Šokiai dabar jau 27-erių Viktorijos gyvenime atsirado labai seniai, kai ji buvo dar vaikas. Tuomet penkerių metų mergaitę tėvai nuvedė į šokių būrelį, o tai išaugo ir perspektyvią profesionalios šokėjos karjeros.
„Tikrai buvo rimtų ketinimų, tėvai vylėsi, kad ta karjera toliau vyks visą mano gyvenimą, kad aš tai dirbsiu, iš to uždirbsiu, juolab, kiek yra investuota visko – ir laiko, ir pinigų, ir paaukota tikrai labai daug“, – pasakojo pašnekovė.
Teko aukoti vaikystės džiaugsmus
Paaukoti teko išties nemažai – kol kiti kieme žaidė su draugais ar kitaip smagiai leido laiką, mergina ilgas valandas praleisdavo treniruodamasi ir ruošdamasi varžyboms.
„Teko paaukoti vaikystę, draugus, kas tikrai nebuvo smagu, nes draugai ir linksmindavosi, ir į kiną nueidavo, ir susitikti, pasivaikščioti, o mano atveju to praktiškai nebuvo, todėl draugų iš vaikystės nėra likę, nes visas mano laikas buvo paaukotas būtent šokiams. Net ne paaukotas, o atiduotas ir tikrai su noru, nebuvo taip, kad kažkas privertė mane tai daryti“, – prisimena V. Zaičenko.
15-metės Viktorijos galvoje pirmą kartą sukirbėjo mintis palikti šokius, tačiau tuomet tokia mintis taip ir pasiliko galvoje ir netapo realybe. Vis dėlto, viskas krovėsi ant merginos pečių ir svoris darėsi vis sunkesnis:
„Visi mato tik tą gražiąją pusę, kai jau ant parketo, su gražia suknele, makiažu, stebi pasirodymą, bet iš tiesų tai yra labai sudėtingas darbas, reikalaujantis labai daug kantrybės, pasiryžimo, jėgų, nes jei nori kažko pasiekti, turi atiduoti visą save.“
Laiko paauglystėje teko rasti ne tik šokiams ir treniruotėms, bet ir mokslams – juk mokyklą reikėjo pabaigti, o šalia dar lankė ir muzikos mokyklą. Mergina neslepia, kad kurį laiką teko mokytis nuotoliniu būdu ir tik paskutinius pusę metų gyvai keliauti į pamokas.
Savarankišką gyvenimą pradėjo anksti
Būdama 16 metų, Viktorija išvyko gyventi į Baltarusiją, nes tik ten pavyko rasti tinkamą šokių partnerį. Jau tada ji pajuto savarankiško gyvenimo skonį, o būdama 17-likos išvyko dar toliau, į Sankt Peterburgą.
„Gyvenau visiškai savarankišką suaugusiojo gyvenimą, kai išvykau į Sankt Peterburgą, buvo dar sudėtingiau, nes tuo metu su tėvais visiškai nesimačiau, visgi atstumas labai didelis, miestas didelis ir tu esi vienui vienas, nėra palaikymo, jautiesi vienas kaip pirštas“, – kalbėjo ji.
Greičiausiai, visko nemesti įpareigojo jaučiama atsakomybė ir nenoras nuvilti pačių svarbiausių žmonių, kurie į Viktoriją dėjo be galo daug vilčių:
„Tikrai būdavo, kad ir per skausmą kažką darai, ir su nutrintom kojom, ir su patemptom galūnėm, varžybose ne kartą yra tekę ir draugams, ir man su temperatūra dalyvauti, nes tu jauti atsakomybę prieš partnerį, prieš tėvus, trenerius, kurie turi labai daug lūkesčių.“
Pastovus buvimas ant parketo, intensyvios treniruotės ir jokio laiko sau – taip atrodė kasdienybė siekiant šokėjos karjeros. O kur dar konkurencija ir spaudimas būti geriausiems.
„Sporte čempionas yra tik vienas. Jeigu nori iš to gyventi, užsidirbti, tu turi būti aukštumoje, turi visą laiką kilti laipteliais į viršų. Nėra penkių pirmų vietų, yra viena pirma, viena antra ir viena trečia. Labai didelė konkurencija, nes visi nori tapti sėkmingais sportininkais – tu negali sau leisti nei vienos dienos nieko neveikimo, nes tuo metu kiti sportuoja, pluša. Jeigu vieną dieną nieko neveikei, tau reikės atidirbti už dvi, jeigu nenori atsilikti nuo kitų. Gaunasi pastovus bėgimas iš paskos“, – prisimena mergina.
Žinią pranešė su baime
Galiausiai, sulaukusi pilnametystės, Viktorija išdrįso žengti žingsnį ir nustoti siekti profesionalios šokėjos karjeros – ji iš arti matė jų gyvenimą ir tai nežavėjo. Iki dabar ji prisimena, kaip baisu buvo pasakyti, kad šioje veikloje deda tašką:
„Buvo labai baisu, visais prakaitais apsipyliau, rankos drebėjo. Tai vyko per pačias paskutines mano varžybas Estijoje, tuo metu atvažiavo mama iš Lietuvos, aš iš Sankt Peterburgo ir mes susitikome ten, po pusės metų nesimatymo.
Pamenu, sėdėjau ir sakiau: „Mama, viskas, aš jau 100 procentų esu pasiryžusi ir nusprendusi, kad nebenoriu šokti, nebenoriu toliau vystyti savo karjeros“. Verkiau, buvo tikrai labai sunku.“
Ko gero, nemaloniausia buvo tai, jog mergina jautėsi nuvylusi visus – ir tėvus, ir trenerius, ir savo partnerį, kartu ir kitus, kurie ja tikėjo. Viktorija dar sunkiai renka žodžius pasakodama, kaip aplinkiniai sureagavo į tokį sprendimą.
„Mano treneriai buvo labai nusivylę, atsiprašinėjau begalę kartų, bet tikrai manau, kad dar ilgai jie prisiminė, kad juos nuvyliau.
Tėvai gal pusę metų nelabai norėjo bendrauti ir labai stipriai pyko. Tikrai suprantu juos, nes investuota buvo daug – gyvenau užsienyje, dar treniruotės, sportinių šokių rūbai, be to turėjau dvi seses čia, kurias irgi reikėjo išlaikyti. Turbūt čia buvo vienas blogiausių jausmų per visą mano gyvenimą – kaltės jausmas buvo ilgą laiką ir kartais atsiranda iki šiol“, – atsimena pašnekovė.
Nuėjo meno keliu
V. Zaičenko šypsosi, kad visuomet turėjo menininkės gyslelę, tad dar šokdama svarstė apie studijas Vilniaus dailės akademijoje. Jau seniai mergina galvojo apie kostiumo dizaino studijas, norėjo kurti sportinių šokių sukneles, tačiau paskutinę akimirką persigalvojo.
„Kai gyvenime nebeliko šokių, prasidėjo savęs paieškos, sportinių suknelių dizainai, kūryba pradėjo kelti klausimų, nors man dizainas tikrai nebuvo svetimas, patiko šita sfera, bet pamaniau, kad pabandysiu kažką naujo – įstojau į keramiką, kas visiškai nesirišo su niekuo mano gyvenime, bet tikrai buvo įdomi patirtis“, – apie pasirinkimą kalbėjo Viktorija.
Po pusės metų studijų merginos pasiryžimas vėl kiek susvyravo ir ji galiausiai nusprendė pakeisti studijas į seniai išsvajotą kostiumo dizaino kryptį. Bet ir čia neužsibuvo – po pusantrų metų Viktorija vis dėlto nusprendė mesti studijas ir liko prie šokių mokytojos darbo, kuriame įsidarbino dar studijuodama.
„Dirbau šokių mokytoja maždaug metus, nes daugiau kaip ir nelabai daugiau kažką mokėjau, per tą laiką mane kvietė į įvairius filmavimus, pamokas ir ten susipažinau su viena videografe, kitam filmavime vėl ji buvo ir mes išsikalbėjom, išsiplepėjom“, – apie lemtingą pažintį pasakojo mergina.
Tuomet įvyko pirmoji pažintis su fotografija, o po kiekvieno prisilietimo prie fotoaparato Viktorija jautė, kad tai – ta sritis, kurioje nori būti. Vis dėlto, galvos skausmu tapo klausimas, iš kur gauti lėšų įsigyti reikiamai technikai.
„Tas buvo turbūt sudėtingiausia – sugalvoti, kaip išvis pradėti kelią fotografijoje, nes kreiptis į tėvus po visų nusivylimų jau tikrai negalėjau, nes jie investavo labai daug į sportinių šokių karjerą, vėliau labai palaikė, kai studijavau ir, kai pradėjau mėtytis, nusprendžiau, kad nebesikreipsiu į juos, juolab, kad jie visiškai nepalaikė šios minties.
Ilgai begalvodama, ką daryti, prisiminiau vieną labai svarbų dalyką, už ką tėvams esu dėkinga iki šiol – 18 gimtadienio proga jie padovanojo automobilį. Tai buvo vienintelis dalykas, kurio dėka galėjau pradėti naują karjerą“, – dėkingumo neslepia pašnekovė.
Savęs kitur neįsivaizduoja
Skaudančia širdimi mergina pardavė mylėtą automobilį, nusipirko fotoaparatą, objektyvus, taip pat investavo į reklamą ir įvairiausius kursus.
Vis dėlto, įsisukus naujoje veikloje iššūkių netrūko – vien įrangos nepakako, reikėjo susikurti savo portfolio, todėl pradėjo nemokamai asistuoti videografei vestuvėse, kad turėtų, ką parodyti būsimiems klientams.
„Naktis leisdavau fotografuodama naktiniame klube, kurį laiką dirbau asistuodama, vėliau, kai atsirado pirmieji darbai, pradėjau daryti įvairias nebrangias fotosesijas, už tikrai labai mažą kainą. Bendrai paskaičiavus, labai nuostolingai dirbau, per pirmus metus negaliu pasakyti, kad užsidirbau kažko“, – dabar su šypsena prisimena V. Zaičenko.
Vis dėlto, vos po pusės metų, 2016-aisiais Viktorija jau turėjo suplanuotą visą vestuvių sezoną ir jau turėjo daugybę klientų. Dar porą metų viskas ėjosi lyg per sviestą, tačiau, kad ir kokia mylima veikla užsiėmė, neišvengė perdegimo ir vėl ėmėsi blaškytis.
Šiandien ji svarsto, kad nuo mažų dienų tėvai įdiegė mąstymą, kad viską, ką pradedi, reikia daryti iki galo, atiduoti save visą, kad pasiektum norimo rezultato. Prie to prisidėjo ir šokių karjeroje išugdytas atkaklumas ir vidinė stiprybė.
„Prisiminiau, kad sunkumų būna visur, netgi tokiais momentais reikia nepasiduoti, jeigu tau giliai širdyje tai labai patinka, reikia judėti norima kryptimi ir viskas bus tvarkoj“, – sprendimu likti fotografijoje džiaugiasi Viktorija.
Jau šešerius metus V. Zaičenko sėkmingai sukasi fotografijos srityje ir džiaugiasi, kad visi sunkumai liko praeityje – kiekviena diena su fotoaparatu rankoje jai lyg šventė.
Iki šios dienos mergina nesigaili praeitų gyvenimo etapų sprendimų, veikiau priešingai, dabar yra ten, kur nori būti, o ir sekasi puikiai – kitais metais ji jau beveik nebeturi laisvų dienų, jaunavedžiai ir kompanijos jau iš anksto užsisakė vietas būtent pas Viktoriją.
„Man fotografija yra kūryba, savotiška meditacija ir kas smagiausia, kad man fotografijoje niekada nebuvo svarbu finansai, labiau kūryba, menas, būdas išreikšti save, o su tuo ateina ir finansai. Kaip yra sakoma, daryk tai, ką myli ir niekada negalvosi apie pinigus“, – šypsosi ji.
