepatinka, gal nepavyksta sukurti santykių, gal žmogus jaučiasi vienišas.

REKLAMA

„Ne visi tai gali padaryti savarankiškai – tam yra draugai ar specialistai. Todėl pabuvus su savo jausmu galima pakalbėti su drauge, partneriu apie tai, kaip jautiesi. Taip pat padeda išėjimas į miestą, kur mirksi lemputės, yra šventinė atmosfera – gali eiti miestu, mąstyti apie tai, kaip gyveni, klausyti nuotaiką atitinkančią muziką. Čia yra dvi medalio pusės – viena vertus, reikia nuo jausmų nebėgti, tačiau, kita vertus, kai plokštelė galvoje su pasikartojančiomis mintimis nenustoja suktis, kai žmogus taip įsigyvena į tą problemą, kad darosi vis liūdnesnis, tada reikia nukreipti dėmesį į išorę prasiblaškymui, pasiklausyti įtraukiančios muzikos ar filmo“, – kalbėjo psichologas.

Džiaugsmui reikia būti vaiku

Psichologas – psichoterapeutas Olegas Lapinas tv3.lt nurodė, kad valstybinė šventė ir šventė širdyje sutampa tiems žmonėms, kurie nuo mažens įsivažiuoja į šventinę atmosferą ir toliau džiaugiasi tuo kaip vaikai.

„Tie šventiniai atributai sužadina atsiminimus iš vaikystės, metų pabaiga vaikams yra didelis stebuklas. Ryšį su savo vidiniu vaiku suaugusiems užgožia depresijos, suaugusio žmogaus požiūris, kad stebuklų nėra, kad viskas yra komercija – juos išorinė atributika veikia priešingai, ji ima erzinti, pradedama galvoti, kad yra kita žmonijos rūšis, kuri arba apsimeta, kad jiems linksma, arba yra kvaili, nes aš juk žinau, kas už viso to slypi, kad čia viskas yra nupirkta – tai yra depresyvus blaivumas.

Kad jūs džiaugtumėtės karnavalais, šokiais, eglutėmis, reikia pabūti vaiku, išlaikyti ryšį su vaikiška emocine atmintimi, o suaugusio protas nepalankus tam ryšiui, jis organizuotas į „reikia“, į tai, kas už ką sumokėjo, kiek kainavo eglutė“, – kalba O. Lapinas.

Olegas Lapinas  Suaugę nemoka džiaugtisPsichologas sako, kad per šventes liūdna yra tiems, kurie yra praradę ryšį su savo vidiniu vaiku arba tiems, kurie niekada neturėjo tos būsenos, nepatyrę to džiaugsmo.„Tokie žmonės susitapatina su tuo „reikia“ – jie yra dalykiški, nerimastingi, ta būsena visiškai priešinga vaikiškam džiaugsmui snaige ar eglutėmis. Toks šventinis liūdesys dažniau aplanko vidutinio darbingo amžiaus žmones. Dalis senų žmonių vėl grįžta į optimizmą, jie voliojasi sniege su anūkais, gali kikenti ir džiaugtis, bet didelė suaugusių žmonių dalis to nemoka, jiems reikia papildomo alkoholio kiekio, jiems atrodo, kad džiaugsmas ateis su nauju pirkiniu ar užbaigtu namo remontu“, – kalbėjo O. Lapinas.Laimingas žmogus, kalba psichologas, sugeba džiaugtis tuo, kas yra čia ir dabar, kaip vaikas:„Vaikas nemoka toli prognozuoti, tad jį džiugina burbulas ant eglutės, Kalėdų senis, jį džiugina snaigė – tai, kas vyksta dabar. Suaugęs įpranta džiaugsmą siekti su pasiekimais ateityje: kai užbaigs projektus, kai išvyks atostogų ir pan., bet net ir išvykus atostogų jie nesidžiaugia, nes vėl kuria ateities planus.Ką daryti liūdintiems? Reikia atsieti save nuo šventės, nes švęsti nėra privaloma, leisti sau tai išgyventi kaip liūdesį, tuštumą ar nuobodulį ir pasižiūrėti, kas yra čia, dabar, po nosimi, kas įdomu ir patinka ir niekaip nėra susiję su oficialia atributika“,– sakė psichologas.Šventės nedžiugina liūdnųSantykių ABC.lt konsultantas Šarūnas Mažuolis tv3.lt nurodė, kad tų žmonių, kurių nedžiugina šventės, nedžiugina ir gyvenimas.„Liūdna pasidaro tada, kai žmonės suvokia, kad nėra, kuo džiaugtis. Žmonėms karts nuo karto ateina vertybinės ar įsitikinimų krizės, kai jie pamato, kad gyvenimas jų nedžiugina. Šventės tampa tarsi bandymu pasidžiaugti per prievartą, bet kai žmonės pamato, kad džiaugtis nebeišeina, ateina liūdesys, nes jie supranta, kad taip bus ir toliau. Liūdesys ateina tada, kai tu neturi vilties. Kada ignoruojame problemą ir emocijas, liūdesys gali tęstis“, – kalba Š. Mažuolis. asmeninio albumo („Facebook“)" class="articlePhoto">

REKLAMA

Pašnekovas sako, kad žydų išminčiai įvardija kelis džiaugsmo lygius. Pirmasis, pats grubiausias lygis, pasak jo, yra vakarėliai, saldumynai ir pan.

„Toks džiaugsmas yra netikru pagrindu ir jeigu žmogus moka tik tuo linksmintis, vienu momentu vakarėlio įkarštyje, kai vyksta šokis, vynas liejasi laisvai, jis pajunta, kad jam jau viskas – jis jau visko atsivalgęs ir džiaugtis nebeišeina. Po šito lygio džiugesio visada ateina pagirios.

Aukštesni žydų išminčių įvardijami džiugesio lygiai yra švelnesnių formų – tai bendravimo džiugesys, rūpestis vaikais, artimaisiais ar aplinkiniais, artumas, žmogiška meilė, savirealizacija ir kūryba, kuri eina spontaniškai ir iš širdies – tuomet ateina gilus pasitenkinimas tuo, ką darai.

Aukščiausias džiugesys pasiekiamas per dvasingumą – tai yra buvimas dieviškoje meilėje, dieviškame ryšyje. Ten yra tokio lygio pajautimai, kad tas džiaugsmas yra begalinis, tik, deja, daug kam neprieinamas“, – sako Š. Mažuolis.

Pašnekovas nurodo, kad žmonės kartais siekia gauti blyksnius tos dieviškos meilės per narkotikus ar alkoholį, kurių poveikyje ateina laikina maloni savijauta, tačiau ilgainiui ir jos nebeišeina pasiekti dėl sukauptų neigiamų emocijų, nuolatinių minčių apie praeitį ar ateitį.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų